Kavos salonai – tik išrinktiesiems

Bet visų dėmesį traukia ne tiek namų grožybės, kiek šios dienos svečiai – Paryžiaus intelektualų elitas, susirinkęs į ponios Geoffrin kavos saloną, – tai vienas ryškiausių epochos socialinių fenomenų. Tikriausiai daugelis Paryžiaus gyventojų daug atiduotų už tai, kad sulauktų kvietimo į saloną.
Kavos salonai yra tokia vieta, kur būsite pamatytas, išgirstas ir iškelsite savo ego. XVIII a. intelektualai to siekia. „Labiausiai jie trokšta, kad būtų žavimasi jų protu, įžvalgumu ir manieromis“, – apie Paryžiaus elitą rašo šveicarų rašytojas Beatas Louisas de Muralt’as. Geoffrinų rūmuose mokslininkai, menininkai ir filosofai turi galimybę sublizgėti, o namų šeimininkė Marie Therese Geoffrin į savo namuose kas savaitę rengiamus priėmimus kviečia tik gabiausius Europos žmones.

Uždarų salonų valdovės
Salonai paplito XVI a. ir labiausiai išpopuliarėjo XVIII a. Prancūzijoje. Salonas buvo tarsi diskusijų klubo, meno kritikos ir socialinio tinklo derinys. Susirinkę į salonus mokslininkai ir filosofai galėjo skleisti savo idėjas, nebijodami cenzūros, įsigalėjusios kitose visuomeninio gyvenimo srityse. Rašytojai salonuose galėjo išklausyti kolegų kritikos apie savo kūrinius, nepasiturintys menininkai čia ieškodavo rėmėjų. Tačiau svarbiausias vaidmuo tekdavo salono šeimininkei. Ji pasirinkdavo svečius ir vadovaudavo diskusijoms. Šeimininkės būdavo turtingos ponios, organizuodamos salonų veiklą jos pakeldavo socialinį savo prestižą ir pačios lavindavosi. Be to, konkuruodavo su kitais salonais.
Salono sėkmė taip pat daugiausia priklausė nuo šeimininkės. Viena iškiliausių to laikotarpio ponių Julie de Lespinasse svečius kviesdavo atvykti nuo 17 iki 21 val. Daugelis kitų salonų šeimininkių pasekė jos pavyzdžiu, bet bene garsiausią Paryžiuje saloną turinti madam Geoffrin nusprendė, kad svečiams reikėtų daugiau laiko skirti diskusijoms, taigi į Geoffrinų rūmus svečiai būdavo kviečiami ankstyvų pietų 13 valandą. Per diskusijas svečiai patys pasiskirstydavo grupelėmis ir aptardavo sau įdomius dalykus. Filosofai, rašytojai ir poetai susirinkdavo padiskutuoti apie naujausias knygas ar pjeses, o skulptoriai ir dailininkai kalbėdavo apie naujausias tapybos technikas, rėmėjus, prašydavo kolegų įvertinti savo darbus.

Kviečiamas tik elitas
Būti pakviestas į populiarų saloną norėjo kiekvienas, ir net labiausiai užsiėmę intelektualai pirmenybę skirdavo apsilankymams salonuose. Tačiau pakvietimų sulaukdavo tik visuomenės elitas. Potencialūs svečiai turėdavo pažinoti šeimininkę arba juos turėdavo rekomenduoti nuolatiniai salono svečiai, jei pats svečio apsilankymas nepadidindavo salono prestižo.

