SOS vaikų kaimas – tarp gerų norų ir galimybių

Kai Audriui Natkevičiui, LPF SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos direktoriui, papasakoju apie tai, šis nė kiek nenustebęs tarsteli, kad finansinį LPF auditą kasmet atlieka tarptautiniai auditoriai – „Ernst & Young“, „GrantThorntonRimess“ ir kiti, – tai galėtų būti atsakymas abejojantiems dėl lėšų panaudojimo skaidrumo.
„Manau, dalis visuomenės labdaros organizacijomis nepasitiki... tradiciškai. Žmonės prisimena vieną kitą skandalą dėl netinkamo ar apgaulingo paramos panaudojimo, tai aukoti neįkvepia. Esu girdėjęs iš kolegų apie dienos centrus, kurie oficialiai dirba su vaikais, bet dažnai stovi pustuščiai, o pinigus gauna ir gražiai atsiskaito. Be abejo, tokie dalykai griauna ir skaidriai veikiančių organizacijų įvaizdį. Kitas dalykas, pastaruoju metu tokios organizacijos išsigrynina – iš jų ataskaitų matyti, kas padaryta, kokioms programoms išleisti pinigai. Mūsų organizacijoje nėra pasitaikę, jog lėšos būtų netinkamai panaudotos“, – sako p. Audrius. Kita vertus, jis pripažįsta, kad ir pačiam yra tekę kalbėtis su žmonėmis, turinčiais negatyvių pavyzdžių – kai parama pasidalijama tarp prašančiojo ir duodančiojo.
„Pagal tai kai kurie žmonės sprendžia ir apie kitus: a, paramos labdaros fondas, aišku, jie pinigus išleis kažkam kitam, pasisavins, pasidalins...“, – sako jis.

Skaidrią, šiltą rudens dieną vaikštinėjame po Vilniaus SOS vaikų kaimą. Sunku patikėti, kad šis „objektas“ – pačiame Vilniuje. Jauku, tylu, palyginti atokiai vienas nuo kito stovinčius medinius namus supa vaismedžiai. Prie dažno namo gėlyno vietoje – žemių ir statybinių atliekų krūvos: susizgribus, kad šildymas suėda labai daug lėšų, šiltinami namų pamatai. 
„Kai 1995 m. pagal tarptautinės organizacijos „SOS vaikų kaimai“ standartą – 12 namų, administracija, ūkinis pastatas, direktoriaus namas – buvo pastatytas mūsų kaimelis, atvažiavo rėmėjų, sako, čia tokie gražūs namai, kam jus remti, juk viską turit. Bet ar tai reiškia, kad jei namai būtų pastatyti prastai, negražūs, tada galima būtų remti? – retoriškai klausia p. Audrius. – Dabar, kai žiūri praėjus kuriam laikui, tuose namuose nėra nieko išskirtinio – visuose tokia pati virtuvė, tokie patys stalai, kriauklės... Tuomet gal buvo įspūdis, kad per gražu – namai nudažyti, langinės baltos, dabar tokių – galybė. Nieko ypatingo, išskyrus tai, kad buvo pastatyti atskiri namai, o ne vienas didelis keturių aukštų.“

Tuo, anot jo, LPF SOS vaikų kaimas skiriasi nuo didžiųjų globos namų: dėl vienų ar kitų priežasčių tikrosios šeimos netekę vaikai čia gyvena ne vienoje didelėje struktūroje, o atskirą šeimą formuojančioje aplinkoje, individualiuose namuose su savo SOS mama, kartais – ir tėčiu, tikrais ir netikrais broliais, seserimis.
„Kaimelio idėja buvo bendruomenė, kur vieni padeda kitiems, o kaimas buvo suvoktas kaip pagrindas, ant kurio visa tai gali stovėti. Lietuvoje tokį šeimos globos modelį pradėjome pirmieji, kiti dabar tai daro panašiu principu“, – sako p. Audrius. Jo įsitikinimu, būtent toks modelis yra efektyviausias, geriausias.
„Be abejo, pirmiausia stengiamės, kad vaikas augtų su tikraisiais tėvais ar giminaičiais, pagaliau – būtų įvaikintas, ir tik tada, kai nėra tokių galimybių, patektų į profesionalių globėjų šeimas, SOS vaikų kaimą“, – tikslina pašnekovas.
Kitas dalykas, kurį atlieka SOS vaikų kaimai Lietuvoje – jie aktyviai dirba atstovaudami vaiko teises. Tai, aiškina p. Audrius, apima palankių vaikams įstatymų inicijavimą, reagavimą į vaikų išnaudojimą ar piktnaudžiavimą jais, priemonių, užtikrinančių informacijos sklaidą, prevencinę veiklą ir skubią reakciją dėl vaikų teisių pažeidimų, diegimą.

