Apie pensijas ir investicijas
Pasigendu argumentų ir prieštaravimų iš kitos pusės – žmonių, kurie jau galvoja kaip reikės gyventi ateityje – dirbančiųjų skaičius, gimstamumas mažėja, gyventojų amžiaus vidurkis didėja (linkiu, kad paskutinis rodiklis tik augtų). Liūdna darosi žiūrint į dabartines pensijas, praskolinamą "Sodrą", o skambiais pažadais, kad viskas susitvarkys, kai ekonomika atsigaus, netikiu. Tikiu skaičiais ir realiais planais. O jų nematau. Matau tik pensinio amžiaus ilginimą, pinigų nuvertėjimą ir galimą socialinės apsaugos sistemos nesugebėjimą vykdyti savo pažadus. Dėl to norėčiau, kad nors ir nedidelė, bet reali mano uždirbtų pinigų dalis nueitų į mano sąskaitą, mano būsimą, nors šiek tiek apsaugotą pensiją. Kad dabartiniai pensininkai suprastų, kad dirbantieji moka jiems pensijas, o ne "Sodra" ar valstybė (kuri kol kas tik skolina pinigus "Sodrai"). Mums sakoma, kad tai yra solidarumo mokestis (paprasčiausia skola), nes dabartiniai pensininkai mokėjo ankstesniems, o mes – dabartiniams. Bet tada kodėl tas milijonas gyventojų, kuris išvažinėjo į visas pasaulio puses, nemoka? Kaip aš galiu tikėtis, kad jaunimas nepadarys to paties? Žinoma, dabar jau aš traukiu paklodę į savo pusę...
Yra kitas geras argumentas, kuris tikrai daug ką galėtų sustatyti į savo vietas – “visa, kas dabar yra Lietuvoje, kuo jūs naudojatės, sukurta mūsų ir mūsų tėvų rankomis”. Ir žinote, net ir artėdamas prie savo 50-ečio ir vis pagalvodamas, ką nuveikiau šioje Žemėje, aš linkęs daryti kompromisus ir net nusileisti. O kodėl gi nepanaudojus viso to, ką turime, kartų konflikto eskalavimo nutraukimui? Manau, vien tik efektyvesnis valstybės turto valdymas leistų spręsti užsisenėjusias "Sodros" ir mūsų ateities problemas. Piniginį srautą, gaunamą iš VVĮ, nukreipti trimis šaltiniais – 1) "Sodros" deficito dengimui ir pensijų didinimui; 2) įmokų į pensinius fondus atstatymui; 3) valstybinį fondą, kurio paskirtis – investuoti į likvidžius vertybinius popierius ir finansines priemones, kad ateityje finansuoti prieš tai paminėtus; 1) ir 2) punktų finansinius srautus. Valstybinio fondo trumpalaikės investicijos pagyvintų kredito instrumentų ir vertybinių popierių rinkas
Valdymo koordinavimo centro (VKC) puslapyje galime pamatyti, kad valstybės valdomų įmonių (VVĮ) apskaičiuota rinkos vertė 2014 03 31 sudarė 16,22 mlrd. Lt. VVĮ portfelio nuosavo kapitalo grąža – 3%. VVĮ porfelio skolinto ir nuosavo kapitalo santykis 2013 12 31 sudarė 15%. 2014 03 31 – 0%, nors energetikų skolos 2014 03 31 sudarė 17%.
VVĮ vadovai turi išmokti dirbti su bankais, faktoringais, kredito linijomis ir overdraftais. Pirmiausia dėl to, kad neprarastų pinigų paprastuoju būdu (prisiminkime "Snoro" ir Ūkio banko istorijas ir prarastus milijonus), o dar ir dėl to, kad bankai šiaip pinigų nedalina – be valstybės kontrolės ir steigėjų priežiūros, turėtume papildomą, griežtą kontrolierių. Partijų statytiniams tai, aišku, nepatiks, bet efektyvumo gerinimo prasme, tai būtų geras žingsnis. Be kontrolės ir rizikų vertinimo, bankai gali duoti pigių kreditų, o tai leistų atpalaiduoti milijardines lėšas (kodėl tai nebuvo daroma krizės metu?). Tokiu atveju būtų įdarbinamos gyventojų rekordinės santaupos bankuose, o kartu atsirastų galimybė bankams mokėti nors kokias palūkanas.
Kaip investuotojas, eisiu nuosekliai. Be bankinio finansavimo, VVĮ galėtų leisti obligacijų emisijas savo projektų finansavimui. Tokiu būdu, vėlgi, būtų atlaisvinama dalis apyvartinių lėšų, atsirastų galimybė investuoti gyventojams ir pensiniams fondams, kurie dabar didele dalimi finansuoja Liuksemburgą. (2014 09 03 "Verslo žinios" Nr. 116 “Kiek dar remsime Liuksemburgą”).
Kitas žingsnis – VVĮ akcijų paketų ir specialių poreikių netenkinančių VVĮ pardavimas. Stambių valstybinių kompanijų akcijų paketų pardavimas domina tiek užsienio investuotojus, tiek vietinius fondus. Nors komunalines paslaugas teikiančių kompanijų pelningumas mažas, bet pensiniams fondams, kurie orientuoti į stabilią grąžą – puikus investavimo objektas. Atsiradęs privatus kapitalas, nepriklausomi, pelninga veikla suinteresuoti valdybos nariai garantuotų dar skaidresnę veiklą ir didesnį efektyvumą. Tai padėtų padidinti apyvartas Vertybinių popierių biržoje, skatinti investavimo kultūros augimą šalyje. Tik ar tas realus, o, ne partijų deklaruojamas skaidrumas bus priimtinas?VVĮ akcijų pardavimą stabdo argumentai, kad specialių ar socialinių poreikių tenkinimas negali būti siejamas su pelninga veikla. Visų pirma, iki akcijų pardavimo galima aiškiai deklaruoti, kokia tai veikla ir kokiomis apimtimis vykdoma. Nes net iš šono žiūrint, matomas jeigu ne pinigų švaistymas, tai bent jau aplaidumas veikloje. Be to, niekas netrukdo pasinaudoti akcininko, kontroliuojančio bendrovę, teisėmis, kad reikalingų paslaugų teikimas būtų išsaugotas.
VVĮ obligacijų ir akcijų kotiravimas, likvidumas, skaidrumas leistų, esant reikalui, lengvai prisitraukti papildomų lėšų naujų projektų įgyvendinimui, neieškant valstybės paramos.
Valstybės įmonės ar fondai, kurių akcijos negali būti parduodamos ar kurios dėl tam tikrų priežasčių negali skolintis ar turi laisvų lėšų, visas pinigines lėšas, kurių panaudojimas numatytas tik po mėnesio, privaloma tvarka turėtų investuoti į likvidžius valstybės vertybinius popierius.
Jeigu vis tik būtų ryžtasi įgyvendinti šiuos mano siūlomus planus, reikalinga tam tikra kontrolė ir procedūros. Atlaisvintos lėšos turi eiti konkrečių priemonių įgyvendinimui, o ne biudžeto skylių kamšymui ir neaiškių išlaidų dengimui. VVĮ vertybiniai popieriai turėtų būti parduodami per IPO su mūsų Vertybinių popierių biržos pagalba (patikėkite, jie žino, kaip tai daroma).
