Akys į dangų, o rankos – į svetimą kišenę
Kaip sako protingi žmonės – gerais norais kelias į pragarą grįstas. Geras noras šiuo atveju – pagerinti Vilniaus miesto ir Lietuvos pasiekiamumą, pablogėjusį po finansinės ir ekonominės krizės, kai labai sumažėjo skrydžių skaičius ir geografija. Pragaras – finansinės skolos, kurios užguls miestiečių pečius, šiai savivaldybės aviakompanijai bankrutavus.
Kodėl aš tuo esu įsitikinęs? Pasaulio verslo bendruomenės tarpe yra paplitęs gerai žinomas juokas apie tai, kaip galima tapti milijonieriumi. Tai visai paprasta – pirmiausiai turi tapti milijardieriumi, o po to investuoti į oro linijų verslą. Paskutinis garsus pavyzdys – Indijos verslininko Vijay Mallya investicija į aviakompaniją Kingfisher Airlines. 2005 metais pradėjusi veiklą, sparčiai augusi, valdžiusi 64 lėktuvų parką bendrovė 2012 metais buvo pripažinta nemokia. Per savo trumpą veiklos laikotarpį ši įmonė prarado 1,1 milijardą dolerių akcininkų ir verslo partnerių pinigų.
Šis juokelis atsirado neatsitiktinai. Kai kuriais duomenimis, jei sudėtumėm visą į aviakompanijas kada nors investuotą kapitalą, gauta suma būtų didesnė, nei visas dabar esamas kapitalas ir išmokėti dividendai. Tai reiškia, kad šis verslas akcininkams buvo nuostolingas. Verslo nepatrauklumą dar kartą patvirtina ir nesenas, 2013-ųjų metų IATA (Tarptautinės oro transporto asociacijos) kartu su garsia verslo konsultacijų bendrove McKinsey&Company atliktas tyrimas „Pelningumas ir oro transporto vertės grandinė“. Jame juodu ant balto parašyta, kad aviakompanijų verslas pagal kapitalo grąžą (imant 1965 – 2007 metų laikotarpį) yra pats blogiausias verslas apskritai – vidutinė investuoto kapitalo grąža buvo apie 6% per metus. 2004 – 2011 metų laikotarpiu investuoto kapitalo grąža nukrito iki 4%. Ir tai yra vidutinė kapitalo grąža, kuri daug mažesnė, nei šio kapitalo ekonominė kaina. Jei iš statistikos išimtumėm sėkmingiausias šios srities įmones, kurių yra vienetai, bet kurios uždirba liūto dalį keleivių pervežimo oru pramonės pelno, vaizdelis bus dar liūdnesnis.
Kodėl taip yra? Tame pačiame tyrime yra ir atsakymai – avialinijos kamuojamos pačių baisiausių verslo ligų – lėktuvus joms tiekia oligopolistai, oro uosto paslaugas tiekia monopolistai, degalų kainas nustato neprognozuojama naftos rinka, o vartotojas renkasi pigiausiai paslaugas siūlančią bendrovę. Tiesiog vadovėlinis blogo verslo pavyzdys.
Nepaisydami viso to (arba nežinodami), Vilniaus savivaldybės verslo minties galiūnai sudėjo jau daugiau nei 19,5 milijonų litų mūsų pinigų į šį projektą. Be to, tikslus investuotų lėšų skaičius nėra žinomas visuomenei ir gali būti dar didesnis, nes viešai pasirodė informacija, kad „Air Lituanica“, be investicijos į akcinį kapitalą, dar yra gavusi paskolų iš savivaldybės kontroliuojamų įmonių (kurių vadovai turėtų labai gerai pagalvoti apie savo atsakomybę, išduodant tokias paskolas). Ruošiasi konkuruoti su sėkmingiausiomis aviakompanijomis – Ryanair, Lufthansa ir kitomis... Mano prognozė – vis didėjantys nuostoliai ir bankrotas. Tačiau iki gėdingos pabaigos gali būti ilgas kelias, kiekvienais metais vis įdedant naujų pinigų, nes „pelninga veikla jau taip arti / reikia gelbėti jau padarytas investicijas“. Tas ir yra baisiausia, nes galutinė sąskaita, išskaidyta mažomis ir, atrodytų, nelabai skausmingomis porcijomis, gali būti siaubingai didelė (nenustebčiau, jei ji viršytų 100 milijonų litų).
Be to, kyla klausimas, ar tikrai ši aviakompanija pateisina savo tikslą. Mano giliu įsitikinimu, tokio iš savivaldybės biudžeto subsidijuojamo ir mažai prognozuojamo konkurento buvimas gali būti kliūtimi kitoms aviakompanijoms teikti savo skrydžių paslaugas.
Manau, kad yra daugybė kitų būdų spręsti Vilniaus ir Lietuvos pasiekiamumo problemas. Skatinti verslą, investicijas, turistinį patrauklumą. Jei atsiras paklausa, atsiras ir pasiūla. Kitaip ekonomikoje ir nebūna.
Sėkmingiausias visų laikų investuotojas Warrenas Buffettas juokauja: „Kai man kyla noras investuoti į avialinijų verslą, aš skambinu į pagalbos liniją, prisistatau ir pranešu, kad esu oroholikas. Tada jie mane atkalba nuo šios investicijos.“ Norėtųsi, kad ir miesto vadovai paskambintų ten pat. Ar bent jau rizikuotų savo asmeniniais pinigais.
