Lyderystė karo ir taikos metu

Po Ukrainos prezidento kreipimosi į JAV kongresą jam atsistoję plojo ir Demokratų, ir Respublikonų partijų nariai, o tai retas vaizdas politiškai smarkiai susipriešinusioje Amerikoje. Panašią reakciją V. Zelenskio kalbos sukėlė ir Europos valstybių parlamentuose. Kiekvieno kreipimosi metu Ukrainos prezidentas naudoja simbolius ir istorines analogijas, svarbias jo kalbos adresatams. Pavyzdžiui, JAV atveju jis minėjo Perl Harboro užpuolimą, 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristines atakas, M. L. Kingo tezes. Savo kalbose jis derina ne tik konkrečiai auditorijai rezonuojančius pavyzdžius, nuorodas į esmines Vakarų vertybes, bet ir konkrečius prašymus padėti jo kariaujančiai šaliai. Kreipiasi ne tik į išrinktus politikus, bet ir į jų rinkėjus, nes veikiausiai supranta, kad visuomenės nuostatos yra svarbus Vakarų demokratijų politiką lemiantis veiksnys.

Be to, ne tik retoriniais gebėjimais pastarosiomis savaitėmis išsiskiria Ukrainos prezidentas. V. Zelenskio sprendimas pasilikti Kyjive, nepaisant pavojaus jo gyvybei ir Vakarų šalių vadovų raginimų išvykti, susitikimai su kovojančiais ukrainiečiais, reguliarūs vieši kreipimaisi turėtų smarkiai telkti ir įkvėpti savo šalies gynėjus. V. Zelenskio lyderystė matoma ir Ukrainoje, ir Vakarų valstybėse, dėl jos ukrainiečiai sulaukia daugiau Vakarų paramos ginklais ir efektyviau, nei prognozuota, atsilaiko prieš Kremliaus agresiją.

Ši V. Zelenskio lyderystė ypač įspūdinga dėl to, jog dar praėjusiais metais ir Ukrainos, ir Vakarų analitikai reiškė stiprų nusivylimą Ukrainos prezidento blaškymusi ir prieštaringais politiniais sprendimais, įgyvendinant reformas Ukrainoje. Nors jis prieš keletą metų įspūdinga persvara laimėjo prezidento rinkimus Ukrainoje daugiausia kalbėdamas apie poreikį mažinti korupciją šalyje, vis dėlto būtent šioje srityje jo pasiekimai daugelį stebėtojų nuvylė labiausiai. 

Remiantis „Transparency International“, 2021 m. Ukraina buvo tik 122 vietoje pagal korupcijos suvokimo indeksą – vertinama pastebimai prasčiau nei Moldova ir Sakartvelas. Be to, Ukrainos vertinimai šioje srityje praėjusiais metais pablogėjo. Paties V. Zelenskio populiarumas per porą prezidentavimo metų irgi buvo smarkiai sumažėjęs. Ne vienas reformų Ukrainoje stebėtojas 2020–2021 m. reiškė didžiulį nusivylimą Ukrainos prezidentu dėl jo iššvaistyto turėto didžiulio rinkėjų pasitikėjimo, neišnaudoto jo ir jo partijos, 2019 m. laimėjusios daugumą parlamente, mandato galų gale išlaisvinti valstybę nuo korupcinių verslo ir politikų ryšių, politinių manipuliacijų teisėtvarkos institucijomis ir telefoninės teisės.

Ką rodo tokie skirtumai tarp V. Zelenskio kaip Ukrainos vidaus reformų vykdytojo, o tiksliau, vilkintojo, ir V. Zelenskio kaip Ukrainos gynėjus telkiančio lyderio? Jie rodo, kad skirtingose situacijose reikia skirtingo tipo lyderystės. Kai nuo gėrio ir blogio kovos pereinama prie kasdienių pokyčių valdymo, pasirinkimai tampa sudėtingi dėl to, kad vietoj juodos ir baltos atsiranda daug atspalvių pilkos. Egzistencinius pasirinkimus pakeičia biurokratinės procedūros, politiniai kompromisai ir išryškėję trumpalaikių interesų skirtumai. Ir tada jau reikia nebe herojiškos lyderystės, o išmanaus paramos pokyčiams telkimo, kantriai dirbant su skirtingomis interesų grupėmis ir politinėmis frakcijomis. Ukrainos prezidentas sėkmingai ėmėsi lyderystės karo metu. Gali skambėti paradoksaliai, tačiau lyderystė taikos metu – tikėkimės, kad Ukraina netrukus karą laimės – jam gali vėl tapti ne mažesniu iššūkiu.

Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius