Du prancūzų filosofai sukūrė XVIII amžiaus „Google“
1745 m. filosofas Denis Diderot aplankė savo seną draugą, matematikos genijų Jeaną d’Alembert’ą ir išdėstė jam ambicingą planą. Jis norėjo surinkti visus pasaulio mokslo laimėjimus į vieną knygą ir pasiūlė o d’Alembert’ui prisidėti prie šio kilnaus projekto.
Matematikas sutiko, ir du draugai ėmė rengti tokį informacijos šaltinį, kuris, anot Diderot, turi ne tik atskleisti visas pasaulio žinias, bet ir „sugebėti pakeisti visą jų gyvenimo filosofiją“.
Tai buvo palankus metas atsirasti veikalui sudėtingu pavadinimu: „l’Encyclopédie ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers“ („Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“). Vidurinei ir aukštesniajai klasei reikėjo naujų idėjų, Prancūzijos monarchija iš dalies toleravo literatūrą, Paryžiuje klestėjo privačios spaudos pramonė. Per keletą mėnesių Denis Diderot ir Jeanas d’Alembert’as įdarbino maždaug 150 autorių. Jie išgarsėjo kaip enciklopedininkai, tarp jų buvo filosofai J. J. Rousseau ir Ch. Montesquieu, matematikas G. L. Buffonas.
Net garsus filosofas Voltaire’as entuziastingai prisidėjo prie enciklopedijos, vadino ją „milžiniška piramide“. Talkino ir nemažai nežinomų žmonių – darbininkų klasės atstovų. Enciklopedininkų laiškai ir dienoraščiai liudija, kad tarp autorių būta labai spalvingų asmenybių. Dirbdami vieni autoriai susibičiuliavo, kiti įgijo konkurentų, nesibodinčių už nugaros liežuvauti ir kaltinti plagijavimu. Stigo darnaus bendradarbiavimo, todėl veikalas tapo minčių ir idėjų mišiniu, nuorodų ir temų kratiniu. Vis dėlto, nors neišvengta netvarkos, pirmasis tomas pasirodė 1751 metais, praėjus šešeriems metams po Diderot idėjos paskelbimo.
Žmonės pirmąjį tomą skaitė su dideliu susidomėjimu, o Vatikanas neslėpė susierzinimo. Autoriai platino savo kūrinius po visą Europą. Skaitytojai ne tik gavo žinių, bet ir sėmėsi naujų minčių ir idėjų, kurios prieštaravo Bažnyčios principams. Todėl praėjus vos metams nuo pirmo tomo išspausdinimo Prancūzijoje ši „begėdiška, ateistinių idėjų kupina“ knyga buvo uždrausta, pats Diderot buvo sulaikytas, o jo namuose atlikta krata – ieškota rankraščių su naujais enciklopedijos straipsniais. Ieškota, bet nesurasta, nes juos savo namuose paslėpė pagrindinis šalies spaudos cenzorius Chrétienas de Lamoignonas de Malesherbes’as, žmogus, kuris įsakė atlikti kratą. Jo ir kitų įtakingų rėmėjų dėka enciklopedijos rašymo ir leidybos darbai atnaujinti.
Diderot ir d’Alembert’o raštai paplito plačiai. Visi norėjo perskaityti gandais apipintą garsiąją enciklopediją. Knygą pirko daugelis Europos aristokratų; nors ji kainavo maždaug trejų metų vidutinio darbininko uždarbį, knyga per bibliotekas pasiekė ir vidurinę klasę.
Už rašymą grėsė bausmės1757 m. enciklopediją ištiko didelė krizė. Buvo išėjęs šeštas tomas ir rašomas septintas, kai Prancūzijoje pasklido gandai apie ateistus ir apie kėslus nužudyti karalių. Įtampa pasiekė kulminaciją, kai 1757 m. sausį buvo pasikėsinta į karalių Liudviką XV. Po pasikėsinimo karalius pagrasino mirties bausme visiems, kurie prieštaraus Bažnyčiai ir absoliutinei monarchijai.
Bažnyčia pradėjo plačią propagandą ir apkaltino enciklopedistus sąmokslu prieš pačią krikščionybę ir monarchiją. Neilgai trukus Prancūzijos vyriausybė uždraudė enciklopedininkams tęsti darbą.
Diderot nusprendė dirbti slapčia, tačiau kitus dvejus metus susidūrė su sunkumais. Dėl Bažnyčios ir valstybės persekiojimo, negailestingos kritikos dauguma svarbiausių autorių pasitraukė. Voltaire’as spruko iš skęstančio laivo, Montesquieu mirė, Buffonas atsisakė dirbti. Net didžiausias Diderot sąjungininkas d’Alembert’as nusprendė padėti į šalį plunksną.
Knygos sumanytojas, turėdamas vos kelis pagalbininkus, didžiulį darbą nuveikė vienas – tol, kol nepasirodė didikas Louis de Jaucourt’as. Jis nesijaudino nei dėl Bažnyčios, nei dėl karaliaus ir šešerius metus atsidėjęs nenuilstamai plušėjo po keturiolika valandų per parą. Louis de Jaucourt’o indėlis į enciklopediją buvo visų didžiausias: jis parengė 17 288 straipsnius įvairiomis temomis – nuo botanikos ir patologijos iki laidotuvių ir mokesčių.
Diderot buvo ir tebėra svarbiausias iš visų veikalo autorių. Jis save vadino darbo pele. Paraudusiomis nuo nemigos akimis jis parašė tūkstančius straipsnių. 1765 m. vienu metu į spaustuvę buvo atiduota dešimt tomų, o po septynerių metų pasirodė ir paskutinis tomas. Iš viso iki 1772 m. buvo išleisti 28 tomai: 17-a tomų sudarė tekstai (apie 72 000 straipsnių), o kitus 11-a – vario raižymo technika atliktos tekstų iliustracijos (apie 3000 iliustracijų). Taigi buvo sukurtas Šviečiamojo amžiaus „Google“.
1745 m. buvo pradėta rašyti didžiulė enciklopedija, ji turėjo supažindinti visuomenę su visomis žmonijos žiniomis. Enciklopedija buvo labai populiari, ji padėjo intelektinį pamatą Prancūzijos revoliucijai. Nors enciklopedijoje ginčijamos senosios vertybės, prieštaraujama Bažnyčios ir monarcho nenorui šviesti tautą, jos rengėjai iš tiesų nesiekė nuversti senojo režimo. Paradoksalu, bet daugelis enciklopedijos autorių tapo revoliucijos aukomis, nes buvo kilę iš aristokratijos sluoksnio.
