Pirma – žinios, paskui – verslas
Vilniuje, Švento Stepono gatvėje esančioje cukrainėje, šeimininkauja 20-metis Edvinas Zachaževskis. Patalpos mažutės – tik 5 sėdimos vietos, tačiau vaikinas nuolat sukasi.
Jis atsakingas, kad cukrainės lentynos būtų pilnos šviežių saldėsių, kad asortimente nuolat atsirastų naujovių, o svarbiausia jo pareiga – klientus aptarnauti taip, kad jie norėtų sugrįžti.
„Tėvai turi savo kavinukę ir konditerijos cechą, tad dirbti su maisto produktais man ne naujiena. Galima sakyti, užaugau tarp puodų. Kadangi mokslai man nelabai sekėsi, nusprendžiau mokyklą baigti neakivaizdžiai, o nuo 16 metų prisidėjau prie tėvų verslo. Tačiau būti pardavėju nelabai patiko, tad įkalbinau tėvus leisti imtis savarankiško verslo“, – pasakoja pašnekovas.
Jie neatsispyrė įkalbinėjimams ir patikėjo jaunuoliui vadovauti cukrainei, kuri duris pravėrė praėjusių metų rugsėjį.
Šeimos verslas
Vaikinas VŽ tvirtina, kad verslas sekasi puikiai, jau dabar galvoja atidaryti dar vieną svetainę. Vis dėlto Robertas Zachaževskis, vaikino tėvas ir UAB „Joto“, kuri yra šeimos verslas, projektų vadovas, į tokius planus žiūri kiek atsargiau.
„Taip, plėtros galimybių neatmetame, bet viskas taip greitai nevyksta, kaip sūnus norėtų. Perkamoji žmonių galia nedidelė, ypač tai jaučiama šildymo sezono metu. Jaunimui galbūt atrodo, kad kuo greičiau imsiesi naujų projektų, tuo daugiau uždirbsi. Tačiau tai nebūtinai tiesa, nes kartais nepamatuota plėtra gali būti pražūtinga“, – nurodo verslininkas.
„Joto“ teikia maitinimo paslaugas Vilniaus Halės turgavietėje, taip pat turi keletą kavinukių poliklinikose.
„Kepame ir konditerijos gaminius. Jei pats neužsiimsi gamyba, vien perpardavinėdamas kitų produkciją sunkiai išgyvensi. Be to, esame nuolat garantuoti, kad klientams pateiksime šviežių produktų iš natūralių medžiagų“, – sako p. Zachaževskis ir pabrėžia, kad cukrainė yra pirmasis bandymas įsikurti prestižinėje vietoje.
Žinios – būtinos
Verslininkas sako nesigailintis sprendimo cukrainėje leisti šeimininkauti sūnui. Tačiau visiškai jo atsakomybėn šį verslą perleis tik tada, jei jaunuolis įgaus stipresnių žinių, tarkime, baigs mokslus, susijusius su maisto technologija.
„Vien mokėti mandagiai aptarnauti klientą neužtenka, reikia stipresnių žinių. Pavyzdžiui, prekiaujant konditerijos produktais būtina žinoti jų sudėtį. Gal kai kurie žmonės yra alergiški, tarkim, kiaušiniams ar riešutams, tad būtina žinoti, iš ko pagamintas kiekvienas produktas“, – vardija pašnekovas.
Jis pripažįsta, kad ir pačiam yra tekę pajausti žinių spragų. Kartais besimokant mokykloje gali atrodyti, kad tam tikros pamokos ateityje nepravers, tačiau praktika rodo ką kita.
„Norint turėti savo verslą, reikia ir gyvenimiškos patirties, daugiau atsakomybės. O jaunas žmogus viską nori daryti čia ir tuoj pat. Ir rezultatų greitų nori. Todėl manau, kad mūsų sprendimas yra tinkamas: sūnui suteikėme sąlygas savarankiškai dirbti, bet verslą jam perleisime tik tada, kai įrodys, kad yra pajėgus sėkmingai jį tvarkyti“, – tvirtina p. Robertas.
Straipsnis publikuotas deinraštyje „Verslo žinios“.
