Nuo Meko – su šypsena

Jonas Mekas – žmogus su kino kamera, tikintis evoliucijos teorija ir žmonija. Vladimiro Ivanovo nuotr. Pokalbiui prisėdome terasoje ant Užupio kalno. Tik pradėjus šneką nuo slėnio atsklido klasikinės muzikos garsai. Sereikiškių parke Šokio festivalio dalyviai repetavo spektaklį – žmogaus šokį su ekskavatoriumi. O prieš mane sėdėjo žmogus su kino kamera. Jonas Mekas – vienas garsiausių avangardinio kino kūrėjų pasaulyje. Jį pažinsi iš kino kameros rankoje arba maišelyje ant peties. Kiti pridurs: iš jo skrybėlės ir švelniai ironiško, linksmo žvilgsnio.
Menininko neklausiau, kaip tampama avangardinio kino genijumi. Akivaizdu iš jo gyvenimo būdo: pašnekovas sako, kad jo darbas yra gyvenimas, o gyvenimas yra darbas. Į šalis jis nesidairo, jei keliauja – tik darbo reikalais. Dirbti jis gali kasdien be pertraukų, taip neseniai sukūrė 365 filmų ciklą – metus po filmą kasdien. Kitu projektu imsis kurti 1001 filmo ciklą. Tik, priduria, gal rečiau nei po filmą per dieną. Demonstracijose Mekas nedalyvauja, nors manifestus kuria. Tik, kaip pats sako, ne „prieš“, bet „už“. Tarkim, už vasarą. Tokiu manifestu jis pareiškia, kokia vasara graži, ir, sako, kelia už ją vyno taurę. Menininkas pasakoja, kad ir jo draugo Jurgio Mačiūno bei šio įkurto „Fluxus“ judėjimo svarbiausias bruožas buvo šypsena: pirmame manifeste Mačiūnas pasisakęs „prieš“, tačiau kituose kalbėjęs tik teigiamai. Mekas svarsto: gal Lietuvoje mes per rimti, nemokam su šypsena žiūrėti į gyvenimą? Atrodo, kad būtent dėl tos šypsenos pasaulis „Fluxus
“ ir mėgsta.
Niujorke Jonas Mekas įsikūrė 1949 m. Pasiskolinęs pinigų išsinuomojo 16 mm „Bolex“ kamerą ir visada nešiojosi su savim. Klausiu, ko reikia, kad kamerą iš krepšelio išsitrauktų ir imtų filmuoti? Menininkas sako, kad nežino. Pamato ką įdomaus, pagalvoja, kad norėtų prisiminti. Ir užfiksuoja – pats sau. Paskui medžiaga gali ir meno kūriniu virsti. Archyvų Mekas sukaupęs daug – sako, jei pamatytum, galvotum, kad visiškas chaosas. Bet jis pats niekada juose nepaklysta, nes esąs labai organizuotas. „Turiu ydą – nieko neišmetu. Kas į mano namus įeina, tas ir pasilieka. Blogai tik, kai reikia keltis į kitą vietą“, – juokiasi menininkas.
Technologijos ir avangardas
Avangardinio kino kūrėjo klausiu, kas tas avangardas? Mekas šį skambų terminą nuvainikuoja – tai, ką pavadinau avangardu, nėra nieko nauja. O jei kas jį kritikuoja – bijo natūralios kaitos. „Žodžio „avangardas“ prie žodžio „menas“ klijuoti nebūtina: menas visada turi būti gyvas, naujas, o viskas, kas nauja, – savaime yra avangardas. Jis reiškia, kad kažkas yra priekyje. Priekyje esančius ir kulkos pirmiausia pasiekia. Visi, kas daro ką nors nauja, yra kritikuojami. Spaudoje, televizijoje vis šaudo, duoda per galvą, bando užmušti, kad negyventų. Tie, kurių negali nušauti – tęsia savo darbą toliau. Atrodo, ir Jurgį Mačiūną Lietuvoje dar šaudo. Bet jis nebenušaunamas“, – šypteli menininkas. „Ką Lietuvoje vadiname avangardiniu menu, Amerikoje yra klasika“, – tvirtina pašnekovas. Anot jo, natūralu, kad kultūros lygis nėra vienodas visuose kraštuose. O kas dabar Amerikoje yra avangardas?
„Mene didelių naujovių nėra. Avangardas dabar technologijose. Kuriamos naujos galimybės skleisti meną – pats jas naudoju, savo darbus platinu internetu. Menas į pasaulį leidžiamas kitais būdais. Naujas technologijas būtina išnaudoti
“, – sako menininkas. Jo negąsdina, kad keičiantis technologijoms keičiasi kūrinių turinys ir forma. Entuziastingai vardija: vaizdo kameros, filmuojantys mobilieji telefonai. Juos pasiėmus filmuoti gali bet kur. Kiekvienas vaikas gali tai daryti ir skelbti „YouTube“. Tuomet, svarstau, ir menininku gali būti bet kas? Jonas Mekas gudriai šypsosi – dar nežinome, laikas parodys. Pats menininkas tiki Darvino evoliucijos teorija.
„Iš tos galybės medžiagos, kuri aplink mus ore sklando, išliks ta, kurią kas nors norės išsaugoti, pasidalinti su kitais. Natūrali atranka – jei kas neįdomu, ilgainiui dings. Elektroninėje erdvėje bet kam lengva išnykti“, – šypsosi menininkas. Apibendrina: išliks tai, kas bus intensyvu, svarbu ir unikalu. Pašnekovas tikina, kad turime tiek informacijos, kuri tėra plepalai, laiko gaišinimas, Anot jo, žmonės per daug galvoja. Galvoti nereikia – reikia gyventi. „Klausytis muzikos, kaip mes dabar. Žiūrėti į medžius, upės tėkmę“, – vardija menininkas. Pamaniau, štai dar vienas kūrėjas, vis dar tikintis žmonija. Juk mes ne mašinos, sako jis, ne automatai. Patys nuspręsime, ką norime išlaikyti, o kam lemta išnykti.
Verslo planas: „Fluxus“
Jonas Mekas dabar gyvena Niujorko dalyje Brukline, į jį persikėlė iš Manhateno, SoHo rajono. Rajono, kurį dar vadina „Fluxus“ steigėjo Jurgio Mačiūno kūriniu. Garsųjį rajoną įkūrė lietuvis? Pašnekovas patikslina: atgaivino. „SoHo buvo apleistas, griūvantis rajonas. Jurgis, atsikėlęs gyventi į tą Niujorko dalį, sugalvojo – čia turėtų gyventi menininkai. Kaip tarė, taip ir padarė – įkūrė kooperatyvą ir ėmė supirkinėti apleistus namus mažomis kainomis“, – pasakoja Mekas. Pirmąjį namą kooperatyvas įsigijo už 90.000 dolerių. Vėliau, sako pašnekovas, jei kuris dalininkų norėjo parduoti savo dalį, galėjo gauti daugiau nei milijoną. Per 5 m. Mačiūnas suorganizavo apie 40 kooperatinių namų ir juos prižiūrėjo – remontavo, administravo. Po 10 m. visi namai buvo apgyvendinti, įsikėlė verslininkai, rajonas tapo madingas.
Vadinasi, Mačiūnas ir verslininko gyslelę turėjo? Mekas gūžteli pečiais – tiesiog talentą. Matė, kaip galima išnaudoti esamą padėtį ir pakeitė visą žemutinį Niujorką. Būtų pakeitęs ir Amsterdamą, jau turėjo numatęs vietą, tik mirtis planus sutrukdė.