ISM rektorius D. Misiūnas – apie šiaurietiškus mūsų genus ir pasitikėjimo stoką

Žvelgiant per jūsų prizmę, kas jums pačiam yra išsilavinimas, žinių siekis, kaip jūs pats sau tai formuluojate? 

Kalbant apie išsilavinimą, pirmiausia norėčiau išskirti tam tikrus etapus. Bet prieš tai išsakysiu vieną aiškų savo įsitikinimą, kad mes neišvengiamai mokomės visą gyvenimą. Gal tai ir pavalkiotas teiginys, bet tame slypi daug tiesos. Jeigu nuspręstume, kad reikia sustoti mokytis, tai būtų pabaigos pradžia. Tą daryti verčia pats gyvenimas, ir aš asmeniškai noriu tą daryti. Tai procesas, kuris negali sustoti. 

Mano įsitikinimu, svarbu kuo anksčiau pradėti lavinti ar lavintis. Manau, kad ikimokyklinis išsilavinimas tėvų akyse yra nuvertintas – jie tiesiog palieka vaikus, kad juos kažkas prižiūrėtų, nors tuo momentu vaikas yra pats imliausias. Tuo metu galima pakloti stiprų pagrindą tyrinėti ir kurti, bet lygiai taip pat ir sugadinti vaiko prigimtį. 

Antroji dalis yra vidurinė mokykla, nes pradinės klasės yra itin svarbios. Darželis kloja rašymo, skaitymo, buvimo su žmonėmis pagrindus, o pradinėje labai stipru yra pasaulio pažinimas, suvokimas, kokio dydžio yra pasaulis, kuris prasideda ir nesibaigia. Kuo toliau, tuo labiau vaikas darosi sąmoningesnis tiek investuodamas į išsilavinimą, tiek paimdamas jam siūlomą. Tada jau tampa vis labiau individualu, kur jis norės investuoti, kiek ir kaip stipriai tai norės daryti. Būtent tada pereinama į tą fazę, kai arba nuolat palaikomas mokymasis, arba ne. Abejoju, ar šiais laikais įmanoma nesimokyti, nes pasaulis labai greitai keičiasi, taigi mokytis neišvengiama. 

Pastaruoju metu dirbate su studentais. Kokią matote tą nepriklausomoje Lietuvoje gimusią kartą, kuri tampa mūsų ateities varikliu, kurios rankose mūsų ateitis, kuri augins Lietuvą? 

Faktas, kad žmonės drąsiau demonstruoja savo individualumą. Todėl, kalbant apie studentus, nėra to aiškiai išreikšto standarto, kuris mumyse buvo anksčiau, – jauni žmonės drąsiai save asocijuoja su pasauliu, jie nemato jokių apribojimų būti pasaulio piliečiais. Galime kalbėti tik apie geografinį didumą, atvirumą judėjimui, nes kalba dabar joks barjeras. Tai suteikia daugiau laisvės svajoti ir plačiau mąstyti, be to, duoda daugiau pagrindo ambicijoms. 

Kita vertus, jų pripratimas prie patogumų yra didesnis. Kaina už laisvesnį požiūrį yra išrankumas, mažesnis  nusiteikimas dirbti bet kokiomis sąlygomis. Darbo prasme ir tam, kam pasiruošę skirti energiją, jauni žmonės tapo išties išrankūs. Tai jokiu būdu nėra minusas, bet, palyginti su ankstesnėmis kartomis, matomas didelis skirtumas. Šiandieninės kartos požiūris į balansą tarp emocinės ir materialinės vertės yra pasikeitęs.  

Vyresniems žmonėms, kurie buvo tame Lietuvos nepriklausomybės virsme, turėjimo, materialinis aspektas buvo labai svarbus. Šiandien žmonės vis labiau galvoja apie tai, kad turėtų tam, kad gyventų, o ne gyventų, kad turėtų. Bet tai padiktavo aplinkybės, nes buvo ilgas stipraus ekonominio augimo laikotarpis. Kai tai matai, kodėl nenorėti dar greitesnių rezultatų? Tai gali vykti greičiau ar lėčiau, bet žmonės greitai prisitaiko ir suderina savo apetitą su tuo meniu, kuris yra šiuo metu. Tas meniu ilgą laiką buvo labai prabangus. Dabar yra didelis darbo jėgos trūkumas, spartus ekonomikos augimas – tai tos sritys, kur jaunas žmogus įgyja pranašumą rinkoje. Jis imlesnis, užaugęs su technologijomis, tad aišku, kad jo apetitas kyla. Bet tai gali ir pasikeisti. 

