Iš tradicinio verslo – paskui jaunimą

„Pilies menė“ Vilniuje Pilies gatvėje veikė bemaž 17 metų. Nuo pat įkūrimo ją valdė UAB „Gairė“. Ponas Ambrazas buvo smulkusis šios bendrovės akcininkas ir direktorius. Šių metų pradžioje „Gairė“ parduota „Vičiūnų“ grupei, tad nuo kovo pradžios „Pilies menę“ keičia šios grupės valdoma „Čarli pica“.

Pardavė legendą

Iš pirmo žvilgsnio „Pilies menės“ savininkams buvo galima tik pavydėti. Kavinė įsikūrusi patrauklioje vietoje – pagrindinėje sostinės senamiesčio turistų ir vietinių gyventojų gausiai lankomoje Pilies gatvėje. Kavinei nereikėjo kurti jokios legendos – šioje vietoje žmonės valgė, gurkšnojo alų midų ir prieš šimtmetį. Tad ir šiais laikais pro šalį nepraeidavo ne tik turistai, bet ir Vilniaus studentai. Todėl ne vieną vilnietį nustebino žinia, kad „Pilies menės“ savininkai savo verslą pardavė „Vičiūnų“ grupei.

„Jokio kriminalo nėra, įmonę nusprendėme parduoti kruopščiai pasvėrę visus už ir prieš. Turėti verslą vien tam, kad jį turėtum, – neverta. Pinigai turi dirbti ir uždirbti“, – sprendimą pasitraukti iš restoranų verslo aptakiai aiškina p. Ambrazas. Jis tvirtina tikįs, kad ateityje pavienės kavinės atgaus stiprybę, tačiau šiuo metu konkuruoti su agresyviais tinklais ypač sunku, tad smulkusis verslas užleidžia savo pozicijas gigantams.

„Nebuvau pagrindinis „Gairės“ akcininkas. Visų sprendimo parduoti „Gairę“ motyvų nenorėčiau atskleisti, tačiau galiu pasakyti, kad prestižinė vieta ir žmonių srautai nėra vieninteliai veiksniai, garantuojantys pelną restoranui“, – tvirtina  p. Ambrazas. Augančios kainos, visi mokesčiai ir sumažėjusi žmonių perkamoji galia – bene pagrindinės priežastys, lėmusios „Pilies menės“ uždarymą.

Augino vertę

„Prisiminkite, kokios kainos buvo Vilniuje prieš dešimtmetį ir dabar. Šuolis aukštyn didžiulis. Kad ir kava – dabar daugelis  už puodelį moka 5 litus, o prieš dešimt metų vargu ar kas už kavą būtų siūlęs ir 2 litus. Tą kavą brangina objektyvios priežastys, ne tik brangstanti elektra ar šildymas, bet ir kylantis pridėtinės vertės mokestis ar net bankų skaičiuojama dalis už atsiskaitymą mokėjimo kortelėmis, patikėkite, yra atvejų, kai ji siekia ir 4 procentus“, – kalba verslininkas. Kitas dalykas – net ir pačioje senamiesčio širdyje Vilniaus kavinės alsuoja Palangos ritmu. Vasarą darbo ir klientų per akis, žiemą akis bado tušti staliukai. Šiltuoju sezonu uždirbtus pinigus suryja tradicinės žiemos išlaidos. Kita vertus, iki krizės finansinius srautus įmonei sėkmingai pavykdavo subalansuoti. Tačiau sunkmečio pasekmės ilgalaikės. „Gairės“ savininkams teko spręsti – srėbti krizės košę ir blogiausiu atveju likviduoti kavinę ar parduoti ją valdančią įmonę.

„Priėmėme sprendimą parduoti verslą. Turėjome keletą pasiūlymų, didžiausio susidomėjimo sulaukėme būtent iš tinklų. „Vičiūnų“ grupės pasiūlymas buvo patraukliausias. Sprendimo pranašumai – išsaugota reputacija, nes neliko skolų, darbuotojams buvo pasiūlyta pereiti į „Vičiūnų“ grupės valdomas kavines arba išmokėtos išeitinės. Kitas dalykas – parduodant įmonę nereikėjo rūpintis, kur dėti įrangą ir baldus. Išvengėme kraustymosi ir turto išpardavimo rūpesčių“, – pasakoja p. Ambrazas. Tikslios sandorio sumos verslininkas neatskleidžia. Neoficialiomis žiniomis, „Gairė“ parduota už kelis šimtus tūkstančių litų. Naujiesiems savininkams nereikės sukti galvos dėl leidimų veiklai, alkoholio, tabako licencijų, liko galioti visi tęstiniai sandoriai.

Bendrovės vertę didino ir sutvarkyti lauko kavinės (buvusi „Rotonda“) Sereikiškių parke rekonstrukcijos leidimai. „Su „Rotondos“ projektu dirbome kelerius metus. Įvairūs leidimai, dokumentų tvarkymas, derybos su žemės savininkais truko mėnesių mėnesius. Tačiau šis projektas iš esmės jau baigtas. Naujiesiems savininkams telieka nuspręsti, ar jį plėtoti“, – aiškina verslininkas.

