Kauno architektai – apie tai, kas gera ir bloga

Trys Kauno architektų gildijos atstovai, po Nepriklausomybės atkūrimo įsteigę savo studijas ir stačia galva nėrę į privatų verslą, per ilgus veiklos metus patyrė visko: teismų, projektavimo sau – kad neatbuktum, „mailiaus“ graibymo – kad išgyventum, dalies savo turto pardavimo – kad galėtum sumokėti algas ir išlaikyti studijas.

Kad ir kaip būtų, architektų Algimanto Kančo, Gražinos Janulytės-Bernotienės ir Gintauto Natkevičiaus profesinėje veikloje šviesių dienų gerokai daugiau nei nesėkmių ruožų. Tačiau nepatogių temų jie nevengia, o patirtį įvardija kaip vertingas pamokas.
Algimanto Kančo studijoje šuo Rudolfas darbinės atmosferos neblaško: architektas augintinį nutildo pirštu. Rudolfas akimirksniu susirango po p. Kančo dukros, taip pat architektės Gustės Kančaitės stalu. Tuo metu pašnekovas zuja po studiją: mums besikalbant, su vienais užsakovais jis aptaria bažnyčios projektą, su kitais – suderina sienų centimetrus, skubomis pasitaria su kolegomis. Produktyvumo jam išties galima pavydėti. Juolab pridėjus, kad p. Kančas nuo 1996 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultete, keletą metų vadovavo Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Kauno skyriui, dirba kaip ekspertas LAS ir Kauno miesto savivaldybės įsteigtoje Kauno architektūrinėje urbanistinėje taryboje.

Prekės ženklas – pavardė
1991 m. įsteigtos UAB A. Kančo studijos veiksmas vyksta p. Algimanto namuose. Sklaidydamas projektų segtuvus, jis atsidūsta: „Mes esame popierių karaliai, apsivertę jais kaip gydytojai, ir tas popierizmas nedžiugina. O prie Smetonos projektas būdavo kelių lapų. Ir pažiūrėkite – tų laikų namai kuo puikiausiai tarnauja žmonėms, tarp jų nemažai ypatingų projektų, – „Pieno centras“, Kauno centrinis paštas, V. Putvinskio gatvės išvis kiekvienas namas – vertybė. Dabar tikrai vykusių projektų, puošiančių Kauną, sukuriama nedaug, o visa kita – standartiniai statiniai.“
Apie verslo pradžią p. Algimantas pasakoja, kad jis, kaip ir daugelis sumanesnių Kauno architektų, praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės atkūrimo, 1995-aisiais, išėjo iš Kauno miestų projektavimo instituto, vadinamojo „Miestprojekto“. Nusprendęs „dirbti ir sau“, 1991 m. įsteigė architektų įmonę A. Kančo studiją. Iš pradžių dirbo vienas, tačiau įsivažiuoti netruko – turėjo daug kontaktų iš „Miestprojekto“. Į komandą buvo priimta daugiau architektų, dabar jų studijoje dirba 10, tarp jų – ir ukrainietis.
„Tarsi nemažai, bet sykiu ir nedaug, žiūrint, su kuo lyginsi. Pavyzdžiui, šimtametę istoriją turinčioje Japonijos įmonėje „Nikken Sekkei“ dirba 1.000 architektų, tačiau jos ir mastai kitokie – tai tarptautinė, visame pasaulyje projektuojanti kompanija.“