Pateiksiu vieną įdomų pavyzdį. Vienos iš IT įmonių vadovas sakė, kad po pandemijos buvo labai sunku motyvuoti darbuotojus, kad jie grįžtų dirbti į biurą. Tačiau kuomet rudens pradžioje didžiosios JAV kompanijos paskelbė apie šimtų tūkstančių darbuotojų atleidimus, jam jau nereikėjo kviesti į biurą žmonių, patys darbuotojai sugrįžo į savo darbo vietas. Taigi, bendra emocija yra stipri, ji daro įtaką mūsų elgesiui, todėl manau, kad jeigu ir bus kita ekonominė aplinka, kita emocija, jauni žmonės puikiai prisitaikys. 

Kartu su didele įtakingų ir žinomų žmonių grupe dirbate prie strategijos „Lietuva 2050“. Kokia gi aplinka, jūsų prognozėmis, bus po tų beveik trisdešimties metų? Koks dėmesys ir ar pakankamas joje skiriamas švietimui? 

Sunkus klausimas. Iš vienos pusės kyla noras pasakyti, kad pakankamas, nes švietimas yra akcentuojamas kaip viena svarbiausių sričių. Iš kitos pusės, kaip ir nepakankamas. Kodėl? Mes žinome, kad yra blogai, galime apie tai kalbėti garsiai, bet neįsivaizduojame, kaip turėtų būti gerai. Ir kalbu ne tik apie švietimą, bet apie bendrą Lietuvos identitetą. Mes kankinamės neapsispręsdami, kur norime nueiti, ir čia yra didžiausias mūsų dilema. 

Tačiau joje yra skelbiamas puikus siekis, kad Lietuva taptų Šiaurės žvaigžde? 

Šiaurės žvaigždė yra dabar iškelta idėja. Galvoju, kad ji yra puiki, nes, mano įsitikinimu, Lietuvos vieta ir genai yra Šiaurės Europoje. Ne Pietų Europoje, ne kažkoks tiltas tarp Rytų ir Vakarų, kuriuo mes dėjomės daugybę metų ir visai be reikalo tai darėme. 

Manau, kad nereikia mums kažkur eiti, bet reikia grįžti ten, kur visą laiką buvome. Taip, mus buvo iš ten išplėšę, kūrė iš mūsų naujuosius Sovietų Sąjungos lietuvius ir bandė priklijuoti prie Rytų Europos, bet realiai pagal savo pamatines vertybes ir artumą su gamta mes esame visiška Šiaurė, esame šiauriečiai ir mūsų genai šiaurietiški. Manau, kad mums yra naudinga sugrįžti prie tokio suvokimo. Kuo anksčiau mes susigyvensime su ta vizija, tuo bus geriau. Bet neužtenka jos įvardyti žodžiais, turime ją pamatyti savo svajonėse. Ir kaip bet kuriuose dalykuose gyvenime, taip ir šiuo atveju – kol tu to neįsivaizduoji, negali to siekti, o mes vis dar esame įstrigę būsenoje „Kaip buvo, yra blogai“. O kaip turi būti? Kol kas yra tik vienas atsakymas – ne taip, kaip yra, turi būti kitaip. 

Visiems patinka galvoti, kad gyvensime kaip Švedijoje, nes yra toks vaizdinys, kuris mums labai patinka. Aišku, mes gyvensime savaip, bet pagrindinius dalykus iš Šiaurės Europos galime pritaikyti ir pas save. Nepritempdami, bet pelnytai sau priskirdami. Vienas esminių dalykų, kurių mums reikia siekti, tai yra pasitikėjimas. 