SOS mamos
SOS vaikų kaime be globos likusius vaikus ir našlaičius, suburtus į šeimą po 6 ar 7, augina SOS mamos. Šeima gyvena atskirame name, tvarkosi savarankiškai. Natūralu, auginti svetimus vaikus kaip savus ryžtasi reta moteris. Ir p. Audrius pripažįsta: SOS mamų rasti labai sunku.
Gedas Batulevičius, VšĮ Vilniaus SOS vaikų kaimo direktorius, pasakoja, kad mamų ieškoma įvairias būdais, pradedant nuo darbo skelbimų. Pirmiausia vyksta psichologinė kandidačių atranka, ją praėjusi moteris įdarbinama nuo pusės metų iki metų mamos kandidatės statusu: ji tampa kaimo darbuotoja, bet šeima dar neformuojama. Moteris gauna mentorių, vieną iš SOS mamų, ir tiesiog mokosi būti mama.
„Mes priimam psichologiškai tvirtą, atsakomybę gebantį prisiimti žmogų. Jeigu jam trūksta psichologinių, socialinių žinių, rengiame mokymus, tokius, kokių reikia, o po pusmečio ar metų tiesiai klausiame, ar jis pasiryžęs dirbti tą darbą“, – sako p. Gedas.

Pertrauktas replikos „tai, kaip stoti kunigystėn...“, jis sutinka: „Iš tikrųjų taip. Todėl, kad tai yra darbo santykiai, bet yra ir moralinis įsipareigojimas. Kalbant apie pirmuosius, – žmogus gali parašyti pareiškimą ir po dvejų savaičių išeiti. O kokia tai žinia vaikui? Tai – vėl nauja trauma vaikui, kuris vėl patirs artimiausio žmogaus netektį. Juk net išėjusi į pensiją SOS mama vaikui lieka tokia pat svarbi – mama.
„Būna, kad sutinki vaiką, kurio nematei visą savaitgalį, klausi, kur buvo, o jis sako: pas močiutę. „Pas močiutę“ – tai ne pas savo močiutę, bet pas SOS mamos mamą. Vaikai tampa tos šeimos, tos giminės dalimi, ir mato realų jos gyvenimą. Tai labai svarbu, nes mūsų, kaip visų globos namų tikslas, yra paruošti vaikus savarankiškam gyvenimui. Kad jie įgautų naujos patirties šeimoje, kitokių tradicijų, kad ratas nebesisuktų, kad jų vaikai nebepatektų į globos namus“, – kalba p. Gedas.

Užeiname į vieną iš kaimo namų, pas mamą Iloną. Išties, – nieko pribloškiamo, namai kaip namai. Švarūs, tvarkingi, ant vienos lovos miega baltas katinukas, virtuvėje kunkuliuoja puodas – pietums bus balandėlių. Mamos Ilonos šeimoje šiuo metu auga trys vaikai, ruošiasi atvykti dar trys – dvejų, ketverių ir šešerių metų, visi iš vienos šeimos.
Bus sunku? Mama Ilona šypsodamasi skėsteli rankomis: „Išgyvensim.“ Visai neseniai du vaikai iš jos šeimos buvo įsivaikinti – išvažiavo į Ameriką. Moteris pasakoja, kad viena mergaičių skaipu jos paprašė patarimo, kaip gaminti maistą, esą amerikoniškas ne toks skanus. Nesunku pastebėti, kad kalbant apie išvažiavusius vaikus mamos Ilonos akys sužvilga ašaros. Keičiame temą.

