3 scenarijai elektros gamybai iš atsinaujinančių išteklių

Turime pripažinti, kad šiandien nė vienas vietinis elektros gamybos būdas nėra konkurencingas importuojamai elektrai. Importuojama elektra yra ypač pigi, o jos vidutinė kaina siekia apie 35 Eur už megavatvalandę (MW). Tokią kainą iš esmės lemia kitose valstybėse taikomos subsidijavimo schemos: remiama atsinaujinančios energetikos plėtra, anglies kasyba, subsidijuojami gamtinių dujų infrastruktūros projektai, dengiami gamintojų nuostoliai, nustatomi neadekvačiai maži taršos mokesčiai ir panašiai.

Turint omenyje, kad visos Lietuvos metinis elektros poreikis sudaro beveik 12 teravatvalandžių, o mes savarankiškai pasigaminame vos 4-ias, yra akivaizdu, kad, siekiant auginti energetinį saugumą ir nepriklausomybę, nuosavi elektros energijos generavimo šaltiniai Lietuvai – būtini.

Bet ar jie sukurtų naudos, jeigu kainuoja brangiau? Žinoma. Pirmiausia, jų atsiradimas ne tik sumažintų energijos importą ir didintų pridėtinę vertę Lietuvos ekonomikoje, bet dėl mažėjančios paklausos sumažintų ir importuojamos elektros dalies kainą. Taip pat būtų sukurta patraukli aplinka investicijoms, didėtų technologijų gamybos ir aptarnavimo specialistų patirtis bei būtų prisidedama prie klimato kaitos mažinimo pasaulyje.

Lietuvos nepriklausomų šilumos gamintojų asociacija (LNŠGA) atliko analizę, kurioje išnagrinėjo tris elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių scenarijus. Prieš apžvelgiant juos, svarbu paminėti, kad skaičiavimai paremti siekiu pagaminti vieną teravatvalandę elektros iš atsinaujinančių energetikos išteklių per metus.

Pirmasis scenarijus – biokuro kogeneracinių elektrinių, gaminančių šilumą ir elektrą plėtra, po 10-15 metų pakeičiant šiandien stovinčius biokuro katilus. Antrasis – atskira šilumos gamyba biokuro katiluose, taip kaip daugeliu atveju yra dabar, ir atskira elektros gamyba vėjo jėgainėse. Ir trečiasis, kuris apima visus atsinaujinančius išteklius – šilumos gamyba biokuro katiluose ir atskira elektros gamyba vėjo bei saulės elektrinėse.

Svarbu suprasti, kad valstybės subsidijavimo reikalauja visi trys scenarijai, klausimas tik – kuris daugiau, o kuris mažiau? Tokios subsidijos turėtų būti skiriamos tik konkurso būdu ir tiems, kas pasiūlo įgyvendinti projektus mažiausiomis kainomis. Šiuo metu Lietuvoje vyraujantis valstybės įmonių protegavimas, kuomet, kaip šilumos sektoriuje, viešo kapitalo bendrovės prioriteto tvarka realizuoja savo pagamintą energiją, man atrodo ydingas. Tačiau ši problema yra puikiai žinoma valdžios institucijoms ir, tikimės, jau yra sprendžiama.

Taigi, savo analizėje palyginę atskiras technologijas matome, kad pigiausias elektros energijos gamybos būdas Lietuvos sąlygomis, investuojant šiandien, yra elektros energijos gamyba sausumoje pastatytose vėjo elektrinėse.

Antras pagal pigumą – elektros gamyba vidutinio dydžio biokuro kogeneracinėse jėgainėse, kurių elektrinė galia siekia 10-50 megavatų. Kiek brangiau elektrą gaminti būtų galima saulės elektrinėse. Brangiausia gamyba būtų mažose 0,6-4,3 megavatų elektros galios biokuro kogeneracinėse jėgainėse. Vidutinė išlyginta energijos kaina leidžia įvertinti, kokia vis dėlto turėtų būti subsidija investicijai, kad investuotojui apsimokėtų investuoti į elektros gamybą, pardavinėjant elektrą visą įrangos tarnavimo laikotarpį už 35 Eur už megavatvalandę.

