„Green Genius“ vadovas – apie 100 mln. Eur investiciją, Baltarusijoje sudegintus pinigus ir baterijų Eldoradą

Jis taip pat aiškina, kodėl taip ilgai užtruko pasitraukti iš Baltarusijos, pristato artimiausius veiklos planus ir negaili kritikos dabar jau sustabdytam antrojo Lietuvos jūrinio vėjo jėgainių parko vystymo konkursui. 

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) už 100 mln. Eur tapo „Green Genius“ mažumos akcininku. Jūs ieškojote investuotojo ar investuotojas ieškojo jūsų?

Dažniausiai atsinaujinančios energetikos bendrovės ieško investuotojų. Mes jo ieškojome, nes norėjome sustiprinti kapitalo struktūrą. Kol buvo pigus skolinimasis, buvo galima turėti daugiau skolinto kapitalo, o dabar norėjome dalį skolinto kapitalo iškeisti į akcinį. 

Be to, toks investuotojas pakelia pačios bendrovės valdysenos kartelę, atsiranda nepriklausoma stebėtojų taryba. 

Turime ir didelį projektų, kurie jau yra parengti statyboms, portfelį. Pavyzdžiui, Lietuvoje ketiname statyti 400 MW galios saulės parkų. 

Keisis ir mūsų strategija. Iš vystytojo, kuris rengė projektus parduoti, tapsime vystytoju, kuris daugiau pastatytų parkų pasiliks sau. 

Su tuo pačiu banku vykdėte projektą ir Baltarusijoje. Ką ten darėte ir ar nesigailite, kad ten apskritai lindote?

Jeigu būtume žinoję, kad viskas taip susiklostys, tikrai ten nebūtume investavę. Visgi investuoji ir priimi sprendimus pagal tuo momentu turimą informaciją. Tas atbulinis mąstymas versle būtų labai ydingas. Negalėsi dirbti versle, nes nuolat ieškosi klaidų.

Tada buvo manoma, kad Baltarusijai parodžius, kaip gerai sekasi Lietuvai, bus galima lengviau juos patraukti Europos Sąjungos (ES) glėbio link. Vyko forumai, atvažiuodavo premjerai. 

Vyko visapusiškas bendradarbiavimas tiek politikų, tiek verslininkų. Mano vertinimu, Lietuvos verslo buvimas ten vedė ir prie protesto akcijų 2020 m. Daug žmonių iš Baltarusijos lankėsi Lietuvoje ir jautė gyvenimo lygių skirtumus. Jeigu nebūtų įsikišusi Rusija, galėjo pasisekti nukreipti Baltarusiją į europinį kelią. 

Kai prasidėjo riaušės, tuo metu jau pradėjome ieškoti būdų, kaip iš tos šalies pasitraukti. Visgi parduoti tokio lygio turtą užtrunka. Buvome gavę pirminius pasiūlymus, bet prasidėjo karas. Viskas sustojo.

ERPB buvo mūsų skolos finansuotojas, todėl bankui ilgiau užtruko priimti reikiamus sprendimus. Iš Baltarusijos išėjome per 2,5 metų. Kodėl taip ilgai? Baltarusija priėmė reguliavimą nedraugiškoms šalims, sukūrė išėjimo barjerus. Reikėjo būti labai kūrybiškiems. Nuo lapkričio ten neturime nieko. Manau, tai jau negrįžtamas sprendimas. 

Kiek pinigų ten sudegė?

Nuosavo kapitalo nusirašėme apie 10 mln. Eur. Bankas paskui taip pat nusirašė apie 18 mln. Eur. Mes nusirašėme paskolas ir už simbolinę kainą pardavėme, nes pirkėjo normalaus nebuvo. Akcijos buvo įkeistos bankui, todėl reikėjo jų sutikimo. Europiečiai ten pirkti nieko nenorėjo, o kiti pirkėjai – arba valstybinės įmonės, arba sankcionuoti asmenys. Buvo vienas verslininkas, kuris norėjo pirkti, bet ERPB jo nepatvirtino, nes jo senelis buvo tarnavęs armijoje. 

Buvo sunku. Reikėjo rasti motyvacijos viską užbaigti. 

Turime dar saulės jėgainių parką Ukrainoje kartu su ERPB. Pernai jame pagaminta 97% planuoto elektros kiekio, jis padeda Ukrainai, bet, kalbant atvirai, nebūtume investavę ir ten, jei būtume žinoję, kad prasidės karas. Dabar orientuojamės į ES šalis. 