Čia – jų namai
Iš SOS kaimo šeimų vaikai išeina į Jaunimo namus. Išeidami pasodina medelį, už kaimelio jau auga ištisa jų alėja.
Pasak p. Gedo, SOS kaimo tikslas – parengti vaiką savarankiškam gyvenimui: net mažiausias čia turi kokį nors vaidmenį – ar katinu rūpintis, ar prižiūrėti, kad namelyje veltui nedegtų šviesa. Kai vaikas sulaukia maždaug 16-os, tampa savarankiškesnis, jam suteikiama daugiau laisvės, finansinės taip pat, o sykiu pareikalaujama daugiau atsakomybės. Gyvendamas Jaunimo namuose jis mokosi, o pasiekęs tam tikrą kartelę – baigęs mokslus, pradėjęs dirbti – pastumiamas dar toliau.

„Kai jaunuoliai įgyja išsilavinimą, turi darbą, gali patys išsilaikyti, mes juos paleidžiam. Kartais tai įvyksta apie 24-us metus. Bet vis tiek – jie dažnai ateina pas mamas, skambinasi. Tuo mes ir skiriamės nuo kitų, – kaime nėra taip, kad suėjo globotiniui 18 metų, jis gavo išmoką ir išėjo į gatvę. Čia lieka jų namai“, – sako p. Gedas. Po pauzės priduria: „Emociškai geriausias laikas yra Kalėdos, Velykos, kai suvoki, ką tu čia veiki, nes jie grįžta į savo šeimas, pas SOS mamas, būna, kad grįžta jau su savo vaikais.“ Jis skaičiuoja, kad per 19 metų iš SOS kaimo išleisti 122 vaikai.
Dabar jų čia gyvena 62, paprastai skaičius svyruoja tarp 60–70. Pasak pašnekovo, vaikų galima būtų ir daugiau priimti, tačiau tai nėra fabrikas. Galvojant apie šeimos dydį tenka atsižvelgti ir į tai, kokie vaikai į ją ateina, – būna jų ir neįgalių, ir turinčių stiprių emocinių, elgesio sutrikimų.
„Gali priimti daug vaikų į namą, bet tada nei jie išsikapstys iš savo traumos, ir mamai bus sunku“, – kalba pašnekovas.

Sunkiausia SOS mamoms yra pati pradžia. Kai vaikas ateina į SOS šeimą ir pasijunta saugus, visas jo pyktis turi kur nors pasidėti. Dažnai vaikas išsilieja ant žmogaus, kuris arčiausiai, – ant SOS mamos. „Jeigu išbūni tą laiką, atsiranda ir santykis, ir tarpusavio pasitikėjimas. Bet tas laikas labai sunkus. Antras kritinis laikas – paauglystė“, – kalba p. Gedas.

Charakteriai sudėtingėja
Pasak SOS kaimo vadovo, mamoms neretai būna „žiauriai sunku“. Antai, organizacija turi žmogų, kuris dirba su biologinėm vaiko giminėm, – ieško šaknų, giminių, skambina, kai vaiko gimtadienis, kad atvažiuotų ar bent telefonu pasveikintų ir t. t.  O kai vaiką aplankiusi biologinė mama ar tėtis išvažiuoja, jam „sukyla visas vanduo“. SOS mamai labai sunku išbūti tą pyktį, o jis „transliuojamas“ tam žmogui, kuriuo vaikas pasitiki, taigi – jai.
„Protas supranta, kad vaikui labai svarbu giminės, artimieji, bet atsiranda... vidinis pasipriešinimas tokiems dalykams“, – gūžteli p. Gedas. Jis ir Rita Padervinskienė, vaikų teisės gerovės specialistė, su šeimomis gyvena čia, kaimelyje, kad padėtų ypatingais momentais – kai vaikas negrįžo, susirgo, kai jam kilo isterija, kai jis žaloja save ar aplinkinius, būna ir taip... Kai turi apsikabinti ir fiziškai vaiką laikyti, nes jis draskosi – kokį pusvalandį, paskiau vėl lyg niekur nieko, –  ramus.

