Kad vadovas netaptų Trojos arkliu

Vos viešai paskelbus apie planuojamą bendrovių „Microsoft“ ir „Nokia“ sandorį – viena didžiausių pasaulyje informacinių technologijų bendrovių „Microsoft“ įsigys Suomijos kompanijos „Nokia“ mobiliųjų telefonų gamybos verslą – verslo sluoksniuose bei internete nuvilnijo aktyvi diskusijų banga: ar tik „Nokia“ vadovas negali būti vadinamasis „Trojos arklys“ parduodančioje bendrovėje?

„Trojos arkliu“ verslo žargonu vadinamas vadovas ar kitas aukštas pareigas įmonėje einantis asmuo, kuris įsidarbina turėdamas kitų, verslo etikos neatitinkančių, tikslų, pvz., perimti įmonę, parengti ją perėmimui ar surinkti ir konkurentams perduoti jautrią verslo informaciją. Toks asmuo yra lojalus ne įmonei, į kurią ateina, bet neatsiskleidusiam perėmėjui arba kuriam nors konkurentui.

Stephenas Elopas, „Nokia“ direktorius,2010 m. rugsėjį tapo pirmuoju ne suomių tautybės asmeniu, paskirtu vadovauti bendrovei. Prieš tapdamas „Nokia“ vadovu nuo 2008 m. iki 2010 m. jis vadovavo „Microsoft“ verslo padaliniui, atsakingam už „Microsoft Office“ ir „Microsoft Dynamics“ produktus. Taigi – „Nokia“ prieš mobiliųjų technologijų padalinio pardavimą vadovavo žmogus, prieš tai ėjęs aukščiausio lygio vadovo pareigas bendrovėje „Microsoft“.

Šie faktai visame pasaulyje ir paskatino gandus ir spėliones dėl „Microsoft“ „Trojos arklio“. Keliama viena iš versijų, kad būtent tai ir nulėmė, kad „Nokia“ įsigyta už palyginus mažą kainą. Be to, ir bendrovės rezultatai nebuvo džiuginantys: antrąjį metų ketvirtį „Nokia“ pardavimai nusmuko iki žemiausio lygio per pastaruosius aštuonerius metus, bendrovė pralaimėjo konkurencinę kovą „Samsung“ ir „Apple“. Visgi, dažniausiai tokios versijos lieka tik gandų lygyje, nes teisiniu keliui jas įrodyti yra be galo sunku. Dažniausiai įmonės praryja karčią piliulę ir išmoksta skaudžią „pasitikėk, bet tikrink“ pamoką.

Teisinėje praktikoje Lietuvoje taip pat tenka susidurti su panašiais atvejais. Vienas klientas kreipėsi pagalbos, kai „Galvų medžiotojų“ atrinktas ir įdarbintas vadovas per kelis veiklos mėnesius susirinko jautrią verslo informaciją (klientai, vertybės,  kainodara, ir pan.) ir po kelių mėnesių išėjo iš darbo savo noru, pareikšdamas, kad darbas bendrovėje neatitinka jo lūkesčių. Netrukus jis įsidarbino pas įmonės tiesioginius konkurentus.

Kai kalbame apie aukšto lygio vadovus, nei darbo sutarčių nuostatos, nei nekonkuravimo susitarimai nuo panašių atvejų neapsaugo, kadangi perimama informacija nėra fizinė, jos panaudojimą konkurenciniame versle patikrinti ir įrodyti yra sunku, todėl būtina imtis prevencinių priemonių, prieš įdarbinant vadovą ir jo veikos pradžioje.

Pirmiausia, reikia papildyti sutartis su atrankos specialistais taip, kad jiems tektų finansinė pareiga išmokėti kompensaciją užsakovui, jei paaiškėja, kad jų atrinktas kandidatas perbėgo pas konkurentą per trumpą laiko tarpą. Būtent atrankos specialistų  pareiga yra surinkti kuo daugiau informacijos apie kandidatą, patikrinti, su kokiomis verslo grupėmis ar interesais jis yra susijęs, kokios jo vertybės.

Antra, įmonė turėtų neskubėti pasitikėti naujuoju vadovu ir jį „prižiūrėti“, kritiškai vertinti jo siūlomus ar priimamus pirmuosius sprendimus. Didesnėse įmonėse tam gali būti sukurtas specialus audito komitetas, prižiūrintis vadovybės ir kritiškai svarbių padalinių veiklą, mažesnėse atsakomybė tenka kitiems vadovams, kolegoms ir savininkui bei jo sveikai nuovokai. Geriausiai tai apibūdina principas: patikrink, išbandyk ir tik tada pasitikėk.