Arba žmogaus teisės, arba Putinas

Negalime būti labai labai vakarietiški ir tik truputį rytietiški: tik tiek, kiek norime pigių dujų ar geresne marža parduoti dešros. ARŪNO MILAŠIAUS NUOTR. Rusijos palaikomos agresijos Rytų Ukrainoje fone kiti dalykai jau ne tokie reikšmingi: 36 mlrd. Lt parama vien narystės ES laikotarpiu, apie 500 mln. gyventojų dydžio rinka, laisvė keliauti, dirbti, mokytis ir t. t. Nors visuomet bus tų, kurie pasitelks pigių dujų, pigios elektros ar užrūdijusio naftos vamzdžio argumentą: „štai, ko netekome.“ Taip pat netekome Černobylio elektrinės tipo branduolinio reaktoriaus, kuris neva saugiai galėjo veikti vos ne iki 2030 m. O iš tiesų, anot vyriausiojo euroderybininko Petro Auštrevičiaus, „seno, nudrengto ir nesaugaus kuino“ (VŽ, 2014 05 25).
Vakarietiškoji demokratija tuo ir žavi, kad garantuoja teisę dejuoti ir dėl sugriuvusios kolūkio karvidės, ir dėl politinės dujų kainos. Rytietiškoji, bradauskų ir kaikarių pašlovintoji, yra kitokia. Jos karikatūra yra Slovjansko apsišaukėlis meras Viačeslavas Ponomariovas, kurio kabinete kaba Vladimiro Putino portretas.