D. Misiūnas. Kokia turi būti prezidento alga?

Išgyvenant krizes, tokias kaip karas Ukrainoje, hiperinfliacija, COVID-19 ar nelegalių imigrantų antplūdis, apžvalgininkai, ekspertai, visuomenė natūraliai atsisuka į valdžią, reikalaudami politinės lyderystės. Visgi, ar stipresnė politinė lyderystė gali išspręsti visas problemas? Iš pirmo žvilgsnio – žinoma! 

Tačiau ar iki galo?

Pirma, tikėtis, kad krizės akivaizdoje politikai turės visus atsakymus yra naivu. Nors ir yra atsakingi už sprendimų priėmimą, politikai nėra visų reikalų ekspertai. Tai reiškia, kad sprendimų kokybė priklauso nuo valstybės sistemoje (aparate) dirbančių specialistų kompetencijos.

Antra, net ir genialiausi sprendimai yra tiek geri, kiek jie yra įgyvendinti. Įgyvendinimas reikalauja vadybos kompetencijų ir patirties, kurios dažniausiai politikai neturi. Vėlgi, įgyvendinimas yra tiesioginė valstybės aparate dirbančių vadovų funkcija. Politikai priima sprendimus, ką daryti krizės atveju (šiuo laikotarpiu karo pabėgėlių ir kylančios infliacijos klausimais), tačiau kas realiai užsiima įgyvendinimu? 

Trečia, ir bene svarbiausia, ne vien krizės, bet ir akivaizdžiai besikeičiantis pasaulis pokyčių įgyvendinimą stato į svarbiausią vietą. Valstybės aparato pajėgumas gali tapti tiek problemų šaltinių (kuomet jo trūksta), tiek konkurenciniu pranašumu. Per pastaruosius dvejus metus visi savo kailiu pajutome, ką reiškia prastai veikiantis viešasis sektorius. Tai akivaizdu ir dabar, kai pagrindinis karo pabėgėlių srauto vykdymas iš tiesų krenta ant savanoriškai padėti norinčių piliečių pečių. Ateinantis penkmetis parodys, kurios šalys geriausiai susitvarkė su karo ir pandemijos sukeltais padariniais. Taip pat bus aiškiai matyti, kas skaitmenizavimą ir žaliąjį kursą išnaudojo tam, kad susikurtų pranašumą, o kas tiesiog mėgino pasivyti tendencijas.

Kas akivaizdu jau šiandien, kad NVSC, Registrų centras, Regitra, Muitinė ir su šiomis institucijomis (ir dar krūva kitų) susijusios problemos nebuvo, nėra ir nebus išspręstos politikų tol, kol nebus sprendžiamos vidinės šių organizacijų problemos. O kas jas sprendžia? Taip, vadovai. Kaip? Įgyvendindami pokyčius.

Bet kurioje organizacijoje vadovo kompetencija ir lyderystė gali būti lemiamu sėkmės (ir dar labiau nesėkmės) veiksniu. Vadovai dažnai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios darbuotojai pasirenka arba palieka organizaciją. Versle į vadovus investuojama daug, nes šios investicijos atsiperka.

Tai kodėl, suprasdami, kad pritraukus daugiau profesionalių vadovų į viešąjį sektorių jis taptų efektyvesnis, to nedarome? Bene tipinis atsakymas – viešasis sektorius negali mokėti konkurencingų algų. Ar tai tiesa? Vidutinė alga viešame sektoriuje yra didesnė (ir auga sparčiau) nei privačiame. Visgi, teiginys apie gebėjimą mokėti daugiau liečia vieną konkrečią valstybės sistemos dalį – vadovus.

Kodėl viešasis sektorius negali dėl vadovų konkuruoti darbo rinkoje? Vienas populiaresnių argumentų, beje, ir priežasčių, kodėl pokyčių šioje srityje nėra yra tai, kad ministerijų, departamentų, institucijų, agentūrų vadovų algos negali būti didesnės už pačių ministrų, Seimo narių, premjero ar prezidento. Ir tikrai, kaipgi gali būti, kad pavaldinys uždirba daugiau už viršininką?

Nepaisant to, kad yra daugybė argumentų, jog taip gali būti, o versle kuriama vertė jau seniai yra svarbesnis atlyginimo nustatymo kriterijus už hierarchiją ar stažą, visgi, tų, kurie turi priimti sprendimus pakelti savo pavaldinių algas virš savųjų, šie argumentai neįkvepia.

Panašu į aklavietę... O jeigu atskaitos taškas būtų ne aukščiausių valdžios pareigūnų algos, o atvirkščiai? Jeigu pirmiausia nustatytume konkurencingas atlygio sąlygas realų darbą dirbantiems viešojo sektoriaus vadovams, o tada atitinkamai padidintume algas aukščiausiems pareigūnams?

