Izraelio šiokiadieniai

Kariškės prie Raudų sienos. Vaikinai tarnauja kariuomenėje trejus metus, merginos – dvejus. Martos Kuzmickaitės nuotr.
Moterys spiečiasi prie lankomiausios Izraelio vietos – Raudų sienos.
Gidas Yairas Tzadokas moja į Vakarų Krantą. Šiuo metu regionas kartu su Gazos ruožu sudaro Palestinos autonomiją. Turgaus prekeiviai moka angliškai arba rusiškai, derėtis galima dėl kiekvienos prekės, tačiau niekas jų primygtinai neperša.
**
Geriausia Izraelyje lankytis pavasarį ir rudenį, kai turistų mažiau ir ne per karšta.



Kaip prisistato Lietuva

VŽ „Savaitgalis“ Tel Avive dalyvavo Lietuvos ambasados ir Lietuvos turizmo departamento renginyje, skirtame Izraelio verslo ir žiniasklaidos atstovams. Renginiu norėta pristatyti Lietuvos turizmo galimybes. Vakarą pradėjo smagi ambasadoriaus Dariaus Degučio kalba, vėliau kalbėjo dr. Raimonda Balnienė, Valstybinio turizmo departamento direktorė, Nijolė Dirginčienė, Birštono merė bei Lietuvos kurortų asociacijos prezidentė, pora Lietuvos verslo atstovų. Viliojant svečius į Lietuvą, labiausiai akcentuotos SPA paslaugos, žydų paveldas, gintaras ir gaivus oras. Tarsi viskas teisinga, tačiau kai kurie renginyje dalyvaujantieji Izraelio verslininkai jo turiniu nebuvo sužavėti, esą trūksta konkrečios informacijos. Išties dėl renginio profesionalumo būtų galima ginčytis, tačiau, siekdamas likti nešališkas, VŽ „Savaitgalis“ paprašė Nathano Gitkindo, vertimų biuro „Adam Translations“ bendraturčio ir UAB „Gintauto Statyba“ bei dar kelių Lietuvos nekilnojamojo turto, aplinkosaugos ir energetikos bendrovių atstovo Izraelyje, nuomonės apie Lietuvos reprezentaciją jo šalyje. Ponas Nathanas Iš Lietuvos išvyko 1980 m. Beje, kai kurie skaitytojai jį prisimins kaip anuomečio režimo priešininkės, grupės „Raganiai“ iš Kauno būgnininką.

„Manyčiau, kad ambasada Izraelyje Lietuvą reprezentuoja labai gerai. LR ambasadorius Darius Degutis – aktyvus ir be galo populiarus, komercijos atašė Kristina Biraitė puikiai plaukioja Izraelio verslo sferose, nedidelė, bet darbšti kitų ambasados darbuotojų komanda Lietuvai nedaro gėdos. Reprezentacijos efektyvumo trūkumas labiausiai pastebimas turizmo ir knygų mugėse bei pristatymuose, kai Lietuvą reprezentuoja iš Lietuvos atvykę valdžios ar komercinių struktūrų atstovai. Stebint vasario 11 d. LR turizmo verslo misijos pristatymą, nesijautė, jog buvo atliktas nors minimalus Izraelio turistinės rinkos tyrimas. Nesakau, kad pristatymas buvo prastas. Jis gal tiktų Baltarusijai ar Norvegijai, bet Izraeliui buvo per daug paviršutiniškas. Nereikia pamiršti, kad Izraelis su Europa neturi sausumos sienų, visur reikia skristi, todėl atostogos kitoje šalyje – rimta kelionė, net jei jos ir pigesnės negu, sakykime, kai kuriose vietose Izraelyje. Todėl dirgikliai privalo pataikyti į dėmesio taškus.