Kaip galėtų būti

Ponas Ambrazas, nors ir tiki posakiu „niekada nesakyk niekada“, abejoja, ar grįš į restoranų verslą. Tačiau tvirtina žinąs, kokios kavinės galėtų duoti pelną. „Manau, Vilniuje ir kitur trūksta naminio nebrangaus maisto ir jaukios aplinkos. Tačiau abejoju, ar tai dabar įgyvendinama Lietuvoje. Pavyzdžiui, Lenkijos miestų daugiabučiuose kuriasi ne tik kirpyklos ar grožio salonai, bet ir kavinukės. Lietuvoje bent jau man neteko matyti, kad ant daugiabučio sienos kabėtų kvietimas pavalgyti pas Petrą ar Veroniką, o kaimyninėje Lenkijoje būtent taip: gali užeiti į butą, atsisėsti ant paprastos sofos, sekcijoje apžvelgti knygas, kol kokia nors savininkė Dorota pačirškins kiaušinienės ar įpils naminės sriubos. Lietuvoje to nepadarysi, nes higienistai neleistų, valdininkai nesuprastų“, – verslo idėjomis dalijasi p. Ambrazas ir užsimena, kad toks sprendimas savininkams garantuotų sotesnį gyvenimą nei kavinė prestižinėje vietoje senamiestyje.

„Kalbant apie senamiestį, reikia turėti galvoje paprastus dalykus – Lietuvoje nėra pusryčių kavinėse tradicijos ir nežinia, kada ji rasis. Gali restoraną kad ir šeštą ryto atidaryti, visi prieš darbą valgo namuose. Kitas dalykas – šeimos retos restoranų viešnios. O studentus iš kavinių išvaikė aukštojo mokslo reforma, anksčiau jie vakarus leisdavo kavinėse – dabar jų piginus suvalgo mokesčiai už mokslą“, – prieš atidarant restoraną verslininkas ragina gerai pamąstyti ir ilgai skaičiuoti.

Verslą padiktavo internetas

„Niekada nedirbau valdiško darbo, kai po Nepriklausomybės pabėgau į laisvę – taip ir negrįžau. Esu baigęs fizikos mokslus, turiu įvairiausios verslo patirties, jau dabar sukasi naujų idėjų, o kai kurios jų jau įgyvendintos“, – optimizmo nepraranda vyriškis. Apie naujus verslus, ypač planuojamus, kol kas kalba šykščiai, tačiau vieną, jau paleistą į gyvenimą, pristato.

„Pradžioje bandysime konkuruoti su prekybos internetu portalais senbuviais. Mūsų naujasis produktas po kelerių mėnesių darbo jau internete, vadinasi „masinis.lt“, – sako p. Ambrazas. Anot pašnekovo, portalo idėja priklauso sūnui – Tomui Ambrazui, o į naują sritį entuziastingai nėrė abu. Ponas Ambrazas džiaugiasi, kad prie jų prisidėjo ir kiti du sūnus – Tadas ir Alfonsas. Juolab kad visų trijų sūnų studijos susijusios su verslu.

Paklaustas apie investicijas į „masinis.lt“ kūrimą p. Ambrazas dėsto lakoniškai: entuziazmas, tikėjimas rezultatu, turima seniau įsigyta IT technika, idėjos iš virtualios erdvės ir 10. 000 Lt pirmai pradžiai.

„Man tai puiki proga išnaudoti sukauptą patirtį versle ir visuomeninėje veikloje, asmenines pažintis. Šiame portale siūlysime pigių prekių. Jis bus labai tinkamas įmonėms, kurioms reikės, pavyzdžiui, skubiai išsivalyti sandėlius. Savo eilės laukia ir kiti portalai, bet kol kas apie juos truputį ankstoka kalbėti“, – idėją ir būsimus planus pristato verslininkas ir tikina, kad dirbti su jaunimu – vienas malonumas.

„Gyvenimas vietoje nestovi, nereikia daug blaškytis. Paaugo mano vaikai, dabar aš einu kartu su jaunimu. Naujų verslų paieška ilgai netrunka. Užtenka paskaityti spaudą, pakeliauti, pasidomėti, kas darosi pasaulyje, įvertinti žmonių finansines galimybes – ir pirmyn“, – savo kelią atskleidžia vyriškis ir prisipažįsta, kad būtent internetas knibždėte knibžda verslo idėjų.

Nereikia norėti greitai ir daug uždirbti – ši taisyklė, pasak p. Ambrazo, galioja visiems verslams. Kitas dalykas, siūlyti rinkai tai, ko kiti nesiūlo, arba siūlyti ką nors tikrai geresnio. O matant, kad konkurentų pasiūlymai geresni, – laiku, oriai ir pelningai pasitraukti. O tada vėl ieškoti ko nors naujo... Pavyzdžiui, internete.

„Turi būti įdomu tai, ką darai. Nesvarbu, koks žmogaus amžius, patirtis, jis lygiai taip gali sėdėti per naktis internete ir žaisti žaidimus. Tačiau yra aibė dalykų, kuriuos atrandi, jei žinai raktinius žodžius. Internetas pilnas idėjų, tik reikia pasidairyti, atsiprašau, panaršyti“, – kalba rankų nenuleidžiantis verslininkas.

***
Tekstas skelbtas gegužės 14 d. dienraščio „Verslo žinios“ rubrikoje smulkiajam verslui „Mano verslas“.