„Maidanas“. Sunkiausia – nepajudinti kameros

Rusijos ir Ukrainos konflikto kontekste šis filmas gali būti traktuojamas kaip pasakojimas apie to konflikto ištakas, jo pradžią. Vis dėlto režisierius „Maidaną“ sumanė kaip savo dramaturgiją – siužetą, kulminaciją ir atomazgą – turinčią dviejų dalių dramą. Finalinis jos akcentas – atminties tema – pačiam režisieriui atrodo ypač svarbu. Filmą „Skalvijoje“ Vasario 16-ąją pristatęs Sergejus Loznica yra dažnas svečias Lietuvoje, turi čia daug bičiulių. Mūsų šalyje jis ne tik svečiuojasi, o pirmiausia dirba. Lietuviškų pavardžių rasime ir pagrindiniuose „Maidano“ titruose – svarbu paminėti neviešą Lietuvos kino garsenybę, montažo režisierių Danielių Kokanauskį, kurio kūrybinis indėlis į daugelį lietuviškų (ir ne tik) filmų yra didžiulis. Daug lietuviškų pavardžių – ir „Maidano“ titruose, padėkos sąraše. S. Loznicos „Maidanas“ – konceptualus filmas. Šis atvejis nedažnas – kai suveržta, griežta, „perskaitoma“ koncepcija pasiteisina, nes pastūmėta aiškaus, sąžiningo asmeninio požiūrio; jos struktūroje randasi vietos jausmams, solidarumui su Maidanu. Žinoma, ir susitapatinimui, – šiandien suprantame, kad 25 metai, prabėgę nuo Sausio 13-osios, yra labai trumpas laikas, o grėsmė – ne menkesnė.
S. Loznicai pavyko panašaus pobūdžio (apie visuomeninius įvykius) filmuose dažnai išsikeliamas, bet retai įvykdomas uždavinys – pasakyti, kad pagrindinis Maidano (ir revoliucijos, ir filmo) veikėjas yra tauta. Įprastas būdas kalbėti apie tai – pasirinkti kelis veikėjus ir jų istorijomis, jų lūpomis apibendrinti įvykius. S. Loznicai šis būdas nepriimtinas. Pasitikėti savo žvilgsniu
Būtų nesąžininga žadėti būsimiems „Maidano“ žiūrovams lengvų dviejų valandų filmą su įprastu dokumentinio kino pasakojimu, nuomonėmis, liudininkų atsiminimais ir t. t. Režisierius ištikimas savo meninio dokumentinio kino raiškai, kai vieną ar kitą temą kontempliuoja tik vaizdai ir garsai. Jis renkasi statišką kamerą, montuoja filmą iš ilgų planų. Pasak jo, saviapgaulė yra galvoti, kad kamera turi blaškytis ir gaudyti svarbiausius dalykus. „Maidano“ vaizdas patvirtina: iliuzija, kad reikia bėgti paskui įvykį. S. Loznica ir jo operatoriai kruopščiai renkasi kameros stovėjimo padėtį, o išsirinkę jos nebejudina. Intuicija, talentas, kantrybė į kiekvieną kadrą tarsi prišaukia šimtus iškalbingų praėjusios žiemos Kijevo įvykių detalių, smulkmenų, nuotaikų ir sukuria įtikinamą apsisprendusios tautos portretą. „Sunkiausia – nepajudinti kameros. Tai situacija, kurioje jums atrodo, kad visą laiką kažką praleidžiate. Bet reikia turėti kantrybės. Vis tiek kadre jaučiasi viskas, kas yra už jo“, – sako režisierius. Tai – toks režisūros lygis, kai filmo autorius absoliučiai pasitiki ir realybe, ir savo žvilgsniu.
Veikėjai – ne jie
Tiesa, kamera filme sujuda porą kartų ir abu jie įsirėžia į atmintį.
„Tai aiškiai perteikia situacijos nervą. Be to, taisyklių pažeidimas įtvirtina taisykles“, – apie pasirinktą filmo raišką kalba S. Loznica. „Maidane“, kaip ir kituose meninės dokumentikos filmuose „Portretas“, „Peizažas“, „Blokada“, režisierius aiškiai vizualiai formuluoja tai, ką sumanęs. S. Loznica, akivaizdu, sąmoningai vengė filmuoti Maidano lyderius, atskirus partijų ar judėjimų veikėjus. Filme jie išnyra, bet tarsi per tarpininkus – per aikštėje įrengtame ekrane transliuojamos Arsenijaus Jaceniuko kalbos fragmentą, per Julijos Tymošenko portretą moters rankose ar per garsiakalbį transliuojamą informaciją apie Vladimirą Klyčko. S. Loznicos filmo veikėjai yra ne jie, veikėjas čia – ukrainiečių tauta.
Atskira tema (ir tiesiog filmo malonumas) yra „Maidano“ garso režisūra. Visiems kinematografininkams žinoma Lietuvoje dirbančio Vladimiro Golovnickio meistrystė šįkart pranoksta ir savo pačios legendas. Tai, kad garsas yra lygiavertis su vaizdu filmo segmentas, pasakyti per maža. Garsas pratęsia vaizdą, papildo ir net užpildo jį turiniu, potekstėmis, ironija ar negailestingu natūralizmu.
„Maidanas“ jau turi solidžią tarptautinės sėkmės, kelionių ir įvairių žiūrovų reakcijų patirtį. Jo premjera įvyko Tarptautiniame Kanų kino festivalyje, ir čia režisierius įsitikino, kad Rusijos propaganda savo tikslų pasiekia. Susitikus Vilniuje, S. Loznica papasakojo, kaip nustebo išgirdęs vokiečių žurnalistų klausimus po peržiūros Kanuose: „O kur fašistai?“ Ar reikalingi komentarai?
Rusijoje šis filmas buvo parodytas vieną kartą – viename iš festivalių. Režisierius garantuotas, kad „Maidano“ žiūrovų masės toje šalyje niekada nepamatys. Nors jis karčiai ironizuoja, kad yra tikimybė, jog „Maidaną“, kaip ir du ankstesnius jo filmus, gali įsigyti „Pirmas kanalas“. Nupirks, kad niekada neparodytų, kaip atsitiko su kitais jo darbais. Sunkiausios, pasak S. Loznicos, filmo peržiūros buvo Ukrainoje. Žiūrovų salė pasidalijo perpus. Tie, kurie turėjo filmui pretenzijų, jas gana aiškiai įgarsino. Viena iš svarbiausių – kodėl filme nėra atsakyta į klausimą „kas kaltas?“
Be to, ironizuoja režisierius, suprantama, kad Ukrainoje kiekvienas gerai žino, koks turi būti filmas apie Maidano įvykius. Tad vargu ar filmas gali įtikti visiems.