Manau, negalima taikyti vienodos rinkodaros (ypač turizmo, meno, literatūros ir pan. srityse) daugeliui šalių. Kiekviena valstybė turi savo mentalitetą, skirtingą istorinę, kultūrinę patirtį ir paveldą, tradicijas, religingumą, nacionalinį patriotizmą (gerąja prasme), humanizmo, liberalumo supratimą ir pan. Izraeliečiai labai daug keliauja, kartais renkasi ekstremalius turistinius maršrutus Pietų Amerikoje ir Nepale, Tailande ir Indijoje, vyksta slidinėti į Alpes, keliauja džipais po dykumas ir pan., nė nekalbu apie pramogines, pažintines keliones po klasikinę Europą ar Šiaurės Ameriką ar „all included“ turizmą Viduržemio ir Juodosios jūros kurortuose. Jie gerai nusimano, kokį turistinį paketą galima įsigyti už atitinkamą pinigų sumą. Galima su manimi ginčytis ir teigti, jog ne viskas matuojama pinigais. Tai tiesa. Tačiau norint, kad kainos aspektas neturėtų lemiamo poveikio sprendimui dėl kelionės, reikia, kad pasiūlymas pataikytų į centrą. Tai padaryti galima tik žinant izraeliečių atostogų įpročius, tradicijas ir kam jie skiria daugiausia dėmesio. Be to, nereikia pamiršti, kad kalbame apie masinį turizmą, o ne apie kelis atskirus individus.

Norėčiau išsklaidyti porą mitų, kuriais naudojamasi Izraelyje pristatant Lietuvos turizmo galimybes.
> Pirmas mitas. Manoma, kad istorinio žydų paveldo tema gali tapti tuo svertu, kuris stumteltų Izraelio visuomenę apsilankyti Lietuvoje. Visų pirma, tai etiškai ir morališkai sudėtinga, jautri tema. Keliautojai tose vietose matys žydų klestėjimo tarpukario Lietuvoje pasaulį, draugišką gyvenimą petys į petį su kaimynais lietuviais miesteliuose ir kaimuose, žydų kultūros, religijos, švietimo, sporto integraciją į bendrą Lietuvos gyvenimą ir politiką, dešimtadalio tarpukario Lietuvos piliečių įnašą į šalies plėtrą, ekonomiką, mokslą ir kultūrą. Staiga visa tai buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Lengviau peržengti šį slenkstį gali Lietuvoje gimę ir gyvenę žmonės, išlaikę nors dalį lietuviško mentaliteto ir mokantys kalbą. Kiti – antra, trečia, ketvirta išeivių iš Lietuvos karta, gimusi svetur, visų pirma matys nušluotą jų protėvių pasaulį... Ši tema, be abejonės, turi istorinę, moralinę ir psichologinę svarbą ir privalo būti įtraukta į turistinius kelius. Bet dabar pasikalbėkime kaip komersantai. Ar kas nors, prieš pradėdamas ruošti turistines keliones žydų istorinio paveldo maršrutais, pasistengė suprasti, koks galėtų būti optimistinis tokių turistų kontingentas? Juk ši tema pateikiama vos ne kaip pagrindinė atrakcija! Sakykime, kad per vasarą atvyks penkios ar šešios turistų grupės, vidutiniškai po 35 žmones. Iš viso – 200 turistų per visą vasarą. Be to, ilgainiui šių vietų turistinis potencialas dar labiau trauksis dėl natūralių priežasčių. Iliustracijai tiktų toks skaičius: 2010 m. liepą Izraelį aplankė daugiau nei 200.000 turistų. Kalbu apie žmones, turinčius šaknų Lietuvoje. Nenoriu pasirodyti kaip beviltiškas cinikas, tačiau izraeliečius išeivius iš kitų Europos šalių, tuo labiau Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų arabų pasaulio (o tokių Izraelio etninėje ir demografinėje mozaikoje – maždaug pusė), Lietuvos žydų paveldo maršrutai domins ne daugiau nei pernykštis sniegas ant Grūto kalno.

> Antras mitas. Labai akcentuojami Lietuvos kurortai. Tai puikūs kurortai, ypač Druskininkai. Tačiau vasaros metu vietos juose ir taip išperkamos, vietelę gauti sunku net ir žiemos savaitgaliais. Nauji viešbučiai ar sanatorijos nedygsta kaip grybai po lietaus. Kai pasidomėjau, kada kambariai mažiausiai užimti Druskininkuose (procentais), kiek toks metas tęsiasi, niekas skaičių nežinojo. Gal būtų išeitis – pakelti bendrą metinį Lietuvos kurortų kambarių užimtumo procentą iki, sakykime, 80–90%? Tačiau norint atsivežti turistų darganotą spalį ar kovą, reiktų šiek tiek pamąstyti ir pajungti vaizduotę.