Gedas Batulevičius „šioje sistemoje“, kaip pats sako, – šešti metai. Prieš tai dirbo biologijos mokytoju Jėzuitų gimnazijoje, parašė metodinių knygų pedagogams. Paklaustas, ar pasikeitė visuomenės požiūris į vaikų namus per tą laiką, kai čia dirba, atsakyti nesiima – Jėzuitų gimnazijoje susidurdavo su kita visuomenės dalimi, vadinamuoju elitu. O čia atrado visai kitą Vilnių.

Kitas dalykas, sako pašnekovas, – sudėtingėja vaikų charakteriai, didėja jų traumos. Anksčiau į SOS kaimą patekdavo daugiau alkoholikų vaikų, dabar – narkomanų, tai kur kas didesnis įspaudas. Sudėtingiau dirbti ir su tėvais – sunku juos motyvuoti, kad eitų dirbti. O kam dirbti už minimumą, klausia, jei ir taip jį gaunu. Visa tai transliuojama vaikams, kurie mato, kad tėvas ir mama per dieną murkso namuose ir kažkokiu būdu išgyvena. Tada, raginamas eiti dirbti, kartoja tą patį: „O kam? Socialinis duos.“ Bet kuriuo atveju, vyresniuosius vaikus organizacija stengiasi įdarbinti. Padeda partneriai – bendrovės „Statoil“, „Cramo“, „Moller auto“, kitos. Antai veterinarijos mokslus norėjusią studijuoti merginą priėmė viena veterinarijos klinika, o atlyginimą pagal SOS darbo programą mokėjo SOS kaimas. Pasak p. Gedo, yra įmonių, kurios negali padėti finansiškai, bet tokia pagalba irgi labai svarbi.
Jei nepavyksta įdarbinti kitur, „priėmimo į darbą“ žaidimas žaidžiamas čia pat, kaime: auklėtiniai rašo CV, dalyvauja darbo pokalbyje, derasi dėl atlyginimo.
„O būna, kad priimtas ir neateina“, – šypsosi SOS kaimo Vilniuje direktorius.

Klasėje – našlaitis!?
Iš neskubraus pokalbio pildosi dėlionė. Gražu įsivaizduoti, kaip SOS mamą apsikabina mažas, traumų padarinių neturintis vaikas, – tuomet gauni tai, kas užkuria, motyvuoja dirbti toliau. Tačiau kai dedasi sudėtingi dalykai, sako p. Gedas, į vaiką reikia investuoti, t. y. samdyti specialistus, kurie jam padės, o tu pats – nenuleisi rankų. Kaip pavyzdį jis pasakoja apie berniuką, kuris darželyje sėdėdavo kampe, elgėsi neadekvačiai, – aiškiai buvo matyti, kad tai traumos pasekmė. Mokykloje buvo tas pats, jis nepritapo prie kolektyvo, nes buvo kitoks – traumuotas ir dar spaudžiamas. Tada SOS kaime jam buvo pasamdyti specialistai – korepetitorius, psichologas. Kai berniukas išmoko skaityti, atrado, kad jis gali, įvyko lūžis. Dabar jis puikiausiai mokosi.

„Svarbu atrasti, – kalba p. Gedas, – kur vaikas yra stiprus, už to gali užsikabinti. Tai labai individualu, nes nežinai, kas jam padės, kurioje vietoje bus taškas, nuo kurio galėsi pradėti eiti pirmyn.“ Pasak jo, kai į SOS kaimą ateina naujas vaikas, kartais net negali patikėti, kokie baisūs dalykai galėjo su juo dėtis. Todėl labai svarbu, kad kaimas turi ikimokyklinio ugdymo įstaigą. (SOS sistemai ji priklausė iš pradžių, bet neišgalėjus jos išlaikyti panaudos sutartimi perleista savivaldybei – su visa įranga, priemonėm ir sąlyga, kad SOS kaimas neturės problemų priimdamas vaikus į darželį.) Joje dirbantis personalas supranta, kad yra ir tokių vaikų, kuriuos reikia toleruoti.
„Tarkime, viena mergaitė negalėdavo nusirengti darželyje per pietų miegą, nes buvo prievartautas vaikas, ir kiekvienas nusirengimas jai tai priminė. Tos temos eskaluoti negali, todėl gerai, kai personalui gali pasakyti, kad ji miegos su drabužėliais, ir nereikia aiškinti, kas ir kaip“, – dėsto p. Gedas.