Galimų Lietuvos ateities scenarijų dokumente pateikiamas „Eurobarometro“ tyrimas, kuriame  akcentuojama, kad lietuviai labai konservatyvūs, jiems trūksta pasitikėjimo, tikėjimo Lietuva, bendrystės. 

Užtenka pažvelgti, kuo Lietuva skiriasi nuo tų pačių skandinavų: pas mus 30 proc. visuomene pasitiki, 70 proc. nepasitiki, tai pas juos yra atvirkščiai – 80 proc. pasitiki. 

Manau, kad pasitikėjimas arba nepasitikėjimas kyla nuo asmeninio ryšio su savimi. Ar aš pasitikiu savimi, tada – kitu žmogumi, visuomene. Kol mes neišauginsime savyje to pasitikėjimo, tol negalėsime pasiekti Šiaurinės žvaigždės. Mano supratimu, jeigu mums pavyktų aiškiai tą viziją iškomunikuoti ir tą vaizdinį pamatyti, būtų daug lengviau auginti savo pasitikėjimą. Tai yra tarsi sąlyga, kad aš turiu pasitikėti, kad nueičiau ten, kur noriu nueiti. Kol kas dar tai, ką mes įsivaizduojame, yra per daug išplaukę, neaišku, bet yra galimybė sukurti tą viziją ir ją įtvirtinti taip, kad žmonės tiesiog nugalėtų baimę, nes nepasitikėjimas yra nulemtas baimės. Ir negalima pamiršti, iš kur ji kilo. Juk realiai sovietmečiu mes patyrėme traumą, mus traumavo pastarųjų laikų istorija ir tą traumą reikia sąmoningai gydyti. Laikas gydo, tas tiesa, bet vien tik laukimas nėra pakankama sąlyga. 

Paimkime tradicinę šeimą. Jeigu seneliai, tėvai traumuoti, tai ir vaikai tokie bus. Ir tai gali tęstis iš kartos į kartą, todėl vien laikas savaime nepagydys, reikia iš tos traumos išeiti. 

Kalbėdamas apie strategiją „Lietuva 2050“, noriu pasitelkti savo asmeninį pavyzdį. Aš pats asmeniškai niekada neinvestuoju laiko į planavimą, nes planų dėliojimas yra bevertis. Vienintelė vertė yra vizijos išgryninimas ir jos iškomunikavimas taip, kad mes visi, o ne tik rengėjai, ją suprastume ir patikėtume. Kad ją suprastų tie, kuriems teks ją įgyvendinti. Kad ja patikėtų ir tie, kurie dar gyvena įstrigę „Lietuva 1991“ laike. Kaip jiems ištrūkti iš to rato? Didžiulis pasitikėjimo pasikeitimas būtų tai, kai visi žinosime, ką turime padaryti šioje naujoje aplinkoje. Aiškus vizijos suvokimas gali tam padėti – tada jau atsiranda tikslai, planai ir konkretūs veiksmai. Bet negali pradėti kažką daryti, kai nežinai, kur nori eiti. 

Tarkime, važiuoji per kokį nors Švedijos kaimą, pasižiūri ir suvoki, kad štai yra gyvenimas, koks būtų mums tinkamas. Ir tą reikia įprasminti Lietuvoje. 

Jokių dviejų švedijų, kaip įprasta vadinti Lietuvą? 

Pasižiūrėkime, koks yra šiaurietiškas požiūris: pasitikėjimas ir net labai pragmatiškas suvokimas, kad laimingi ir sėkmingi būsime tik tada, kai visi tokie būsime, kai išmoksime dalytis ir nebus nelygybės. Pas skandinavus tiesiog užkoduota, kad jeigu namuose viskas blizga, iščiustyta, bet, išėjus į gatvę, joje žioji duobė, tai nėra pilnatvė. Arba kai aš turiu visko labai daug, o kitas neturi nieko. 

