Raumenys užaugo, reikia ir lašinių

Sėkmingai dirbančių įmonių, ypač – pramonės vadovai nepasiduoda pernelyg didelei euforijai dėl optimizmą skatinančių žinių, bylojančių apie šalies bei euro zonos augimą: geri šeimininkai, pasimokę iš skaudžių praėjusios krizės pamokų, dalį uždirbtų pinigų pasideda juodai dienai. Tačiau to negalima pasakyti apie politikus, atsakingus už valstybės reikalus: valstybės rezervo fondas – kone apytuštis, bet pastangų kaupti daugiau pinigų atsargai nematyti.

Lietuvos bankas (LB) vakar patikslino šalies ūkio augimo 2017 m. prognozes – numatoma, kad augimas sieks 3,6% vietoj prognozuotų 3,3%. Tokius skaičius rikiuoti LB ryžosi dėl pagerėjusios ūkio raidos ir euro zonoje, ir kitose Lietuvos prekybos partnerėse. Centrinio banko analitikai pagyvėjimą įžvelgia ne tik dėl užsienio paklausos, bet ir dėl atsigavusių investicijų apdirbamojoje pramonėje. Neseniai Lietuvos pramonininkų konfederacijos atlikta įmonių vadovų apklausa parodė, kad jie gana optimistiškai žvelgia į artimiausius metus – didina darbo našumą, diegia naujas technologijas ir įrangą, dalis jų planuoja didinti atlyginimus. Pastaruoju metu ryškėja dar viena tendencija: įmonės, pabuvojusios tarp pasaulinės finansų krizės smagračių, gerai išmoko jos pamokas. Pasinaudodamos augimo periodu, didėjančiomis pajamomis, jos augina ir kaupia lašinius, t.y. atsideda atsargų juodai dienai. Kitaip tariant, geras šeimininkas galimus netikėtumus ruošiasi pasitikti apsirūpinęs įvairias dalis apsaugančiomis finansinėmis „pagalvėmis“.

Stipriuose krizės gniaužtuose buvo atsidūrusi visa valstybė: neturėdama jokių atsargų, Vyriausybė tada skolinosi už milžiniškas palūkanas. Tačiau atrodo, kad sunkmetis buvo greitai užmirštas: valdžioje esantys politikai linkę gyventi šia diena, tiksliau, nuo rinkimų iki rinkimų. Ar Lietuva galėtų pasitikti krizę gerai finansiškai apsiginklavusi? Štai Andrusas Ansipas, buvęs Estijos premjeras, savo šalies valdžią perspėjo, kad Estija galimą krizę sutikti dabar yra kur kas blogiau pasirengusi nei prieš 10 metų, kai šalis gana sėkmingai pergyveno sunkmetį.

Ar mūsų valdantieji apie tai mąsto? Lietuvos verslas kaupia atsargas, o valstybė? Kitąmet žadamas perteklinis, tegul ir simbolinis, valstybės biudžetas. Žinia lyg ir gera, tačiau iš valdančiųjų stovyklos pasigirdę užmojai kelia nerimą. Štai Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, per krizę priimtus fiskalinės drausmės ribojimus mato kaip kliūtį investicijoms į žmonių gerovę ir žada inicijuoti diskusijas dėl jų pakeitimo. „Fiskalinės drausmės įstatymai, kurie buvo priimti krizės metu, šiandien yra tikrai nereikalingi. Jie nesaugo nuo išlaidavimo valstybėje, jie daro tai, kad iš mūsų šalies išvažiuoja dešimtys tūkstančių žmonių“, – tikina jis. Iš tikrųjų emigraciją skatina visas kompleksas priežasčių, o siekis laisvai kišti rankas į valstybės aruodą turi visiškai kitas intencijas. Užuot svajoję apie neribotą išlaidavimą, valdantieji geriau pasirūpintų valstybės rezervo fondu: jo atsargos nesiekia nė poros šimtų milijonų eurų, o minkštai šalies „pagalvei“ reikėtų kelių milijardų.

Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas, pataria: pirmiausia, atsiradus pirmiesiems perkaitimo ženklams, valdžia turėtų atsakingai valdyti viešuosius finansus, t. y. nedidinti viešųjų išlaidų labiau, nei auga mokestinės pajamos. „Valdžia turėtų siekti sukaupti rezervą, siekiantį bent 5–10% proc. šalies BVP, kurį galėtų panaudoti atėjus sunkesniems laikams“, – skaičiuoja jis.

VŽ nuomone, valdžioje esantys politikai privalo jausti atsakomybę šaliai – kad netektų vėl skausmingai veržtis diržų ir brangiai skolintis. Didesnį spaudimą politikams turėtų daryti ir verslo pasaulio atstovai – sprendimų priėmėjai.