Su mokyklom, anot jo, sudėtingiau. Leisti savo auklėtinių į vieną tą pačią mokyklą SOS kaimas nenori: juk svarbiausias iš organizacijos siekių – kad vaikai integruotųsi į visuomenę, o jei nueis keli, tai ir spiesis savo būrelyje.  
Šiuo metu, be profesinių, SOS kaimo vaikai mokosi 19-oje Vilniaus mokyklų. Sostinėje, aiškina pašnekovas, situacija gera tuo požiūriu, kad vaikams galima parinkti mokyklą pagal jų sugebėjimus. Pvz., Vilniaus Viršuliškių mokykla orientuota į akademiškumą, „Sietuvos“ – į socialinius dalykus. Problema tik, kad kai mokyklos sužino, kad vaikas iš globos namų, nepuola jo priimti išskėstomis rankomis. Todėl kai SOS kaimo pradinukas pradeda lankyti mokyklą, su juo vyksta visa SOS vaikų kaimo komanda – su mokytojais kalbama, koks tai vaikas, kokios pagalbos jam reikia, ko tikisi iš mokyklos, kokios problemos jo tikrai laukia ir ką galima padaryti kartu. Per Mokytojų dieną mokyklų mokytojai kviečiami į SOS kaimą – kad pamatytų, kaip vaikai čia gyvena, kokia yra sistema. O vaikai savo šeimoje kepa pyragus – nes ateis jų mokytojai.

Reikia parodyti, kad už to vaiko kažkas stovi. Kad jeigu jis – iš globos namų, tai nereiškia, kad bus asocialus, neintegruotas, purvinas, utėlėtas ir „normalius“ vaikus būtinai išves iš kelio. Būna ir labai sudėtingų situacijų, kai mokyklos direktorė pasako: pasiimkit savo vaiką, nes iš klasės tėvai pasiims kitus vaikus, o mums svarbu krepšeliai“, – šypteli p. Gedas.

Investuoti į vaiką
Šioje vietoje, aiškina jis, organizacija „spaudžia resursus“. Antai mokykla pareikalavo, kad autistas vaikinukas būtų mokomas namuose, o galiausiai visiškai atsisakė jį priimti. „Metėm investicijas, dabar jis sėkmingai mokosi. Labai smagu, kai vaikai, kurie tarsi nurašomi, iškopia. Kai jis baigė aštuntą klasę ir lipo ant scenos pasiimti pažymėjimo, ošė visa salė“, – kalba pašnekovas. Jo įsitikinimu, jei organizacija naudotųsi vien valstybės vaikui teikiamomis paslaugomis, tokių rezultatų sunku būtų pasiekti. Taip, mokyklos turi logopedų, psichologų, socialinių pedagogų, bet – tik minimumą to, kiek reikia. Gavusi pedagoginės psichologinės tarnybos vaiko įvertinimą, mokykla į jį atsižvelgia, bet, pvz., pas logopedą sėdi penki vaikai, nors tokie užsiėmimai turėtų būti individualūs.

„Sunku žmonėms paaiškinti, kodėl prašom pinigų, juk mokyklose tų specialistų yra. Bet jei tuo momentu nepasamdysim vaikui psichologo ar mokytojo, kad atskirai su juo dirbtų, visuomenėje jis gali tapti nurašytas. Ir piktas, nes bus kitoks. Tada užims juokdario arba blogiečio pozą, šiaip taip baigs 9 klases, neįgis profesijos, ir suksis ratas toliau... Mes turime sutvarkyti jo traumą ir ieškoti, kaip jį „atpompuoti“, – kalba p. Gedas. Paklaustas, ar būna, kad nepavyksta, neslepia: būna. Tada stengiasi ieškoti pozityvių taškų, nes tai labai sunkūs momentai.
„Atrodo, atidavei viską. O važiuoji gatve ir matai, kaip tas jaunuolis autobusų stotelėje miega. Sustoji, randi nakvynės namus, bandai organizuoti jam darbą, o po savaitės sužinai, kad jis vėl pabėgo. Tai labai demotyvuoja. Su visu personalu dirbam, ieškom, kaip kabintis ne už negatyvo... Nedaug, bet tų sunkių momentų yra. Lieka skaudu, jautiesi kaltas, kaip kažko nepadaręs“, – dėsto pašnekovas.