Anot pašnekovo, architektūros versle labai svarbus studijos patikimumas, įgyvendinti projektai, tad jo pavardė tapo prekės ženklu ir pradėjo pritraukti daugiau užsakovų praėjus maždaug dešimčiai metų nuo studijos įkūrimo.
„Tai buvo ir yra visose studijose: kad pavardė, studija simbolizuotų patikimumą, galimybę įgyvendinti sudėtingiausius sumanymus. Manau, man tai pavyko“, – įsitikinęs kaunietis architektas. Paklaustas, kaip išgyveno krizę, kai statybų sektorius smuko į gilią duobę, jis tarsteli: „Dviračio neišradome – susimažinome algas, keli architektai išėjo, bet pagrindinė komanda liko ir atsigavusi po krizės sustiprėjo keliais naujais nariais.“
Dabar p. Algimantas su kolega Kęstučiu Kajoku dirba prie paveldo statusą turinčio objekto – istorinio Kauno „Pieno centro“. Ilgus metus buvusioje apleistoje jo teritorijoje dabar įgyvendinamas 11,59 mln. Eur vertės nekilnojamojo turto (NT) projektas „Karaliaus Mindaugo apartamentai“. Architektas džiaugiasi verslininkų ryžtu investuoti į tokius stambius, didelių investicijų reikalaujančius objektus.
Vienas naujausių A. Kančo studijos vykdomų užsakymų – buvusio „Pramprojekto“ prie Vienybės aikštės rekonstrukcija. Pastatus įsigijęs SBA koncernas čia ketina įrengti 14.000 kv. m A klasės biurų. Tai – didžiausia investicija po Nepriklausomybės atkūrimo į modernių biurų pastatus Kaune. Anot p. Kančo, pritaikyti sovietmečio laikų pastato kūną ir struktūrą moderniam biurų projektui nėra paprasta.

Kauno architektai – kumštis
Iš pastarųjų metų A. Kančo studijos darbų galima paminėti VDA menininkų koloniją Nidoje, „Kraft Foods Lietuva“ administracijos ir laboratorijos pastatų kompleksą, Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčią su parapijos sale, automobilių saloną „Sostena“ Kaune, apartamentų viešbutį Klaipėdoje ir t. t. Paklaustas, kokie projektai jam pačiam įsimintiniausi, p. Algimantas mini 2013 m. baigtą Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukciją. Dar įsimintinesnis – Fredos miestelis Kaune.
„Įsivaizduokite – projektuoji gyvenamųjų pastatų miestelį 8 ha teritorijoje! Tai ypatingas projektas, viskas nuo nulio, vientisas objektas, o kur dar dėkingas užsakovas, suteikęs man laisvę ir nebaksnojęs pirštu, reikalaudamas suprojektuoti kuo daugiau kvadratų, kad tik kuo daugiau išpeštų iš naujakurių“, – šypteli architektas.

Vieša paslaptis, kad architektų kontoros susiduria su įvairiausiais užsakovais, kartais tie susidūrimai baigiasi teismais. Taip atsitiko ir p. Algimanto studijai. Garsaus Kauno vaiduoklio – „Respublikos“ viešbučio – savininkė UAB „Fugetė“ iš architekto siekė prisiteisti 1,1 mln. Eur dėl klaidos detaliajame plane. Penkerius metus vykęs teismų maratonas architektui tapo rimtu išbandymu: buvo areštuotas jo šeimos, dukros turtas, įšaldytos sąskaitos. Tos istorijos p. Algimantas net prisiminti nenori, – viskas jau išspręsta.
„Teismai vasarį baigėsi, iš manęs jiems nepavyko prisiteisti milijonų“, – sako jis. Ši istorija parodė, kokie solidarūs gali būti Kauno architektai, – jie rengė gildijos narį palaikančias akcijas.
„Kauno architektų bendruomenė, sakyčiau, stipriausia Lietuvoje. Ji vieninga, susibūrusi. Savo nariams aukštai iškėlusi kartelę. Kauno architektų ir urbanistų ekspertų taryboje pristatomi projektai labai rimtai nagrinėjami, kad neprasmuktų neišbaigtų darbų. Todėl didesnės Kauno architektų studijos neleidžia broko, šlamšto, negadina miesto veido“, – kalba p. Algimantas.