Kaip ukrainiečiai sumoka už elektrą?

Mes išrašome sąskaitą pagal fiksuotą tarifą, o jie sumoka pusę tos sumos. To užtenka skolai tvarkyti. Nuosavą kapitalą vėliau tikimės atgauti. Bet kuriuo atveju padedame Ukrainai, tiekiame jiems elektrą po 40 Eur/MWh.

Kaip vertinate Lietuvos siekį turėti du jūrinio vėjo jėgainių parkus?

Jūrinis vėjas su kainų skirtumo paramos schema yra blogas pavyzdys. Pirmojo parko vystymo aukcionas yra įvykęs. Jį laimėjo valstybės valdoma įmonė, koks ir buvo ministro išsakytas lūkestis. Dėl jo jokių klausimų nekyla, nes jis vystomas rinkos sąlygomis.

Tarptautiniai prognozuotojai dabar rodo, kad elektros rinkos kaina 2030 m. bus 60 ar 70 Eur/MWh. Antrojo aukciono atveju lubos buvo numatytos virš 120 Eur/MWh. Tai ta pati elektra, ir nelyginkime to su dujų terminalu Klaipėdoje. Terminalas buvo saugumo garantas. Jūrinio vėjo parkams yra alternatyvų, nes galime pastatyti sausumoje. Produktas tas pats, tik jūroje savikaina du kartus didesnė. 

Politikai manipuliuoja ir sako, kad jūrinio vėjo parkas atpigins elektrą rinkoje. Bet, užfiksuodami viršutinės kainos ribą, jie įpareigos vartotojus per VIAP dedamąją sumokėti tą skirtumą.

Man taip pat įdomu, kaip tas VIAP būtų paskirstytas. Turime daug gaminančių vartotojų, ant kurių pečių tu jo negali uždėti. Jei dėsi ant pramonininkų, tada mažės gamybos konkurencingumas. Apmokestinsime tada pačius mažiausius vartotojus?

Jei visi mokėtų tą dedamąją, ji galėtų siekti apie 2 centus už kWh, bet jei kurioms nors grupėms bus daromos išimtys, kaina galėtų išaugti ir iki 4 centų už kWh.

Sprendimas dėl antrojo jūrinio vėjo parko greičiausiai buvo priimtas tuo metu, kai prognozės rodė 100 Eur/MWh siekiančias elektros kainas. 

Antrasis parkas reikalingas tik esant staigiam elektros vartojimo augimo scenarijui. Bet jo nėra. Arba reikia labai brangios elektros rinkoje. 

Šiuo metu saulės ir vėjo parkų projektų sausumoje yra tiek, kad užtektų per metus pagaminti 25 TWh elektros. Du kartus daugiau nei dabartinis vartojimas. 

Kam tada bus statomas parkas jūroje? Eksportui? Komercinių jungčių į brangios elektros zonas neturime. Apie jungtį su Vokietija tik dabar pradedama kalbėti. Jeigu viskas klosis greitai, ji atsiras po 15 metų. Tokiu atveju siūlau vystyti pirmąjį parką jūroje, o dėl antrojo neskubėti. Pažiūrėti, kiek per porą metų bus pastatyta saulės ir vėjo parkų sausumoje.  

Bet sutinkate, kad generacija jūroje yra pastovesnė?

Taip. Tai vienintelis argumentas. Visgi jūrinio vėjo parkas gamina 1.000 valandų per metus daugiau. 1.000 valandų padauginkime iš 700 MW galios ir turėsime 0,7 TWh elektros. Ar toks kiekis vertas 200 mln. Eur paramos per metus? Dujinė generacija ar baterijos gali daug pigiau išspręsti stabilumo klausimą. 

Vokiečiai jau kalba apie dujinę rezervinę generaciją, nes tai yra logiškiau. Jei vėjas nepūs jūroje, tau reikės turėti ir brangų parką jūroje, ir brangią rezervinę dujinę generaciją. 

Vėjas jūroje yra pastovesnis, bet parkai jūroje nėra bazinis generatorius.

Kokie artimiausi bendrovės planai Lietuvoje?

Jau minėjau, kad statysime 400 MW saulės elektrinių. Turime pirmą komercinę bateriją, kuri artimiausiu metu gaus leidimą veikti. Taip pat esame gavę paramą statyti baterijas šalia saulės parkų, kuriuos statysime. 

