Kiek tavyje brandos?
Asociacijos „Fintech Hub LT“ vadovai viešai vis dar teigia, jog sektoriaus nuotaikos ir šiemet priklausys nuo reguliuotojo, t. y. LB, tono. Kažkas panašaus kalbėta ir kone prieš pusmetį, kai paaiškėjo, jog „fintech“ priežiūros klausimus LB valdyboje iš Mariaus Jurgilo perima dvejus metus prezidentūroje praleidęs Simonas Krėpšta. Žodžiu, nieko naujo – suprask, kad vis dar nėra visiškai aišku, kokiu keliu reguliuotojas nueis. Jeigu sektorių toliau taip tampysime už ūsų, „fintech“ vizitinę kortelę galėsime dėti į popieriaus smulkintuvą ir vietoj to prisispausdinti naujų vizitinių, kurios Lietuvą charakterizuotų kaip neprognozuojamos verslo aplinkos šalį.
LB jau kone pusmetį, kalbėdamas apie „fintech“ ateitį Lietuvoje, į galvą kala žodį „branda“. Tai – ganėtinai abstraktus žodis, po kuriuo gali daug kas slėptis. Ant popieriaus viskas atrodo gražiai. Lietuvos „fintech“ sektorius užaugo, kiekybė nebesvarbu, svarbu – kokybė, kad Lietuvoje išduota licencija būtų aukščiausios kokybės standartas. Vis dar gražu. Investuokite į pinigų plovimo prevenciją, atitiktį, savireguliaciją, netoleruokite pažeidimų. Irgi labai gražu. Juk nenorime pas save turėti pinigų plovimo skandalų. Kas galėtų tam paprieštarauti? Bet dabar bus nebegražu.
VŽ bandė bent šiek tiek praverti paslapties šydą, kas iš tiesų slepiasi po „brandos“ terminu. O pasakojimai – mažų mažiausiai įdomūs. Pasirodo, jog „brandūs“ yra tie „fintechai“, kurių verslo modelis yra „tvarus“. Jis „tvarus“ yra tada, kai turi apie keliolika procentų lietuviškų klientų. Ar mes dar galime kalbėti apie ambiciją prisitraukti stambių „fintech“ ir mokėjimų rinkos žaidėjų, be sienų veikiančių verslų, jeigu jų prašome kad ir 10% klientų sukrapštyti nė 3 mln. gyventojų neturinčioje valstybėje? „Toks reikalavimas reiškia, kad kioskas užsidarė“, – situaciją apibūdina vienas anoniminis VŽ šaltinis.
„Branda“ yra atmetinėti paraiškas, jei investuotojas nėra pradėjęs komercinės veiklos Lietuvoje. Veiklos, kurios neįmanoma pradėti neturint licencijos. Komercinės veiklos pradžiai investuotojas gali eiti pardavinėti keptą duoną Palangos paplūdimyje – gal taip įrodysi savo „brandą“ bei „verslo plano tvarumą“ ir gausi išsvajotą licenciją.
„Branda“ yra tikrinti kiekvieną investuotoją, net ir labai smulkų, ar šis neturi kriminalinės praeities. Nepadeda ir tai, kad šie investuotojai yra registruoti, pavyzdžiui, JAV vertybinių popierių ir biržos komisijoje – jai, matyt, trūksta „brandos“ ir ji pas save laisva ranka registruoja įvairaus plauko kriminalinio pasaulio šulus.
Nesupraskite klaidingai – su eksponentine „fintech“ plėtra, kurią 2017–2021 m. išgyveno Lietuva, ateina dideli iššūkiai, todėl „brandos“ naratyvas bent jau ant popieriaus skamba teisingai. Šis sektorius negali be priežiūros ganytis plačiose pievose. Tai byloja ir „Transparency International“ Jungtinės Karalystės skyriaus pernai atliktas tyrimas, kuris identifikavo bent kelias rizikingas įmones, turinčias ryšių su Lietuva. Pats G. Šimkus kadencijos pradžioje kėlė teisingą klausimą – ar Lietuva buvo pasiruošusi „fintech“ plėtrai?
Tačiau tai, kas vyksta dabar, VŽ nuomone, nėra panašu į kovą su įmonėmis-pašto dėžutėmis ir pinigų plovyklomis, o su visu sektoriumi per se, nes investuotojai, kuriuos praranda Lietuva, neatitinka nei pirmo, nei antro apibrėžimo. Kodėl pasirinktas toks kelias – klausimas lieka atviras.
Tuo pat metu raginame valdžią valstybės lygiu aiškiai išgryninti „fintech“ ateities strategiją, kol tai dar ne per vėlu. O per vėlu gali būti jau gana greitai. Lietuva negali sau leisti verslo aplinkai žalingos praktikos, kai dėl plačiai apibrėžtų įstatymų keli kadrų, kad ir pačių aukščiausių, pasikeitimai gali iš esmės į kitą pusę pakreipti viso verslo sektoriaus likimą.
