Lietuva – dėvėtų drabužių sandėlis pakeliui iš Vakarų į Rytus ir Afriką
Šalyje kas dvidešimt penkta parduotuvė prekiauja dėvėtais drabužiais ir kitais daiktais. Šių parduotuvių apyvarta 2012 m. siekė beveik 197 mln. Lt ir per metus paaugo 28%.
Dėvėtų drabužių eksportas pasiekė 166 mln. Lt ir buvo apie 29% didesnis nei 2011 m., jų importas pakilo 29%, iki 155 mln. Lt.
„Mes kategoriškai ir griežtai esame prieš neribojamą dėvėtų drabužių importą, juk nesame kokia Afrikos šalis. Tai ryškiai kenkia visai mūsų siuvimo pramonei ir mes nuolat iš visų tribūnų primename apie šį skaudulį“, – pabrėžia Aurimas Palevičius, laikinasis Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas.
Anot jo, šiai aktualiai problemai spręsti turėtų skirti dėmesio ir Ūkio ministerija.
Lietuviškos kilmės tekstilės ir drabužių eksportas 2012 m. sumažėjo 2%, iki 2,1 mlrd. Lt.
Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacija taip pat sutinka, kad būtina tartis su teisininkais ir ieškoti galimybių, kaip bent kiek reguliuoti dėvėtos aprangos įvežimą.
Pasak Zitos Sorokienės, asociacijos vadovės, išretėjus turgaus prekiautojų gretoms, turgaviečių vadovai neturi kito pasirinkimo, kaip įsileisti prekiaujančiuosius dėvėtais drabužiais. Graudu, anot jos, kai didelė dalis rajonų turgaviečių prekystalių dabar užverčiami sena apranga ir avalyne.
„Suprantu, kad drausti įsivežti prekių iš kitų ES šalių neįmanoma, bet galbūt importą būtų galima reguliuoti higienos reikalavimais ar panašiais dalykais“, – atsargiai svarsto p. Sorokienė.
Verslininkai piktinasi, kad Lietuva tapo milžinišku dėvėtų drabužių sandėliu, tarpine stotele tarp Rytų ir Vakarų. Pavyzdžiui, reeksportuodamas naudotas transporto priemones, verslas sukuria pridėtinę vertę taisydamas ir dažydamas mašinas, aptarnaudamas svečius iš užsienio, atvykstančius jų pirkti, o iš dėvėtų drabužių naudos daug mažiau.
Uždaras klubas
Apie savo verslą dėvėtais drabužiais prekiaujančių įmonių vadovai atvirai kalbėti nėra linkę. Dar ir dėl to, kad kartkartėmis pasirodanti informacija, jog užsienyje labdarai rinkti drabužiai Lietuvoje tampa preke, šį verslą daro ne visai skaidrų.
Egidijus Dapšas, Dėvėtos tekstilės perdirbėjų ir prekeivių asociacijos vadovas ir dėvėtais drabužiais prekiaujančios UAB „Mitoda“ vadovas, kalbėtis apie padėtį sektoriuje atsisako. Kitos bendrovės direktorius paprašo neminėti nei jo įmonės, nei pavardės.
„Šioje srityje didžiulė konkurencija, daug priešų“, – nenorą skelbtis aiškina pašnekovas.
Anot jo, dėvėtų drabužių verslo pakilimas baigiasi, nes Rusijoje stipriai juntama krizė, mažiau parduodama. Be to, dėl užtrukusios žiemos beveik mėnesiu vėliau buvo pasiūlyta pavasario sezono prekių, dėl to apyvarta taip pat mažėjo. O neišparduotus sezoninius drabužius tenka grąžinti į sandėlius arba parduoti daug pigiau. „Šie pokyčiai labai atsiliepė mūsų bendrovės finansams“, – prisipažįsta verslininkas.
Jis neslepia nusivylimo ir dėl nesąžiningos konkurencijos: vienas didžiausių dėvėtų drabužių tinklų, kurį valdo „Humana people to people Baltic“, yra viešoji įstaiga ir pelno mokesčio nemoka.