Ypač laukiami buvo aštrialiežuviai ir sąmojingi svečiai. Šiuo požiūriu madam Geoffrin pasisekė, nes ji buvo ištekėjusi už Paryžiuje pagarsėjusio aštrialiežuvio Franēois Geoffrino. Kartą salono svečias paklausė, kokią pjesę tą dieną Geoffrinas žiūrėjo teatre. Šis garsiai atsakė: „Na, iš tiesų nežinau. Buvau užsiėmęs ir neperskaičiau spektaklio plakato.“
Nauji nepripažinti talentai į saloną galėjo patekti tik gavę žinomo salono svečio rekomendaciją. Tokiu būdu salono šeimininkė turėjo galimybę susipažinti su jaunais talentais anksčiau nei kiti konkuruojantys salonai. Pagal protokolą žmogus, pirmą kartą kviečiamas į vieną įtakingiausių salonų, privalo likti ištikimas tai salono šeimininkei. Tačiau populiariems svečiams ši taisyklė negaliojo. O žymiausi svečiai beveik visą savaitę praleisdavo lankydamiesi įvairiuose salonuose: pirmadieniais – pas madam Geoffrin, antradieniais – pas madam Helvétius, trečiadieniais – vėl pas madam Geoffrin, ketvirtadieniais – pas baroną d’Holbachą, penktadieniais – pas madam Necker, sekmadieniais – vėl pas baroną d’Holbachą. Pavyzdžiui, toks visur laukiamas svečias kaip Montesquieu lankėsi daugelyje salonų, bet visada liko ištikimas pirmojo salono šeimininkei.
 Dauguma salonų priimdavo 15–20 svečių, tačiau keli populiariausi kviesdavo net iki 100 svečių. Akivaizdu, kad pamaitinti tiek žmonių daug kainavo, todėl tik turtingiausios moterys galėjo sau leisti nuolat rengti priėmimus. Kadangi beveik visos aukštuomenės moterys nedirbo, dažniausiai salonus finansuodavo jų vyrai.

Elkitės mandagiai
Pirmas apsilankymas galėjo būti paskutinis, jei svečias nesilaikydavo nerašytų vietos taisyklių. Salonuose griežtai buvo reikalaujama elgtis mandagiai, nes čia lankydavosi įvairių visuomenės sluoksnių atstovų, kurių pažiūros buvo labai skirtingos. Kilmingas titulas ar turtingumas salonuose vykstančiuose debatuose nebuvo svarbūs. Svarbiausia buvo geri ir pagrįsti argumentai.
 Šviečiamojo amžiaus idėjos paskatino filosofus ir mokslininkus suabejoti visuomeninėmis ir religinėmis dogmomis. Tačiau senasis elitas, karaliaus dvaras ir Bažnyčia debatais nesidomėjo. Karaliaus dvariškiai tik stebėjosi, kaip kyla susidomėjimas dalykais, kurie anksčiau buvo tik jų prerogatyva. O dabar apie tai vyksta aktyvūs debatai Paryžiaus salonuose.

1775 m. valstybės veikėjas ir teisininkas Chrétienas Guillaumas de Malesherbes’as stebėjosi: „Visuomenė vis labiau domisi klausimais, kurie anksčiau jai atrodė nesvarbūs.“
 Kita vertus, aristokratai patys ėmė domėtis naujoviška hierarchija, kurioje prestižą galima buvo išsikovoti gerai diskutuojant. Prancūzijos aristokratai jautėsi spaudžiami ir turtingos buržuazijos, ir karaliaus valdžios. O salonai jiems atrodė ta erdvė, kurioje, jų manymu, šlovinamos vertybės būdingos aristokratijai: pagarba ir geras tonas.
 Pokalbiai ir diskusijos vykdavo mandagiu tonu, o ypač jautrios temos galėjo būti nukreipiamos ir kita linkme. Bet jei nepadėdavo ir tai, svečiai galėjo tikėtis, kad įsikiš pati šeimininkė ponia Geoffrin.
 Didžiausi laisvamaniai ramybės dėlei turėdavo išeiti iš salono ir ieškoti kitos vietos, kur galėtų „laisvai susitikti su draugais, išgirsti naujienų, kritikuoti valdžią ir kitus filosofus“, – pasakojo ekonomistas André Morellet.

Padėjo kilti karjeros laiptais
Pakvietimas į įtakingą saloną galėjo padėti užsitikrinti sėkmę ir išgarsėti. Puikus pavyzdys galėtų būti matematikas Jeanas d’Alembert’as. Jis keletą kartų nesėkmingai bandė tapti Prancūzijos mokslų akademijos nariu. Apie ankstyvuosius jo darbus žinojo tik mažas kolegų būrys. Viskas pasikeitė, kai jį ėmė kviesti į salonus, tarp jų ir madam Geoffrin. Čia d’Alembert’as greitai rado bendraminčių ir šie aktyviai rėmė naują jo darbą apie bangų judėjimą. Palaikomas rėmėjų, susirastų Paryžiaus salonuose, d’Alembert’as 1741 m. galop buvo priimtas į Mokslo akademiją ir pradėjo šlovingą matematiko bei fiziko karjerą.
 D’Alembert’as yra puikus pavyzdys, kad salonai nebuvo vien idealistinių diskusijų klubai. Menininkams ir mokslininkams tokie salonai galėjo turėti įtakos ir asmeniniam gyvenimui.