Tikslaus baterijų talpos skaičiaus negaliu pasakyti, nes dar vyksta procesas, tikrinamos laisvos galios, vyksta aukcionai, bet tai bus kitokie skaičiai nei 10 MWh.

Baterijoms skirsime daug dėmesio. Be to, matome, kad Baltijos šalių rinkos po trejų metų jau gali būti užpildytos. 

Baterijos šiais metais bus karščiausia tema, impulsą turėtų duoti ir atsijungimas nuo BRELL. Baltijos valstybėse reiks 1,3 GW baterijų ir, manau, per trejus metus jos bus pastatytos, nes, turint parko prijungimą, pastatyti baterijas nėra raketų mokslas.

Tikiu, kad jas pastačius elektra kuriam laikui dings iš politikų darbotvarkės, nes kainą bus galima lengvai prognozuoti, tų šokinėjimų sumažės.

Jungtis su Vokietija būtų naudinga tik vėjo jėgainių parkų jūroje vystytojams ar ir visam regionui?

Dabar energetikoje yra daug prezentacijų ir mažai ekselio. Būtų gerai, jei būtų priešingai. 

Elektra teka iš pigesnės rinkos į brangesnę. Jei Vokietijoje brangesnė elektra, iš mūsų ji tekėtų į Vokietiją ir mes uždirbtume, bet tą skirtumą pasidalytų perdavimo tinklo operatoriai. 

Kalbant apie elektros pirkimo sutartis (PPA), virtualios jos yra sudaromos, bet tai nereiškia, kad elektra tiesiogiai kabeliu keliauja klientui. Apie tokias tiesiogines sutartis, kad elektra tiesiogiai būtų tiekiama kokiam nors klientui per jungtį, dar negirdėjau. Nebent „Green Genius“ pasistatytų savo privatų kabelį. 

Visgi kuo didesnė elektros sistema, tuo lengviau ją balansuoti. Viskas su tais kabeliais yra gerai, palaikau, bet tai laikui labai imlus procesas. 

Žaliojo vandenilio gamybos klausimu vis dar esate skeptikas?

Koks dar skeptikas. Turime visą komandą, kuri dirba šiuo klausimu. Prezentacijose viskas atrodo gražiai, ten nupieštas elektros suvartojimas 20 TWh, bet pastaruoju metu jis mažai tepadidėja.

Elektromobiliai ateina daug lėčiau, pramonės dekarbonizacija vyksta daug lėčiau. „Achema“ atsisakė elektrolizės projekto su parama, o tai signalizuoja, kad komerciškai tai neveikia. 

Dalyvaujame vadinamojo vandenilio banko konkursuose ir matome, kad, netgi esant dabartinei elektros kainai Lietuvoje, nesusiveda galai. Kiti projektai ateina iš Švedijos šiaurinės dalies, kur vidutinė elektros kaina siekia 30 Eur/MWh. 

Vandenilio matematika yra labai paprasta: daugini elektros kainą iš dviejų ir turi vandenilio kainą. O tada dar iš jo gamini kokius nors išvestinius produktus, sintetinius degalus. 

Dyzelino kaina su akcizu – 100 Eur/MWh, o tvarūs degalai tris kartus brangesni. Kas tą skirtumą apmokės? Vandeniliui reikia 100% valandų pigios elektros generacijos.

Kokių verslo ir politikų santykių tikitės šiame politiniame cikle?

Studijavau energetiką, dirbu energetikos srityje, mačiau Energetikos ministeriją nuo jos sukūrimo. Nė per vieną politinį ciklą nemačiau tokio didelio autoritarizmo kaip per pastarąjį.

Lietuvos energetikos rinka yra brandi. Yra privačių vystytojų, valstybinių, tarptautinių bendrovių. Visi jie dirba su naujausia informacija, turi daug kompetencijos, bet konsultacijos su rinka neveikė. 

Ministerija ką nors sugalvodavo, parengdavo projektą derinti, o mes iš pradžių uoliai siuntėme pastabas. Bet pamatėme, kad tai tiesiog yra derinimo proceso imitacija. Sugalvojama ir viskas eina buldozeriu. 

Nemanau, kad tai yra sveika. Dabar pusiausvyra bus didesnė. 

Reguliuotojas (Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, VERT – VŽ) turėtų būti tuo tarpininku, atskiriančiu politikų kvailystes ir naudas vartotojui. Būdavo situacijų, kai principingi VERT vadovai paskui niekur kitur energetikos sektoriuje negaudavo darbo. Tai taip pat nėra sveika.