Š. Andriukaitis-Sutkus. Totalinio karantino psichozės mirčių ekonomika
Pradėdami kalbėti apie mirties ekonomiką, sutiksime, kad kiekviena mirtis yra tragedija. Bet tai nereiškia, kad šių netekčių negalima įvertinti. Juk valstybė tai daro kasdien, pavyzdžiui, nekompensuodama vaistų, kurių gydymas itin brangus, arba rašydama generinį pakaitalą vietoje taip pacientų teisių asociacijos pamėgto „labiausiai tinkamo originalaus“ vaisto. Pažangiausiose šalyse daroma kaštų efektyvumo analizė QALYS (Quality-adjusted life years saved – angl.), kai skaičiuojama, kas „efektyviau“ – pavyzdžiui, pigus vaistas, palaikysiantis jus pusiau įgalų 3 metus, ar gerokai brangesnis, bet išlaikysiantis jus sveiką 5 metus. Iš Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos apie tokią analizę girdėti neteko.
Tą patį valstybė daro ir suteikdama išsilavinimą. Jei įgysite tik pradinį išsilavinimą, jūsų gyvenimo trukmė, palyginti su aukštąjį išsilavinimą turinčiu piliečiu, vidutiniškai bus 8 metais trumpesnė. Kadangi vidurinis mokslas Lietuvoje yra teikiamas valstybės, nuo jo kokybės tiesiogiai priklauso ir besimokančiųjų gyvenimo trukmė. Pajamų lygis taip pat turi įtakos – jei nuolat gyvensite arti ar žemiau skurdo ribos, jūsų gyvenimo trukmė, palyginti su vidutiniškai pasiturinčiu gyventoju, bus trumpesnė keleriais metais. Kadangi Lietuvoje tokių ilgalaikės trukmės sociologinių studijų beveik nėra, šįkart tenka remtis kitų palyginamų šalių rodikliais.
Tokia pat logika galima remtis analizuojant totalinio karantino veiksmingumą. Net jei dėl karantino mirčių skaičių sumažėtų 20%, kas būtų sąlyginai veiksminga (bet nėra), Lietuvoje tai reikštų 6-iems vidutiniškai 75 metų (toks yra mirusiųjų nuo COVID-19 amžiaus vidurkis) amžiaus asmenims iš 10.000 gyventojų 10-čia metų pratęstą gyvenimą. Realybėje, aišku, tikrasis metų skaičius yra gerokai mažesnis, nes dauguma mirusiųjų sirgo gretutinėmis ligomis. Bet būkime optimistais – juk reikia pateisinti totalinį karantiną. Perskaičiavus iki bandos imuniteto, t.y. 70% gyventojų persirgimo lygio visai populiacijai, išgelbėtume apie 1.300 „statistinių“ senjorų, kurie kolektyviai nugyventų papildomus 13.000 metų. Tokia būtų totalinio ilgalaikio karantino nauda. Kitos koronaviruso aukos, deja, mirtų nepriklausomai nuo to, ar totalinis karantinas būtų taikomas.
O dabar paskaičiuokime šios naudos kainą. Jau pagal esamą statistiką perteklinės mirtys dėl įvairių kitų priežasčių viršija VISAS „kovidines“ bent pusantro karto. Tai reiškia, kad „išgelbėdami“ 20% „kovidinių“ mirčių, mes prarandame 7 žmonių gyvybes dėl kitų priežasčių kiekvienai „išgelbėtai“ gyvybei. Kadangi tikslios statistikos pagal amžiaus grupes nėra, skaičiuokime 5 metus kiekvienai prarastai gyvybei. Atitinkamai perskaičiavus visai populiacijai, gausime 9.000 žmonių, kurie viso prarado 45.000 metų dėl per ankstyvos mirties. Vien šio skaičiaus turėtų pakakti rimtai persvarstyti totalinio karantino „naudą“.
Tačiau čia tikrosios karantino kainos skaičiavimas tik prasideda. Prie šio skaičiaus pridėkime sutrumpėjusią tikėtiną gyvenimo trukmę dėl išaugusio skurdo ir bedarbystės, kuri Lietuvoje pašoko bemaž triskart. Vien tik ilgalaikių bedarbių padidėjo 55.000, tad jei jų tikėtina gyvenimo trukmė sutrumpėjo bent metais, gaunam dar 55.000 metų. Akivaizdu, kad tikrasis skaičius gerokai didesnis, nes totalinio karantino skurdas palietė šimtus tūkstančių asmenų. Pridėkime ir nekokybiško nuotolinio mokymo žalą mūsų vaikams. Jei bent 5.000 vaikų dėl to negalės pabaigti vidurinės arba įgyti aukštojo mokslo, tai „kainuos“ dar 40.000 metų. Iš viso jau priskaičiavome 140.000 metų. Tada pridėkime dėl išaugusios valstybės skolos neišvengiamai prastėsiančias sveikatos apsaugos paslaugas, visuomenės sveikatos būklės suprastėjimą (stresas, nejudrumas, depresija), žalingų priklausomybių didėjimą, smurto šeimoje pasekmes ir t.t – neigiamų efektų, turėsiančių įtakos gyvenimo trukmei, sąrašas yra labai ilgas. Apibendrinant, totalinis karantinas mums „atsieina“ keliasdešimt kartų daugiau gyvybių nei gelbsti, ir šią kainą mokėsime dešimtmečius.
Siūlau jums atlikti minties eksperimentą. Pas jus ateina žmogus su planu pratęsti dešimčiai metų 6 iš 10.000 žmonių gyvybes. Ko reikės tokio plano įgyvendinimui? Ogi neribotai suvaržius konstitucines šalies piliečių teises ir laisves, numarinti anksčiau laiko 7 kartus daugiau žmonių, sužlugdyti ir į bankrotą nuvaryti ištisas verslo šakas, suluošinti šalies socialinį ir kultūrinį gyvenimą, keliskart padidinus skurdą ir nedarbą sutrumpinti dešimčių tūkstančių žmonių gyvenimo trukmę, sukompromituoti tūkstančių vaikų ir jaunuolių ateitį. Ir visa tai užkraunat papildomai 3–4 milijardų eurų skolą. Kaip elgtumėtės su tokiu planu ir jį pasiūliusiu žmogumi?
Būtent tokį kovos su pandemija „planą“ šiuo metu siūlo šalies valdžia. Praėjusios kadencijos Vyriausybė jį pradėjo, bet realiai įgyvendina dabartinė, prisideginėdama „ekspertų taryba“. Kasdien transliuojami mirštančių žmonių skaičiai – reali problema, su kuria reikia kovoti čia ir dabar. O tie „ateities“ metų praradimai, kaip ir valstybės skolos grąžinimas, jau greičiausia bus kitų vyriausybių rūpestis. Tuo tarpu visi besipriešinantys totaliniam karantinui policine valstybe virstančios Lietuvos valdžios yra tiesiog užtildomi.
Islandija, prieš 30-metį pirmoji mūsų nepriklausomybę pripažinusi valstybė, turbūt nebūtų tokios situacijos net susapnavusi. Atvirkščiai, viena geriausiai su COVID-19 be jokių totalinių karantinų besitvarkančių šalių mus dar gali daug ko išmokyti.
Komentaro autorius - Šarūnas Andriukaitis-Sutkus