Prancūzijos valstybės pareigūno dukra Marie Anne Pierette Paulze buvo viena iš nedaugelio moterų, turinčių galimybę lankytis salonuose nebūnant jų šeimininke. Ji domėjosi fizikos mokslais. Šeimai priklausančiame salone ji sutiko bendramintį Antoine’ą Lavoisier. Pora susituokė ir įkūrė laboratoriją, joje abu domėjosi cheminiais eksperimentais. Lavoisier pora laikoma šiuolaikinių laboratorinių tyrimų pradininke.
Nors atvirai kalbėti apie verslą salonuose buvo nepageidaujama, salono šeimininkė neprieštaraudavo, kai neturtingi menininkai ar mokslininkai prašydavo finansinės paramos. Madam Geoffrin garsėjo ypač dideliu dosnumu. Ji skirdavo stipendijas neturtingiems menininkams ir paremdavo mokslo darbus. Ji taip pat dosniai parėmė leidžiamą naują leksikoną „Enciklopedija“.

Revoliucija prasidėjo salonuose
Salono svečiai atsilygindavo šeimininkei viešai dėkodami ir garbindami vadinamuosiuose salono portretuose.
„Ji buvo tikra draugė, be to, visiškai neformali“, – apie savo susitikimą su madam Geoffrin pasakojo istorikas Jeanas Franēois Marmontelis.
Ponia Geoffrin ilgainiui tapo tokia garsi, kad ją pačią ėmė kviesti į priėmimus ir pokylius. 1765 m. ji svečiavosi pas Lenkijos ir Lietuvos valdovą Stanislovą Augustą Poniatovskį, ją apsilankyti kvietė Rusijos imperatorienė Jekaterina.
O jos salone debatai pakrypo kita linkme. Geoffrin svečiai ir prie vaišių stalo, ir mažomis grupėmis ėmė diskutuoti aktualiausiomis to meto temomis – apie laisvę ir lygybę. Jie kalbėjosi, kaip būtų galima pagerinti Prancūzijos vargingųjų gyvenimo sąlygas, kaip sumažinti karaliaus galias. Patys revoliucingiausi mąstytojai į saloną nebebuvo kviečiami, bet greitai tokios kalbos pasklido ir Paryžiaus gatvėse.
Kol intelektualai salonuose, gurkšnodami kavą ir ragaudami prašmatnų valgį, diskutavo apie laisvę ir lygybę, visuomenės kritika persikėlė į gatves. XVIII a. pabaigoje paskatinti salonų lankytojų minčių, Prancūzijos žmonės nusprendė įgyvendinti laisvės ir lygybės idėjas kitokiais metodais nei maistas ir diskusijos. 1789 m. prasidėjusi Prancūzijos revoliucija padarė galą senajai visuomenės santvarkai.

ĮDOMU
Salonų šeimininkės Skandinavijoje
Prancūzijos salonų mada paplito ir Skandinavijoje, ten žymiausios ponios greitai ėmė varžytis, kurios salonas šalyje geriausias.
Pirmojo Švedijos salono šeimininkė Sophia Elisabet Brenner į savo saloną kvietė šalies intelektualus ir salonų kultūrą įdiegė Šiaurės šalyse. Ponia Brenner buvo viena nedaugelio to meto išsilavinusių moterų, galinčių kartu su svečiais dalyvauti diskusijose.
Garsiausia Danijos ir Norvegijos salono savininkė Charlotte Schimmelmann buvo kilusi iš Løvenskioldų šeimos, turtus susikrovusios iš prekybos mediena Norvegijoje. Ji ištekėjo už danų grafo, kuris buvo susijęs su karališkąja šeima. Savo aukšta padėtimi Schimmelmann naudojosi kviesdama į saloną garsiausius epochos mąstytojus.
Per Napoleono karus salonai tarp intelektualų populiarumą prarado, nes juose ėmė rinktis politikai ir verslininkai, buvo sudaromi nešvarūs verslo susitarimai su kare dalyvaujančiomis šalimis.