Y. Gorodnichenko. NATO privalo taikyti Rusijai garantuoto abipusio susinaikinimo doktriną
Garantuoto abipusio susinaikinimo doktrinos logika buvo niūri, bet ne beprotiška. Ir Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos (ar bet kuri kita NATO narė) žinojo, kad jeigu viena užpuls kitą, atsakant ji bus sunaikinta. Svarbiausia garantuoto abipusio susinaikinimo doktrinos pusiausvyrai buvo tai, kad agresoriui užpuolus priešininkę, jo sunaikinimas būtų neišvengiamas.
Garantija, kad kita pusė atsakys visa jėga, buvo įgijusi įvairias formas nuo branduolinės triados iki griežtos karo vadų, kaip antai buvusio JAV oro pajėgų generolo Curtiso LeMay'aus, pozicijos. Rezultatas – nė viena supervalstybė nenorėjo pulti pirmoji ir šaltasis karas taip ir liko šaltas.
Gali pasirodyti, kad 1991 m. sugriuvus Sovietų Sąjungai garantuoto abipusio susinaikinimo doktrina paseno, bet neseniai Putino paskelbti grasinimai panaudoti branduolinį ginklą iškėlė nerimą keliančius klausimus, į kuriuos gali padėti atsakyti ši doktrina. Pavyzdžiui, ar Vakarai atsakytų tuo pačiu, jei Rusija panaudotų branduolinius ginklus prieš Ukrainą ir Europą užklotų radioaktyvus debesis? O jeigu Rusijos pajėgos susprogdintų branduolinę jėgainę Ukrainoje? Kur brėžti liniją?
Esant tokiems scenarijams Vakarai turi vieningai užtikrinti, kad Rusija susidurs su neišvengiamomis pasekmėmis. Tai reiškia įsipareigoti smogti atsakomąjį smūgį ir paaiškinti Rusijai, kad net „nedidelė“ branduolinė ataka ar nelaimė reikš triuškinantį atsaką. Potencialiai neaiškios ribos dėl to, kas yra ataka (pavyzdžiui, Rusijos raketa gali smogti NATO bazei ar kolonai) išplečia paleidiklių spektrą. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje JAV valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas nurodė, kad bet kokia ataka – įprastomis ar branduolinėmis pajėgomis – lems agresoriaus sunaikinimą.
Maža to, garantuoto abipusio susinaikinimo doktrinos logika liepia, kad deeskalacijos galima pasiekti per eskalaciją. Jeigu Rusija užima agresyvią poziciją ir perveda savo tarpžemynines balistines raketas su branduolinėmis galvutėmis į aukštą parengimo lygį, NATO privalo atsakyti tuo pačiu parodydama, kad yra pasiruošusi reaguoti. Jeigu ji to nepadarys, tai gali būti suprasta kaip ryžto stoka ir paskatinti dar agresyvesnį Rusijos elgesį.
1962 m. kilus Kubos raketų krizei garantuoto abipusio susinaikinimo doktrinos strategija buvo pritaikyta realiai. Perkėlęs branduolines raketas į Kubą sovietų lyderis Nikita Chruščiovas ketino išgąsdinti JAV ir tokiu būdu išsiderėti nuolaidų iš prezidento Johno F. Kennedy, kurį Chruščiovas laikė „minkštu“. Jeigu Kennedy administracija būtų nusileidusi, Chruščiovas toliau daug metų būtų šantažavęs JAV.
Suprasdamas garantuoto abipusio susinaikinimo doktrinos logiką, Kennedy atsakė pervesdamas JAV strategines pajėgas į DEFCON 2 (pasirengusios dislokuotis ir veikti greičiau nei per šešias valandas). Susidūręs su perspektyva, kad prasidės branduolinis karas (DEFCON 1) ir supratęs, kad buvo užtikrintas abipusis susinaikinimas, Chruščiovas atsitraukė, krizė buvo išspręsta, o Sovietų Sąjunga daugiau niekada nerizikavo branduoline konfrontacija su NATO. Dar vienas panašus eskalacijos atvejis buvo 1961 m. JAV ir sovietų santūrus elgesys Čarlio kontrolės punkte Berlyne, kuris irgi lėmė ilgalaikę deeskalaciją – sovietų blokas daugiau niekada nekėlė klausimo dėl Vakarų Berlyno statuso.