> Lietuvos kurortų mitų mitas: visose sanatorijų brošiūrose rašoma, jog jos gydo žmones nuo įvairiausių ligų. Jei taip iš tiesų būtų, Lietuvos ekonomikai būtų nusišvilpti į „Gazpromo“ dujų kainas, į gamtos išteklių stoką, nežmoniškai mažas lėšas socialiniams poreikiams, kultūrai, mokslui ir sportui. Viso pasaulio investuotojai varžytųsi, kas šalia tų sanatorijų pastatys daugiau viešbučių, o turizmo agentūros sudarinėtų begalines eiles norintiesiems išgyti nuo aterosklerozės, sąnarių ir kaulų ligų ir t. t. Ir pasaulis taptų sveikesnis, ir Lietuva turtingesnė, bet...“ „O, Izraelis“, – nutęsia dauguma tautiečių, išgirdę apie mano viešnagę šioje šalyje.
„O, Lita“, – nutęsia dauguma izraeliečių, paminėjus, iš kur atvykome. Ir vieni, ir kiti truputį pažįstami, tarsi seniai nutolę giminės. Vis dėlto mums Izraelio vaizdinys neatsiejamai sukibęs su religija („Buvai prie Raudų sienos?“) ir politika. „Norėtume, kad Izraelyje pagaliau dėmesio sulauktų per žinias neminimi dalykai: aktyvus laisvalaikis, maistas ir vynas, architektūra, kasdienis gyvenimas, o jei viskam neužtenka laiko – bent jau jūros: Negyvoji, Raudonoji, Viduržemio („The Dead, the Red, The Med“)“, – Lietuvos žurnalistams aiškino Yehuda Shenas, Izraelio turizmo ministerijos Vidurio ir Pietų Europos departamento direktorius. Lietuvius į maldos ir žaidimų miestus – Jeruzalę ir Tel Avivą – pakvietė jo atstovaujama ministerija ir oro linijos „Wizzair“. Pastarosios – norėdamos priminti, kad dukart per savaitę skraidina iš Vilniaus į Tel Avivą.
Ponas Shenas beria skaičius: Izraelyje galima apsistoti maždaug 70.000 viešbučių kambarių. Iš viso šalis pritraukia daugiau nei 3,5 mln. turistų per metus, daugiausia iš JAV ir Rusijos. Daug turistų atvyksta iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, vis daugiau – iš Lenkijos. Šalį kasmet aplanko apie 2.000–2.500 lietuvių. Savo ruožtu Lietuvoje apsilanko apie 10.000 izraeliečių.
Nors žurnalistams buvo atverti prabangūs 5 žvaigždučių „Inbal“ Jeruzalėje ir „Herods“ Tel Avive, p. Shenas pabrėžė, kad Izraelyje atidaroma vis daugiau pigių viešbutukų, svečių namų, labiau orientuotų į jaunus turistus. „Jeruzalėje yra ir religinių viešbučių“, – mirkteli jis ir paaiškina: apsistoji puikiame viešbutyje, pvz., „King David“. Užsuki į jo restoraną, sušunki: „O, Dieve!“, įlipi į prabangų liftą, jis toks dailus, kad nesusilaikai darsyk nesušukęs: „O, Dieve!“ Apsižvalgai vietose, kur buvo apsistojęs Billas Clintonas ar Madonna, vėl šūkčioji Dievo vardą. Gauni sąskaitą, sakai – „O, Jėzau Kristau“.
Atrodytų – nėra nieko lengvesnio, kaip nepaisyti „rimtų“ reikalų ir stebėti kasdienį gyvenimą, mėgautis maistu bei saule, tačiau analogų neturinti šalies istorija, ginkluoti, bet draugiški kareiviai, ratus sukantys lėktuvai ir patikros oro uoste verčia prisiminti istoriją, ilgametę santykių su aplinkinėmis ir tolimomis šalimis kebeknę.
„Kai sužinote, kad dirbsite su lenkais ar lietuviais, apie ką pirmiausia pagalvojate?“, „Ar turite draugų arabų?“, „Kada baigsis karas?“ – naiviai klausinėjau gido, nors visiems maloniau kalbėti apie falafelius, naktinį gyvenimą, druskų urvus (beje, be Izraelio, jų galima rasti tik Irane) ar vadinamąjį Jeruzalės sindromą, kai galvoje nebelieka nieko, tik religija.