Žvelgiant į Švedijos ekonomikos struktūrą, ji išties yra labai kapitalistinė, kur turtas ir ekonominė galia yra sutelkta labai siaurame rate, skirtumas tik tas, kad jie sugeba dalytis. Sakoma, kad mes būsime turtingi, kai visi uždirbs ir norės dirbti, o ne tada, kai aš turėsiu pinigų su daug nulių, o kažkas – minusą. Ir tai aiškiai atsispindi konkrečiuose veiksmuose. Wallenbergų šeimą visi žino, bet ar daugelis žino, kad ji yra didžiausia mokslo finansuotoja, labdaros teikėja, geriausia darbdavė, kuri pripažįsta kolektyvines profsąjungas? Ir tai daro toji pati šeima, nes ji supranta, kad, mažindama atskirtį, didina bendrą šalies laimės indeksą.

Viename interviu esate kalbėjęs apie švediškąjį mokymo modelį, kur po pamokų vaikai neruošia namų darbų, nes jie neužduodami. Vietoj to jie eina į įvairius būrelius, gilina žinias savarankiškai. Ar toks modelis įmanomas Lietuvoje? 

Esminis klausimas yra apie tai, kam mes mokomės. Lietuvoje mokomės tam, kad išlaikytume testus, egzaminus. Skamba žiauriai, bet tiesiog taip yra. Ateina jaunuoliai į universitetą ir klausia, koks yra teisingas atsakymas, o juk realybėje teisingų atsakymų nėra, yra teisingi pasirinkimai. Jeigu pasirinkimas blogas, eini, taisai ir darai iš naujo. Kurios pamokos yra apie tai, kaip daryti klaidas ir iš jų mokytis? Nėra tokių. Visos pamokos apie tai, kad štai yra uždavinys, o čia teisingas sprendimas, – einama greičiausiu keliu. Ir tu tam ruošiesi, nes galvoji, kad egzaminai nulems tavo gyvenimą, nuo to priklausys, kur tu įstosi, kokią profesiją pasirinksi ir kokį gyvenimą gyvensi, bet kai pamatai, kaip gyvena tie, kurie baigė mokyklą šimtukais, ir tie, kurie egzaminus išlaikė prasčiau, tada supranti, kad tai nėra universali taisyklė. Todėl kai pasižiūri į Švedijos, Suomijos ar Jungtinės Karalystės mokymo sistemas, pamatai, kad ten yra mažiau triūso vien tam, kad mokiniai išlaikytų testus, o daug daugiau situacijų vertinimo, pasirinkimų, kritinio mąstymo, sprendimų priėmimo ir klaidų darymo. Todėl darbas vien tam, kad būtų gautas teisingas atsakymas, mano galva, yra pamatinė kliūtis. Ir visi mes taip įpratę – ir mokytojai, ir tėvai, ir vaikai. Paskui taip ir ieškome vieno teisingo atsakymo, bet gyvenime taip nėra. Gyvenime atsakymas yra individualus, o sprendimai gali būti įvairūs. Deja, bet individualumo šiandieninėje lietuviškoje mokykloje yra praktiškai nulis. 

Kitas klausimas, kas gali tai pakeisti, nes tai nėra ir negali būti lengva, juk kalbame apie esminius gyvenimo dalykus. Tai tas standartizavimas labai stipriai trukdo. Standartizuojama, matuojama ir tarsi pagal tą matavimą žmonės grupuojami į kažkokias kišenėles: gabūs, negabūs, perspektyvūs, neperspektyvūs, dešimtukininkai, septynetukininkai... 

Tuomet mažiau gabiems prireikia korepetitorių. 

Taip, tada įsijungia visa korepeticijos industrija – save palaikanti ekosistema. Ir iš jos labai sunku išeiti, nes joje, kaip bebūtų keista, daugelis skundžiasi, bet jaučiasi komfortiškai. Taip darė daugybę metų ir nori daryti toliau. Tuomet atsiranda geresnės ir blogesnės mokyklos, daugiau ar mažiau korepetitorių ir t. t. O šiaurietiškas mąstymas yra apie tai, kad geriausiai mokykla yra arčiausiai namų. Atrodo visiškai banali frazė, nes mes įsitikinę, kad tai toji, kuri siūlo geriausią, aukščiausius standartus atitinkantį  išsilavinimą, o štai švedai sugebėjo pasakyti labai paprastai – geriausia mokykla yra toji, kuri yra arčiausiai namų. 