Deja, atrodo, kad pasaulis pamiršo, kaip svarbu drąsiai pasipriešinti branduoliniais ginklais mojuojančiam chuliganui. Prisiminkite, kad garantuoto abipusio susinaikinimo doktrinoje svarbiausia yra baimės pusiausvyra – jei neliks pusiausvyros, liks tik baimė. Šiandien NATO turi atsverti Rusijos grasinimus panaudoti branduolinius ginklus, įsipareigodama atsakyti tuo pačiu ir reaguoti į Putino eskalaciją savo pačios eskalacija. Garantuoto abipusio susinaikinimo pasaulyje nusileisti bauginimams panaudoti branduolinį ginklą yra silpnumo ženklas, kuris padidina karo tikimybę.
Be to, bet kokios agresijos atveju, atsakas turi būti visuotinis karas. Narvos paradoksas padeda suprasti, kaip viskas vyksta. Įsivaizduokite, kad rusų kariuomenė užima Narvą, nedidelį Estijos miestą prie sienos su Rusija. Jeigu NATO neatsakytų į šį išpuolį prieš NATO valstybę narę, Aljansui būtų galas ir visos branduolinių ginklų neturinčios šalys, negalinčios patikimai atgrasyti branduolinio smūgio, taptų akivaizdžiais būsimos agresijos taikiniais.
Ribotas NATO atsakas reikštų, kad agresorius gali toliau stumti ribas ir kelti savo reikalavimus, kaip savo reikalavimus „siekiant taikos“ kėlė Hitleris. Todėl reikia nuspręsti, kad atsakas yra kova iš visų jėgų, kad ir kokia nedidelė būtų Rusijos agresija. Tai taip pat reiškia, kad NATO privalo vengti aiškinti, ko ji nesiims atsakydama į agresiją. Vietoje to, Aljansas turi aiškiai parodyti, kad neatmestina nė viena galimybė.
Branduolinio karo perspektyva baugina. Tačiau lygiai taip pat, o gal net labiau, baugina mintis, kad beprotis Kremliuje su branduoliniais ginklais gali priversti paklusti kitas šalis ar žemynus grasindamas panaudoti savo arsenalą prieš visus, kurie jam trukdo siekti savo tikslų.
Šiandien, kai Putino nepasiekiamų ambicijų tikslas yra Ukraina, kai kurie JAV politikai gali klausti, kodėl NATO turėtų rizikuoti sukelti branduolinę konfrontaciją dėl šalies, kuri nėra Aljanso narė. Tada Putinas gali pagrasinti Europos Sąjungos narėms Suomijai ar Švedijai. Bet vėlgi galima teigti, kad jos nėra NATO narės, tai kam rizikuoti sukelti Armagedoną? Poryt gali būti nusitaikyta į Lenkiją ar Vokietiją, bet jos vis tiek nėra JAV.
Antrasis pasaulinis karas yra niūrus priminimas, kad „ginčas tolimoje šalyje tarp žmonių, apie kuriuos nieko nežinome“ (tai yra liūdnai pagarsėję Neville Chamberlaino žodžiai apie Sudetų krizę) gali greitai virsti pasauliniu konfliktu. Tačiau tokia pavojinga įvykių seka nėra neišvengiama.
Jeigu Ukraina turi drąsos kautis su Rusijos agresija pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, Vakarai privalo rasti jėgų pasipriešinti Putino branduoliniam šantažui siekdami išsaugoti platesnę taiką. Rusija parodė, kad yra pasiryžusi žudyti nekaltus ukrainiečius, bet nėra pasiruošusi savižudybei. Ir tai gali padėti užkirsti kelią tolesnėms neapsakomoms tragedijoms.
Komentaro autorius – Yuriy Gorodnichenko, Kalifornijos universiteto Berklyje ekonomikos profesorius
Bendraautorius – Torbjornas Beckeris, Stokholmo ekonomikos mokyklos Stokholmo pereinamųjų ekonomikų instituto direktorius
Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.