„Pelėdas“ pakeitė „tėviškės“
Be abejo, sutinka pašnekovas, yra ir neatsakingų, pagal užsakovo dūdelę šokančių architektų, jų įgyvendinti projektai darko Kauną. Viena didžiule architektūros klaida jis vadina Savanorių prospekto Kaune užstatymą. „Prospektas atrodo tarsi Amerikos prerijų gatvė, pastatai atitraukti toliau nuo važiuojamosios dalies, ir taip išdarkomas vientisumas. Tai elementariausias užsakovų diktato pavyzdys, – jiems buvo svarbiau, kad prie gatvės būtų įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės“, – aiškina pašnekovas. Architektūros nelaime jis vadina ir viešųjų pirkimų konkursus, kai laimi mažiausios kainos pasiūlymai, o mieste savo ruožtu dygsta menkaverčiai objektai.
Pasak p. Algimanto, Kaunui, kaip ir kitiems Lietuvos miestams, vis dar nepavyksta atsikratyti vadinamojo tėviškės stiliaus pastatų (standartiniai šlaitiniai stogai, rąstai). „Apskritai kalbant, lietuviai mėgsta blizgučius. Laimei, „pelėdų stiliaus“ (kaip Henriko Daktaro pilaitė Kauno rajone) laikai – jau praeityje“, – šypteli pašnekovas.
A. Kančo studijos klientai, nekilnojamojo turto plėtotojai, dažnai grįžta su naujais užsakymais. „Bet stuburą turime – atsisakome užsakovų, jei matome, kad nesusitarsime. Tokie tenori tave paversti tarnu“, – sako p. Algimantas.

Reikia užmojų ir investicijų
Architektės Gražinos Janulytės-Bernotienės studija Kaune perpus mažesnė, joje dirba 5 architektai, pagausėjus darbų samdomi dar keli žmonės. Šių metų kovo viduryje p. Gražinai įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Nuo 1997 m. teikiamą apdovanojimą yra gavę 7 architektai. Architektė šią premiją vertina kaip reikšmingiausią faktą savo profesinėje veikloje. Pasak jos, taip buvo pagerbta ne vien ji, o architektūros menas apskritai, tarp kitų menų nepelnytai nuvertintas.
„Mane likimas myli: įdomiais keliais mane susiranda užsakovai, turėjau ir turiu galimybę dirbti mėgstamą darbą. Verslui sunkiais laikais mane palaikė artimieji, finansiškai padėjo vyras, esu pripažįstama ir vertinama gildijos narių“, – šypsosi pašnekovė.

Į dabartines savo studijos patalpas miesto centre, šalia Įgulos bažnyčios, ji įsikėlė 1996 m. Iki tol, išėjusi iš legendinio „Miestprojekto“, dirbo namuose. Pirmieji privatūs jos darbai buvo dviejų krematoriumų projektai – suprojektuoti, bet taip ir nepastatyti, nes, sako pašnekovė, Kaunas 1994 m. jų tiesiog „neįsileido“.
Tarp p. Gražinos darbų – Sabonio klubo sporto centras Kaune, Marijampolės kultūros centras. Apskritai, šypsosi pašnekovė, dažniausiai jai tenka švietimo, kultūros įstaigų projektavimo užsakymai. Anot p. Gražinos, architektų darbe kūrybos tėra apie 5%, visa kita – juodas darbas. „Daugeliui architekto profesija asocijuojasi su eskizų paišymu. Na, papaišė, ir tiek. Menininkas. Tačiau tas eskizas tėra didelio darbo pradžia. Toliau laukia ilgi derinimai su užsakovu, įvairių brėžinių rengimas, derinimas su įvairiomis tarnybomis, vėliau – statybos. Kol perkerpama juostelė prie objekto durų, praeina labai ilgas procesas“, – kalba ji.
Teigiamais architektūros raidos katalizatoriais pašnekovė vadina per Lietuvą prieš keletą metų nuvilnijusį pramogų ir sporto arenų kūrimą bei mokslo ir studijų slėnių steigimą. „Šie projektai paskatino architektus išreikšti drąsias mintis – atsirado galimybė jas įgyvendinti. Tai palankiai nukreipė mūsų srities raidą, kuriai reikėjo stambesnių investicijų, didesnių užmojų“, – įsitikinusi architektė.