Kol kas mūsuose vis dar ieškoma mokyklų, kuriose vaikai galėtų oriai mokytis, ir tame dalyvauja keletas veikėjų. Pirmiausia tai vaikai, tada – mokytojai ir trečias dalykas, kuris yra dažnai pamirštamas, – tėvai. Bet mes neišmokslinsime savo vaikų, jei patys bazinių dalykų nežinosime, jeigu į švietimą žiūrėsime kaip į veiksmą, kuris vyksta šalia. Įtaisiau vaiką į tą ar kitą mokyklą, nuvežu, paleidžiu ir toje vietoje mano darbas baigtas, bet vaikai mokosi iš pavyzdžių, o ne iš knygų. Kodėl mes visi iš mokyklų prisimename, ne kokią knygą perskaitėme, o koks buvo mokytojas? Kodėl mes prisimename žmogų, o ne žinių šaltinį? Ir atsimename tik geriausius ir blogiausius mokytojus. Kodėl jaunuoliai dažnai pasirenka studijuoti keistus dalykus? Nes jie asocijuojasi su geraisiais, labiausiai užsidegusiais, atsidavusiais mokytojais – vaikai nori paskui tokius mokytojus eiti. Tas pats ir su tėvais – vaikai seka tėvų pavyzdžiais, ir gerais, ir blogais. 

Turėdami tokią pažengusią ekonomiką, atiduodame savo vaikus į rankas žmonių, kurie šiandien uždirba per mažai, kurių profesijos niekas nenori rinktis ir kurie nemato šviesos tunelio gale. Ir praleidžia vaikai su tais žmonėmis daugiau laiko nei su mumis, tėvais. Tai yra didžiulė klaida. Todėl pirmas dalykas yra pasirūpinti mokytojais, o jie pasirūpins, kad mūsų vaikai jaustų pavyzdį, kuris juos įnorintų veikti, – vis tiek jiems patiems teks priimti sprendimus, nes niekas kitas to nepadarys. Todėl mums be galo svarbu sukurti atitinkamą aplinką. 

Tai siekis ir šūkis, kurie skamba ne vienus metus, apie tai, kad mokytojas – prestižinė profesija,  realybėje niekaip nesuveikia? 

Gal pinigų mokytojams kiek ir padaugėjo, kažkokie minimalūs dalykai įvyko, tačiau ir toliau matome, kad nepadidėjo jaunimo noras studijuoti ir tapti mokytojais. O dabartinių mokytojų vidutinis amžius ir toliau didėja ir vis daugiau mokyklų, kur jų tiesiog trūksta. Problemos gilėja labiau, negu aiškėja kažkokie sprendimai. Atsiranda vis daugiau privataus švietimo, kuris sukuria lygiagrečią sistemą, o ką tai reiškia visuomenei? Tai, kad atskirtis tik didėja, nes kažkas pasiima geresnę dalį, todėl yra tik signalai, kad mes jokio pokyčio ar lūžio dar nepasiekėme. 

Gražiai pasakėte apie tai, kad prisimename ne knygas, kurias mokykloje skaitėme, bet mokytojus. Kokie didžiausi jūsų gyvenimo mokytojai, gyvenime sutiktos asmenybės? 

Pirmasis yra profesorius Gustavas. Švedijoje, kur aš studijavau, jis buvo mano doktorantūros vadovas, suformavęs požiūrį į pasaulį. Tame gyvenimo etape tai buvo svarbiausias žmogus, kuris parodė, kad įvairius dalykus įmanoma padaryti, jeigu žinai, ko nori, ir turi viziją, kad pasaulis yra didelis, bet visiškai pasiekiamas. 

Su juo praleidome apie septynerius metus. Priimdamas gyvenime sau svarbius sprendimus, dažnai pagalvoju, kaip šis žmogus tą matytų ir kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtųsi.   

Strategijoje „Lietuva 2050“ stipriai akcentuojama ir kultūros, ir švietimo modernizacija. Kur čia slypi esmė? Kokia šitame informacinių technologijų, robotizacijos pasaulyje yra jūsų vizija? 

