Nebloga idėja, kurios praktinė realizacija leistų realiai sumažinti tuos dalies pensininkų verkavimus "neturiu ką valgyti ir kuo gydytis, nes maža pensija". Taipgi būtų pasiūlyta išeitis tiems, kurie gauna nedideles pajamas, o gyvena brangiame būste, už kurį teks mokėti didelį NT mokestį.

Pensininkas savo didesnį turimą būstą parduoda pats (ar padedamas savo vaikų) neskubėdamas rinkos verte, tada nusiperka pvzd. didmiestyje I aukšte modernų 1 ar 2 kambarių butą, iš gauto skirtumo gyvena, o numirus vaikai net neparduoda, o paremontavę paleidžia į nuomą. Aišku čia tik tuo atveju, jeigu susidaro skirtumas tarp pardavimo ir pirkimo kainos. Kaimo vietovėje tai neveiks. Kaimo vietovėje jau paveldėtojams didelė rizika.

Niekaip nesuprantu, kodėl taip įsišaknijęs tas- palikti vaikams? Aš savo vaikui jau dabar sakau, kad turi rankas kojas, dar galvą, tai būstui turėsi užsidirbti pats, kaip tėvas užsidirbo. Tą patį sakau savo Mamai, sakiau ir Tėvukui- parsiduokit butą ir pagyvenkit senatvėj kaip reikiant (pakeliaukit po pasaulį, pagyvenkit prie jūros, atsidėkite normaliems senelių namams, etc.). Tie visi palikimai iš anksto formuoja ydingą saugumo jausmą, kas nebeskatina/mažiau skatina lavintis, tobulėti, mažiau šūdo malti... Pati aprašyta priemonė (bent jau pats principas) tikrai nėra bloga ir verta detalesnio nagrinėjimo bei įteisinimo. Galiausiai- juk niekas neverčia ją naudotis (kas norės naudosis, kas nenorės- nesinaudos).