D. Misiūnas. Vakarų verslai Rusijoje laiko itin svarbų atsakomybės egzaminą

Šios įmonės savo viešose ataskaitose yra deklaravusios tvarumo, atsakomybės ir skaidrumo įsipareigojimus. Ne tik deklaravusios, bet ir aktyviai naudoja tai savo rinkodaros, darbdavio ir prekės ženklo komunikacijoje. Todėl kyla klausimas, kodėl įmonės, viešai pasižadėjusios būti atsakingomis, turi būti gėdijamos ir spaudžiamos visuomenės, kad atsisakytų finansuoti karą?

Skeptikai galėtų sakyti, kad įmonės, pasilikdamos Rusijoje, nedaug rizikuoja, nes ilgainiui viskas pasimirš, o žmonės ir toliau pirks jų prekes, nes jos yra reikalingos. Be to, net ir pasitraukimą deklaravę verslai to nepadarė per naktį ir užtruks mėnesius ar net metus. Neretai, net ir sustabdę veiklą, jie vis dar moka atlyginimus darbuotojams, o tai reiškia ir mokesčius į agresoriaus biudžetą. Visi prisimename „Grigeo“ taršos skandalą, kuomet pirmomis dienomis visi puolė boikotuoti jų prekes, bet atėjus pandemijai viską pamiršo ir tualetinį popierių šlavė nuo lentynų.

Visgi, prieš padarant galutines išvadas, verta pabandyti suprasti, kaip tokiose situacijose priimami sprendimai. Vargu, ar dažna įmonė yra aprašius panašią situaciją savo tvarkose ir taisyklėse. Be to, įmonės nepriima sprendimų, juos priima žmonės – vadovai, valdybų nariai, akcininkai. Taigi, kiekvienas iš tų žmonių apsisprendžia asmeniškai, kas jam svarbiau – pelnas ar reputacija. Ir čia mes kalbam apie asmeninę reputaciją.

Viena iš pirmųjų sprendimą pasitraukti priėmusi energetikos kompanija BP tai padarė per keturias dienas nuo karo pradžios, nepaisant gręsiančių daugiau nei 20 milijardų eurų nuostolių. Tuo tarpu daugeliui pasilikti Rusijoje nusprendusių įmonių pajamos šioje rinkoje nėra kritinės ir nesudaro esminės bendrųjų pajamų dalies. Taigi, veikiausiai sprendimus priimantys žmonės vertina, kiek tolimesnis verslas Rusijoje atitinka jų pačių vertybes bei kiek jiems svarbi rizika asmeninei reputacijai. Gal todėl dalis įmonių savo sprendimus pakeitė būtent tuomet, kai vieša kritika ir spaudimas buvo nukreipti asmeniškai vadovams, valdybų nariams ir akcininkams.

Tais atvejais, kuomet vadovai spjauna į reputaciją ir laikosi savo sprendimo pasilikti, reiktų vertinti platesnį kontekstą. Tie patys žmonės tam, kad įtiktų klientams, darbuotojams ir politikams, yra deklaravę savo verslų tvarumo, atsakomybės ir skaidrumo įsipareigojimus. Nepaisant deklaracijų, realus šių įsipareigojimų laikymasis priklauso nuo vadovų asmeninio požiūrio ir vertybių. Todėl įmonės neretai susiduria su pagunda užsiimti „greenwashing’u“, t.y. ant popieriaus parodyti save žalesniais ir atsakingesniais nei iš tiesų yra. Kaip pavyzdys, aplinkosaugos aktyvistams „InfluenceMap“ atlikus tyrimą, buvo nustatyta, kad net 70% investicinių fondų su ESG ženkleliu neatitinka Paryžiaus klimato susitarimo kriterijų, kaip ir 55% vadinamųjų „klimato“ fondų. Jau nekalbant apie vis dažnėjančius skandalus, į kuriuos patenka net ir patys pažangiausi ir didžiausi, tokie kaip VW, H&M, IKEA ar „Deutche Bank“.

Šiuo metu dar nėra aiškaus ESG reguliavimo ir standartų, todėl „moralės policijos“ rolė tenka darbuotojams, klientams, investuotojams ir ekspertams. Iki šiol žinomi skandalai buvo išaiškinti visuomenininkų ar mokslininkų. Labai svarbi ir aktyvistų investuotojų rolė. Pavyzdžiui, kompanija „Shell“ pirmiausiai buvo paduota į teismą, kuris nurodė įmonei padidinti CO2 mažinimo tikslą, kad atitiktų Paryžiaus klimato susitarimą. Pastarosiomis dienomis, tęsiant spaudimą, ieškiniai pateikti „Shell“ valdybos nariams asmeniškai, kaltinant juos neužtikrinus aplinkosauginių tikslų įtraukimo į savo sprendimus.

Grįžtant prie įmonių veiklos Rusijoje, sprendimas išeiti ar pasilikti nėra tik rizikos ar finansinio poveikio vertinimo pratimas. Jis nėra priimamas buhalterijoje ar teisės skyriuje. Tai yra itin svarbus testas prie įmonių vairo stovinčių žmonių lyderystei. O surasti teisingą balansą tarp trumpalaikės naudos ir ilgalaikio tvarumo yra vienas svarbiausių lyderystės iššūkių. Taigi, kiekvienam vadovui, valdybos nariui ar akcininkui teks pačiam apsispręsti kur braukti brūkšnį, nesislepiant už pareigų, įstatymų ar oficialių rekomendacijų. Na, o tiems, kam sunkiau apsispręsti, padės aktyvūs darbuotojai ir klientai.

Past. : ESG (angl. environmental, social, governance) yra standartų sistema, vertinanti įmonės veiklos aplinkosauginius, socialinius ir valdysenos faktorius. Ji yra skirta tam, kad įmonės, šalia finansinių tikslų, prisiimtų ir platesnio mąsto įsipareigojimus bei viešai skelbtų su tuo susijusią informaciją.

 Komentaro autorius - Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius