D. Acemoglu. Kodėl Afganistane žlugo tautos tapatybės kūrimas
Dabar, kai prarasta daugiau nei 100.000 žmonių gyvybių ir išleista apie 2 trln. USD, Amerika, liudydama savo pastangas, tegali parodyti šio mėnesio desperatiško sprukimo iš šalies vaizdus – gėdinga baigtis, primenanti Saigono žlugimą 1975 m. Kas nutiko ne taip?
Praktiškai viskas, bet ne taip, kaip daugelis žmonių įsivaizduoja. Nors nevykęs planavimas ir tikslios žvalgybos stygius tikrai prisidėjo prie nesėkmės, problema iš tiesų kaupėsi 20 metų.
JAV anksti suprato, kad vienintelis būdas suręsti stabilią šalį su kažkuo panašiu į teisėtvarką yra steigti tvirtas valstybės institucijas. Padrąsinta daugybės ekspertų ir dabar jau atgyvenusių teorijų, JAV kariuomenė šį iššūkį suprato kaip inžinerinę problemą: Afganistanui trūksta valstybės institucijų, veikiančių saugumo pajėgų, teismų ir nusimanančių biurokratų, tad reikėtų nukreipti išteklius ir perduoti užsieniečių žinias. Nevyriausybinės organizacijos ir platesnis Vakarų išorės pagalbos kompleksas bandė padėti savais būdais (nesvarbu, vietiniai to norėjo ar ne). Kadangi jų veiklai reikėjo šiokio tokio stabilumo, saugumui palaikyti buvo išlaipinta užsienio karių – daugiausia NATO pajėgos, bet ir privatūs rangovai.
Žvelgdami į tautos tapatybės kūrimą kaip „iš viršaus į apačią“, „pirmiausia valstybė“ procesą, JAV politikos formuotojai sekė garbia politinių mokslų tradicija. Remtasi prielaida, kad, jei teritorijoje gali įsiviešpatauti tavo kariuomenė ir prislopinti visus kitus galios šaltinius, tada gali primesti savo valią. Tačiau daugelyje vietovių ši teorija geriausiu atveju tik iš dalies yra teisinga, o Afganistane – ir visiškai ne.
Žinoma, Afganistanui reikėjo funkcionuojančios valstybės, tačiau įsivaizdavimas, kad ją iš viršaus gali nuleisti užsienio pajėgos, buvo klaidingas. 2019 m. knygoje „The Narrow Corridor“ (liet. „Siaurasis koridorius“) su Jamesu Robinsonu mėginame pagrįsti, kad tokia prieiga neprasminga, kai turimas pradžios taškas – smarkiai įvairialytė, pagal vietos papročius ir normas veikianti visuomenė, kurioje valstybės institucijų seniai nebuvo arba jos ilgą laiką yra neįgalios.
Tiesa, „iš viršaus į apačią“ principas kuriant valstybę yra keliais atvejais suveikęs (pavyzdžiui, Činų dinastijai valdant Kiniją arba Osmanų imperijoje). Bet dauguma valstybių buvo pastatytos ne jėga, o kompromisais ir bendradarbiavimu. Valdžia dažniau sėkmingai sutelkiama į valstybės institucijas tada, kai joms pavaldūs žmonės su tuo sutinka ir bendradarbiauja. Pagal šį modelį valstybė nėra primetama visuomenei prieš jos valią; valstybės institucijos kaip tik įgauna teisėtumo, išsikovodamos nors lašą liaudies palaikymo.
Tai nereiškia, kad JAV turėjo eiti išvien su Talibanu. Tačiau JAV turėjo glaudžiau bendradarbiauti su įvairiomis vietos grupėmis, užuot pumpavusi išteklius į korumpuotą, neatstovaujamąjį pirmojo po Talibano eros Afganistano prezidento Hamido Karzajaus (ir jo brolių) režimą. JAV remtas Afganistano prezidentas Ashrafas Ghani, šią savaitę pabėgęs į Jungtinius Arabų Emyratus, 2009 m. su bendraautore parašė knygą, kurioje atskleidžia, kaip ši strategija maitino korupciją ir nedavė žadėtų rezultatų. Tačiau, pats gavęs valdžią, A. Ghani žengė tuo pačiu keliu.
Tai, ką JAV rado Afganistane, buvo net blogiau nei padėtis, su kuria įprastai susiduria užsidegę tautų formuotojai. Nuo pat pradžių afganai žvelgė į JAV veikimą šalyje kaip užsienio operaciją, kurios tikslas – susilpninti jų visuomenę. Tokio sandorio jie nenorėjo.
Kas nutinka, kai valstybę bandoma kurti „iš viršaus į apačią“ nepaisant visuomenės norų? Daug kur vienintelis patrauklus pasirinkimas yra atsitraukti. Kartais atsitraukimas pasireiškia fiziniu egzodu, kaip pademonstravo pietryčių Azijoje gyvenančius zomius tyręs Jamesas C. Scottas knygoje „The Art of Not Being Governed“ (liet. „Menas gyventi be valdžios“). Arba jis gali reikšti gyvenimą greta be bendradarbiavimo, kaip kad elgiasi škotai Didžiojoje Britanijoje arba katalonai Ispanijoje. Tačiau nuožmiai nepriklausomoje, gerai ginkluotoje visuomenėje, kurioje gaji kraujo keršto tradicija ir neseniai vyko pilietinis karas, labiau tikėtinas atsakas yra kruvinas konfliktas.
Galbūt reikalai būtų galėję pasisukti kita linkme, jei Pakistano tarpžinybinė žvalgybos agentūra nebūtų rėmusi Talibano, kai šis buvo nugalėtas karine prasme, jei NATO dronų išpuoliai nebūtų dar labiau atbaidę visuomenės ir jei JAV remiamas Afganistano elitas nebūtų buvęs toks švaistūniškai korumpuotas. Bet Amerikos strategijai pirmiausia pasirūpinti valstybe kortos sukrito nepalankiai.
Tiesa ta, kad JAV lyderiai turėjo būti išmintingesni. Amerika panašios „iš viršaus į apačią“ taktikos ėmėsi Vietname, ir ji pribloškiamai grįžo bumerangu. Vietovių, kurios subombarduotos siekiant sutramdyti Vietkongą, gyventojai ėmė dar smarkiau palaikyti sukilimą prieš amerikiečius.
Dar iškalbingesnė JAV kariuomenės nesena patirtis Irake. Kaip rodo Eli Bermano, Jacobo Shapiro ir Josepho Felterio tyrimas, ten pajėgų „antplūdis“ suveikė žymiai geriau, kai amerikiečiai stengėsi užkariauti širdis ir protus, puoselėdami vietos grupių paramą. Pakistano kaimuose žmonės gręžiasi į nevalstybinius veikėjus būtent tada, kai mano, jog valstybės institucijos yra neveiksmingos ir jiems svetimos.
Tai nereiškia, kad atsitraukimas negalėjo būti suorganizuotas geriau. Bet po 20 metų klaidingų pastangų JAV ir negalėjo pavykti pasiekti abiejų tikslų: atsitraukti iš Afganistano ir palikti stabilią, teise pagrįstą visuomenę.
Viso to pasekmė – didžiulė žmonių tragedija. Net jei Talibanas negrįš prie blogiausių savo papročių, afganai ir ypač afganės brangiai mokės už Amerikos nesėkmes ilgus metus ir dešimtmečius.
Komentaro autorius — Daronas Acemoglu, Masačusetso technologijos instituto ekonomikos profesorius Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2021 m.