Nekuria monumento sau
Vienas įsimintinų p. Gražinos studijos darbų – neseniai atidarytas Kauno technologijos universiteto „Santakos“ slėnio pastatas, užimantis 13.000 kv. m plotą, į projektą investuota per 43 mln. Eur. Ji išskiria ir M. K. Čiurlionio muziejaus Kaune rekonstrukcijos projektą, pirmuosius jo darbus finansavo Amerikos lietuvių fondas.
„Architektui labai svarbu nekurti monumento sau. Mes kuriame pagal užsakovo pageidavimus, į projektą sudedame savo žinias ir patirtį. Mūsų srityje didybės manija susirgti galima, bet, tarkim, Kaune ja susirgti nėra galimybių, – kolegos neleidžia. Architektų ir urbanistų ekspertų taryboje jie svarsto tavo atneštus projektus, pasako konstruktyvių pastabų, ir visi nusileidžia ant žemės“, – juokiasi p. Gražina.
Kaip architektę randa užsakovai? „Jokių projektų niekada negavau per pažintis, – pažymi p. Gražina. – Mano studija aktyviai dalyvauja viešųjų pirkimų konkursuose, kuriuose renkamas objekto projekto autorius. Įdedame daug pastangų, kad juos laimėtume. Todėl, galima sakyti, patys ieškome užsakovų, o ne jie mus suranda“, – aiškina pašnekovė.
Jos studija projektuoja ir individualius namus, tačiau, kai dirbama su daugiau stambesnių projektų vienu metu, tiesiog fiziškai nespėja aprėpti ir mažesnių, todėl kai ko tenka atsisakyti.

Investicijos į ateitį
Šiuo metu daugiausia investicijų p. Gražina skiria naujoms projektavimo programoms įsigyti. Anot jos, vienam kompiuteriui reikiamos programos kaina siekia apie 5.800 Eur, dar tenka pridėti mokymų kainą.
„Esu auklėta gyventi pagal išgales, todėl jokios paskolos niekada neėmiau. Investuoju iš sukauptų lėšų“, – sako pašnekovė.
Architektė ne tik projektuoja, ji yra Kauno technologijos universiteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros docentė. Pasak p. Gražinos, darbas su jaunimu atgaivina: „Labai vertinu patirtį, įgyjamą keičiantis su jaunimu idėjomis ir nuomonėmis, – mūsų darbe svarbu neužmigti. Beje, pastebėjau, kad architektūrą studijuojantys jaunuoliai turi problemų su piešimo įgūdžiais, bet greičiau „įsikerta“ į projektavimo programas“, – šypsosi p. Gražina.
Paklausta, kaip vertina dabartinį Kauno architektūros veidą, ji susimąsto. Kaune, jos teigimu, trūksta aiškaus plano, nėra dokumento, kaip turėtų būti plėtojamos tam tikros miesto dalys. Architektės nuomone, niekuo neišsiskiriančio stiliaus prekybos centrai užkariauja miestus grobdami vis naujas teritorijas, tai neigiamai atsiliepia miesto bruožams.
„Tai nekilnojamojo turto plėtros verslas, o miestai nuolaidžiauja verslui. Blogai, kad neturime jokio aiškaus dokumento, kaip turėtų būti plėtojamas Kaunas“, – žeria kritikos savivaldai p. Gražina.

Nuo virtuvės komplekto
Biure „G. Natkevičius ir parneriai“ dirba 20 specialistų – architektų, projektų vadovų. Privataus architektūros verslo startas – 1992-ieji.
„Patys pirmieji mano klientai paprašė manęs, kaip dizainerio, suprojektuoti virtuvės komplektą. Vėliau jie atėjo su buto, namo, įmonės projektų užsakymais“, – prisimena biuro vadovas Gintautas Natkevičius. Anot jo, šiame versle labai vertinami ilgalaikiai kontaktai, nuolatiniai klientai. „Kaip turime šeimos gydytoją, taip kai kurie verslininkai turi savo architektus, ir tai rodo pasitikėjimą. Tai reiškia, kad užsakovui buvo patogu su manimi dirbti“, – šypsosi p. Gintautas. Pasak jo, daugiausia pelno jo, kaip architekto, veikla davė pačioje pradžioje. „Atrodytų paradoksas – dabar turime daugiau užsakymų, vadinasi, ir daugiau pajamų. Bet sumokėjus visus mokesčius, algas, lieka mažiau, nei uždirbau veiklos pradžioje“, – dėlioja pašnekovas.