Taigi, pagal pirmąjį scenarijų, statant 209 MW elektros ir 605 MW šilumos galios kogeneracines jėgaines, bendra investicija siektų 500 mln. Eur, iš kurių 115 mln. Eur investuotų privatus kapitalas, o 385 mln. Eur subsidijuotų valstybė.

Antruoju scenarijumi, statant 332 MW galios vėjo elektrinių, kurios per metus pagamintų tą pačią 1 teravatvalandę elektros, bendra investicija turėtų sudaryti 343 mln. Eur. Iš jų 238 mln. Eur investuotų privatus kapitalas, o 105 mln. Eur sudarytų valstybės subsidija.

Šioje vietoje svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad skirtingai nuo biokuro elektrinių, kurios visus metus elektrą gamina daugmaž vienodu apkrovimu, elektros gamyba vėjo elektrinėse kinta kur kas labiau. Vėjo jėgainės paprastai daugiau elektros pagamina žiemą nei vasarą ir daugiau naktį nei dieną. Dėl šios priežasties kai kurios valstybės tolygiai vysto tiek saulės, tiek vėjo elektrines, nes jos vienos kitas papildo.

Atsižvelgę į tai, gauname trečiąjį scenarijų, kuomet statoma 232,4 MW galios vėjo elektrinių ir 310,4 MW saulės elektrinių. Investicija turėtų sudaryti 472 mln. Eur, iš kurių 241 mln. Eur investuotų privatus kapitalas, o 231 mln. Eur sudarytų valstybės subsidija.

Žvelgdami į visus tris scenarijus matome, kad jei vietoje biokuro kogeneracinių elektrinių būtų plėtojamos vėjo ir saulės jėgainės, tai jose galima būtų pagaminti tą patį elektros kiekį ir tai pareikalautų maždaug 154 mln. Eur mažiau subsidijų. Arba tą patį elektros kiekį būtų galima gaminti tik vėjo elektrinėse, kas pareikalautų net 280 mln. Eur mažiau subsidijų.

Nepaisant to, kad biokuro kogeneracija yra brangiausiai kainuojantis scenarijus energijos gamybai, ji kitų gamybos būdų atžvilgiu turi nepaneigiamų privalumų. Pirmiausia, tai didelis teigiamas makroekonominis poveikis Lietuvai – kogeneracijos atveju būtų galima toliau plėtoti technologijas, ką šiandien sėkmingai daro net kelios lietuviškos bendrovės. Taip pat būtų sukurta galimybė didinti aptarnavimo bei biokuro gamybos sektorius.

Antra, elektros gamyba kogeneracijos būdu yra stabili ištisus metus, o patiriami rezervavimo kaštai yra minimalūs. Tuo tarpu vėjo jėgainių atveju reikalingas net 100% rezervavimas. Ir trečia, vėjo energetika koncentruojasi pajūryje – todėl būtų reikalingos reikšmingos investicijos į perdavimo tinklus (apie 100-200 mln. Eur, priklausomai nuo pajėgumų). Biokuro kogeneracijos atveju tokių kaštų patirti nereikėtų. Pažymėtina tai, kad šie biokuro kogeneracijos privalumai nėra įtraukti į mūsų skaičiavimus. Todėl scenarijų suvestinė, atlikta tik per subsidijų prizmę, neturėtų būti laikoma nepaneigiamu ir vieninteliu teisingu atsakymu į temoje suformuluotą klausimą.

Lietuvoje nėra atlikta jokia oficiali analizė, kurios rezultatai aiškiai atsakytų, koks gamybos būdas yra teisingiausias, efektyviausias ir ilgaamžiškiausias. Tačiau mes esame pasiruošę savo įžvalgomis pasidalinti ir padiskutuoti su Energetikos ministerijos specialistais, nepriklausomais ekspertais, susijusiomis institucijomis.

Manome, kad ministerijai šios įžvalgos gali tapti stimulu atlikti išsamią makroekonominę analizę, kuria remiantis tiek Lietuvos valstybė, tiek privatus kapitalas galėtų sėkmingai investuoti, auginti energetinį saugumą ir nuoseklų pridėtinės vertės kūrimą Lietuvai.

Komentaro autorius - Vytautas Kisielius, Lietuvos nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos prezidentas