Na, ne...  Juk tokiu būdu skaičiuojant gausime, kad Seimo nariai turi uždirbti dešimt, ministrai penkiolika, o premjeras su prezidentu po dvidešimt tūkstančių? Ar tai būtų per didelė kaina už galimybę sutvarkyti motyvacinę sistemą visiems viešojo sektoriaus vadovams – žmonėms, nuo kurių realiai priklauso valstybės efektyvumas ir kokybė? Mano nuomone, tikrai ne. Be to, tai neišvengiamai sukurs prielaidas aukštesnės kompetencijos politinei lyderystei. Juk jau kelinta Vyriausybė vargsta su kandidatų į ministrus paieška. Taigi toks skaičiavimo principų pakeitimas būtų, tiesiogine to žodžio prasme, investicija, duosianti milžinišką grąžą.

Tam reiks pinigų, iš kur jų paimti? Įmonės, samdydamos „brangesnį“ vadovą, jam kelia konkrečius tikslus, kad investicija atsipirktų nuo pirmos dienos. Tai gali būti padidintos pajamos arba sumažinti kaštai. Lygiai tas pats galioja ir valstybei. Kiek naudos galėtų atnešti efektyviau skirstomi šimtai valstybės paramos verslui milijonų, geresnis pasirengimas migrantų krizei vietoj „ant karšto“ statomos tvoros ar nepastatyti viadukai į niekur? Galų gale, optimizavus dabartinį valstybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų, kurių yra daugiau nei 300 tinklą, principu „iš keturių darome tris“, būtų sukurtas fondas vadovų atlyginimų padidinimui trečdaliu. Prie to pridėjus efektyvesnę įstaigos veiklą geriau tvarkantis naujam vadovui, nesunkiai suskaičiuosime, kad net ir dvigubai didesnės nei dabartinės vadovų algos realiai nekainuotų valstybei papildomai.

Ignoruodami dramblį kambaryje ir toliau laukdami talentingų vadovų dideliems darbams už kelis kartus mažesnę nei rinkos algą, mes save apgaudinėjame. Ir švaistome pinigus mokėdami tas mažesnes algas, už kurias nieko negalime tikėtis.

Geriausi vadovai, dirbantys valstybei... Utopija, pagalvojote, Lietuvoje tai niekada neįvyks – mes ne Singapūras. Galbūt... Bet jau ir šiandien Lietuvos valstybės valdomoms įmonėms (VVĮ) vadovauja iš privataus verslo atėję žmonės. Jų atlyginimai atitinka rinkos sąlygas, nors dar prieš dešimtmetį algos ten buvo mažos. Principinis sprendimas samdyti vadovus rinkos sąlygomis lėmė esminius pokyčius, ženkliai sumažinusius įmones kankinusią korupciją ir neefektyvumą.

Bet, sakysite, ateis nauja valdžia ir viską sugriaus. Tai padarykime taip, kad sugriauti būtų sunku. Panašiai kaip buvo padaryta su VVĮ – juk net ir Jarekas nesugebėjo visko sugriauti, nors ir labai stengėsi.

Taigi, gal silpnų vadovų valstybės sistemoje sindromas tėra paveldas, kurio atėjo laikas ryžtingai atsisakyti ir taip susikurti pagrindą efektyviai valstybei? Nuo ko pradėti? Atrišti rankas valstybei konkuruoti dėl geriausių vadovų ir specialistų rinkoje, siūlant adekvačias sąlygas. Šalia įgyvendinti modernią ugdymo, karjeros, rotacijos sistemą, kokią naudoja verslas. Ir turėti aiškią veiklos vertinimo sistemą, užtikrinsiančią grąžą darbdaviui (valstybei), o profesionalams - apsaugą nuo politinių vėjų.

Pabaigai sugrįžkime prie antraštėje iškelto klausimo apie prezidento algą. Akivaizdu, kad šiame poste nei motyvacija, nei sukuriama vertė nuo algos nepriklauso. Net jeigu bandytume vertinti, vienu atveju prezidento indėlis yra neįkainojamas, o kitu apsimokėtų primokėti, kad tik jis neitų savo pareigų. Bet, jeigu kalbame apie valstybės sistemą, turime galvoti apie tai, kaip į ją pritraukti, joje ugdyti ir išlaikyti geriausius vadovus profesionalus. Čia atlygis yra būtina (nors ir nepakankama) sąlyga ir pirmas žingsnis link veikiančios valstybės sistemos. Tokios, kuri realiai ruošiasi krizėms ir iššūkiams, nepalikdama visko gydytojų, pareigūnų, mokytojų, visuomenės pasiaukojančiam heroizmui, kuris, nors įkvepia, bet nėra tvarus (o ir nesąžiningas) sprendimas.

 Komentaro autorius - Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius