Elektroninės paslaugos ir rankų darbas

Nors elektroninių paslaugų sistemoms diegti valstybė išleido krūvas pinigų, nemenka jų dalis vis dar prastai veikia. Darosi nebeaišku: ar tokios sistemos kuriamos, kad būtų palengvintas viešasis administravimas, ar kad pinigai būtų „įsisavinti“, pakeliui pamaloninant kokią instituciją ir jos asmenis.

Nuo liepos 1 d. visi viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantys tiekėjai privalo naudotis Finansų ministerijos valdoma ir Registrų centro administruojama sistema „E. sąskaita“. Už kiekvienos sąskaitos pateikimą reikia sumokėti 0,58 Eur. Verslą ši prievolė nustebino ne tiek ir ne tik dėl mokesčio, o dėl to, kad pinigus atseikėti reikia už nebaigtą produktą – mat duomenis reikia suvesti rankomis.

Šiaip schema būtų paprasta, informacinė sistema „E. sąskaita“ veikia nuo 2015 m. – laimėjus viešųjų pirkimų konkursą reikia išrašyti sąskaitą perkančiajai organizacijai ir įkelti ją į platformą „E. sąskaita“. Tačiau nuo liepos 1 d. darbo krūvis pasikeitė: gerokai padaugėjo dokumentų, kurie turi būti teikiami per šią platformą. Pagal naują tvarką per „E. sąskaitą“ turi būti pateikiamos PVM sąskaitos faktūros vykdant vidaus sandorius, įprastos sąskaitos faktūros, kreditiniai ir debetiniai dokumentai bei avansinės sąskaitos. Stambios įmonės, vykdančios didelės apimties pirkimus, privalo platformoje „E. sąskaita“ registruoti šimtus ar net tūkstančius su vidaus sandoriais susijusių dokumentų. Automatizuotų sprendimų nėra, tad prisideda nemenkas darbo krūvis. Ypač tuo skundžiasi privačiajame sektoriuje dirbantys buhalteriai ir finansininkai: negana to, kad sistema yra nepatogi, nes kiekvienos sąskaitos duomenis kaskart tenka vesti rankomis, dar ir už kiekvienos sąskaitos pateikimą reikia mokėti 0,58 Eur. „Jei įmonė nuolat dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, mokestis už tokią paslaugą tikrai gali pasirodyti neadekvatus“, – VŽ sako Jolanta Masionienė, UAB „Hnit-Baltic“ rinkodaros vadovė (2017 07 12). Verslininkai tikina, kad jei jau reikia mokėti už paslaugą, norėtųsi ją gauti išbaigtą, patogią naudoti. Tai, kas dabar siūloma, yra tik pusiau produktas.

VŽ jau ne kartą rašė apie keliasdešimt milijonų eurų kainavusį ir gerokai įstrigusį „E. sveikatos“ projektą, kurį su Sveikatos apsaugos ministerija ruošė Registrų centras. Priekaištų šiam centrui būta nemažai, tad ministrų kabineto protokoliniu sprendimu nuo 2018 m. liepos 1 d. naujuoju „E. sveikatos“ sistemos pagrindiniu tvarkytoju turėtų tapti Valstybinė ligonių kasa prie SAM – ji vieną didžiausių sveikatos priežiūros elektroninių platformų perims iš Registrų centro.

Verslininkai piktinasi, kad minėtas Registrų centras, imantis pinigus už kiekvieną „judesį“, nesugeba sukurti vartotojams patrauklių sistemų, stebisi, kodėl negalima sujungti kelių sąskaitų, kodėl dubliuojamas darbas ir t. t. Kol kas atrodo, kad viskas daroma ne tam, kad verslui ir gyventojams būtų sumažinta biurokratinė našta, kad veikla ir gyvenimas būtų sklandesni, bet tiesiog siekiant pasipinigauti. Susidaro įspūdis, kad kone kiekviena institucija užsibrėžė tikslą sukurti savo sistemą. Jų nemažai ir prikurta – svarbiausia, kad verslas ir gyventojai priversti jomis naudotis.

VŽ nuomone, valstybinės institucijos neturėtų mėtyti pinigų, skverbdamosi į sritis, kuriose analogiškas paslaugas teikia privatus verslas. Be to, įsuktas pinigų „melžimo agregatas“, iš kurio tam tikros sumelės nubyra valdiškose tarnybose „sunkiai“ dirbantiems žmonėms priedų, premijų ir kitokių finansinių dovanėlių formomis.