Daugiau, bet mažiau
Krizės metais p. Gintautui teko suktis: sumažėjus užsakymų, teko parduoti butą ir padengti skolas, sumokėti darbuotojams atlyginimus. Tuomet jis pasielgė priešingai nei dauguma: ne tik neatleido žmonių, bet priėmė naujų.
„Per krizę ėmėme visokius užsakymus, graibėm visokį „mailių“, atlyginimai buvo mažučiai, tačiau dirbdamas nedegraduoji kaip architektas. Pastebėjau, kad krizę pavyko ignoruoti kunigams, žemės ūkiui ir privačių namų statytojams“, – šypsosi architektas.
Pasak jo, praėję ir šie metai jų biurui jau simbolizuoja atgimimą – užsakymų daugėja. Tiesa, pelno maržą teko sumažinti, mat po krizės paslaugų įkainius pakėlė subrangovai ir juos samdantiems architektams teko su tuo susitaikyti.
Biuro „G. Natkevičius ir parneriai“ architektai projektuoja statinius Lietuvoje, yra įgyvendinta projektų užsienyje – Baltarusijoje, Prancūzijoje, Rusijoje. Tarp reikšmingiausių biuro projektų p. Gintautas įvardija tris: Kauno oro uosto keleivių terminalą, Kėdainių krematoriumą ir Šiluvos aikštės rekonstrukciją.
„Mano vardas man pradėjo dirbti tik nuo 2010-ųjų“, – sako architektas. Ir priduria, kad dabar leidžia sau prabangą pataupyti laiką ir nervus – tais atvejais, kai aiškiai matyti, kad su užsakovu nesusikalbės, jam neįtiks, geriau atsisako su juo dirbti.

Viešieji pirkimai – blogis
Ponas Gintautui knieti pakalbėti apie biurokratijos mastus. Pasak jo, tie, kuriems neteko susidurti su projekto derinimu savivaldybėse, nė įsivaizduoti negali, kokia tai griozdiška mašina ir kiek jos (ne)veikimas atima laiko.
„Turėjau kelis užsakovus, kurie nenorėjo patikėti, kad teks ilgai derinti projektus įvairiose institucijose. Gerai, sakau, – derinkite patys. Po kurio laiko jie grįžo nuleidę rankas“, – šypteli pašnekovas.
Jo biuras dalyvavo keliuose viešojo pirkimo konkursuose, tačiau nesidžiaugia juose įgyta patirtimi. „Viešieji pirkimai – tai blogis. Užsakymą lemia kaina, pagal ją ir projektuojama. Lietuva jau pilna baisios architektūros statinių iš tų konkursų, kai viskas daroma, kad tik pigiau“, – piktinasi p. Gintautas. Prie architektūros blogybių jis priskiria ir dabar skambiai vykdomą daugiabučių renovaciją.
„Daugybė tų pastatų yra morališkai ir funkciškai pasenę, mes juos tiesiog „apibintuojame“, bet esminės problemos išlieka“, – tikina architektas.

Paprašytas suminėti geruosius Kauno architektūros pavyzdžius, p. Gintautas didžiuojasi kolegų įgyvendintais darbais – Eugenijaus Miliūno suprojektuota „Žalgirio“ arena Nemuno saloje (nuolat pasigirsdavo oponentų kalbų, kad areną apsems Nemunas), architekto Kęstučio Mikšio parengta Kauno pilies rekonstrukcija (pavyko atsilaikyti prieš siūlymus atkurti pilį būtinai iš autentiškų medžiagų, o dabar ji žavi savitumu ir naujoviškumu), Algimanto Kančo projektuotu „Akropolio“ prekybos centru (kas galėjo patikėti, kad užteks drąsos virš važiuojamosios kelio dalies įrengti antžeminę automobilių stovėjimo aikštelę). Anot pašnekovo, mūsų šalies architektai yra tikri profesionalai, tačiau čia per mažai progų drąsiems sumanymams įgyvendinti.
„Lietuva, deja, pakankamai neišnaudoja to potencialo, nes nėra labai turtinga šalis ir nedaug čia statoma stambių projektų. Tiesa, drąsių NT plėtotojų pastangomis tų objektų gausėja“, – priduria p. Gintautas. Mums lieka laukti – drąsaus proveržio.