„Be abejo, – sutinka jis, – tokių dalykų gali nutikti bet kurioje šeimoje. Vėlgi, kai laikai kokį gyvūną, prie jo prisiriši, atsiranda santykis. O čia juk kalbama apie vaikus, kuriuos kasdien matai, su kuriais tiek druskos suvalgai. Jis tampa tavo ir nesėkmės atveju būna žiauriai sunku.“

SOS vaikų kaimas

• Pirmąjį SOS vaikų kaimą 1949 m. Imste, Austrijoje, įkūrė Hermanas Gmaineris, siekdamas padėti vaikams, per Antrąjį pasaulinį karą netekusiems tėvų, namų, artimųjų. Rėmėjų ir pagalbininkų padedama, SOS vaikų kaimų organizacija išaugo ir šiuo metu padeda vaikams visame pasaulyje.
• 1991 m. įkurta Labdaros paramos fondo (LPF) SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija, tarptautinės organizacijos „SOS KinderdorfInternational“ narė, vienija Vilniaus SOS vaikų kaimą, Vilniaus SOS jaunimo namus, Socialinių paslaugų šeimai padalinį, vaikų dienos centrus Vilniuje ir Alytuje, Karklės SOS vaikų poilsiavietę.
• Vilniaus SOS vaikų kaime, remdamiesi šeimos modeliu, globojami tėvų globos netekę vaikai ir našlaičiai. SOS mamos su savo globojamais vaikais gyvena atskirose šeimose, skirtinguose namuose.
• Sulaukę jaunuoliško amžiaus vaikai išvyksta gyventi į SOS Jaunimo namus, ten užtikrinama palydimoji globa. Jaunuoliai čia gyvena tol, kol tampa savarankiški ir geba patys save išlaikyti.
• Šeimos modeliu pagrįsta vaikų globa Vilniaus SOS vaikų kaime remiasi keturiais pagrindiniais principais:
  SOS mama: kuria artimus santykius su kiekvienu jos globai patikėtu vaiku. Ji ištisą parą gyvena kartu su vaikais, auklėja juos, savarankiškai tvarko namų ūkį.
  Broliai ir seserys: skirtingo amžiaus berniukai ir mergaitės gyvena šeimose kartu, kaip broliai ir seserys. Užtikrinama, kad biologiniai broliai ir seserys gyventų tose pačiose SOS šeimose.
  Namai: kiekviena šeima kuria savo namus su sava atmosfera, ritmu ir nusistovėjusia tvarka.
  Kaimas: SOS šeima yra kaimo bendruomenės dalis.
• Vilniaus SOS vaikų kaime veikia laikinosios globos namai „Inkilas“. Čia gyvena vaikai, kuriais dėl įvairiausių priežasčių laikinai negali pasirūpinti jų tikrieji tėvai. Vaikai į savo tikrąsias šeimas grįžta vos išnykus priežastims, dėl kurių buvo įsteigta laikinoji globa. Šiuo metu Vilniaus SOS vaikų kaime laikinosios globos namuose gyvena 6 vaikai.
• Šiuo metu „SOS vaikų kaimai Lietuva“ globoja 300 vaikų ir jaunuolių. 62 vaikai auga SOS vaikų kaimo šeimose, 24 jaunuoliai gyvena SOS jaunimo namuose ir naudojasi SOS vaikų kaimų teikiama pagalba, pradėdami savarankišką gyvenimą.
• SOS vaikų kaimai dar padeda daugiau kaip 200 vaikų Socialinių paslaugų šeimai padalinyje ir vaikų dienos centruose Vilniuje ir Alytuje.
  Šaltinis: sos-vaikukaimai.lt