Mano galva, modernizacija yra sovietinis žodis, todėl jo nevartočiau, bet tebūnie. Mes galvojame apie technologijas kaip apie įrankį, bet įrankiui reikia meistro rankos, o meistrui reikia mokytis. Ko reikia lietuviui mokytojui? To paties, ko ir mums visiems, – pasitikėjimo savimi ir jį supančiais mokiniais. Kodėl mes tuos testus vis tikriname ir visus graduojame, kodėl nenorime individualiai pažvelgti? Nes nepasitikime. Tėvai nepasitiki mokytojais ir mokykla, o mokytojai – tėvais. Juk neretai tėvai gal ir norėtų dalyvauti mokyklos veikloje, bet mokytojai sako: „Gal geriau nereikia.“ Klausiame: „O tai kaip norėtumėte, kad tėvai dalyvautų?“ Atsakymas: „Tegu nuperka tą ir tą.“ O apie bendrą kūrybą kalbos nėra – taip vieni su kitais niekaip nesusieina. Taigi,  vienintelis receptas – pasitikėjimas. 

Kita vertus, tėvai neretai nori pamatuoti mokytojų darbą – vienoje mokykloje jie net pasiūlė sugalvoti mokytojų vertinimo sistemą. Bet ar tai yra normalu? Kai kurie tėvai leidžia sau lįsti per giliai – juk gydytojui niekas nesako, kaip gydyti, o štai mokytojui daug kas aiškina, kaip mokyti. 

Jeigu mes tikimės, kad šalia mokytojo, kuris nepasitiki savimi ir  mokykla, nepasitiki Lietuva, nes prastai gyvena ir tėvai juo nepasitiki, šalia stovės robotas, kuris viską išspręs, tai taip nebus. Tokia nepasitikėjimo aura mus gaubia ir laiko toliau nuo Šiaurės. 

ISM neseniai atliko apklausą apie moksleivių ateities planus. Kokias išvadas priėjote? 

Tai buvo gimnazistų apklausa. Viena pagrindinių išvadų yra ta, kad vaikai vis atviriau žiūri į savarankišką darbą – jie daug atviresni savo verslo idėjoms, linkę labiau rizikuoti. Nuomonės skirtingos, nėra vienodai pasiskirsčiusių ambicijų, tačiau matoma teigiama kryptis. 

Bet kaip ir visada yra tam tikras procentas tokių, kurie nežino, ko nori ir ko gali norėti. Nes tai, ko gali norėti, labai priklauso nuo tos aplinkos, kurioje vaikas gyvena. Kodėl Lietuvoje dar daugelis mokyklų paruošia mažiau nei du mokinius, kurie yra tinkami studijuoti universitete? Susiformuoja tokia aplinka, kurioje vaikai nei namuose, nei mokykloje nemato pavyzdžio, kad gali būti geriau. Bet tarp jų tikrai yra žmonių, kurie gali eiti toli, tiesiog toji aplinka juos įkalina, nes nėra tinkamų pavyzdžių. 

Kažkada darėme apklausą „Ar žinote, kas yra startuolis?“, tai tik 50 proc. žinojo. Taigi, yra aplinkos, kuriose jie niekada negalvoja apie tai, kad studijuos universitete, gyvens padorų gyvenimą, galbūt kurs savo verslą, nes jų aplinkoje tokio pavyzdžio nėra. Ir tai yra blogai, nes byloja apie atskirtį, – taip ir atsiranda antroji Lietuva, kuri viso to nemato. Tai yra fundamentiniai dalykai ir juos nelengva išspręsti. 

Grįžtu prie strategijos „Lietuva 2050“. Mes negalime padaryti plano, kol neišgryninome vizijos ir neįtikinome visų proceso dalyvių, kad verta dėl jos stengtis. Kai tai nutiks, tada bus galima imtis plano ir daryti mažesnius ar didesnius darbus, žengti kitus žingsnius. Bet visa tai turi vienyti mūsų visų bendras pasitikėjimas, kad mes galime ir norime tiek individualiai, tiek su kolektyvu eiti tuo keliu. O kolektyvas – tai šeima, bendruomenė, mokykla, miestas, valstybė. 

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui planuojama 2023 m. pavasarį. Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr.10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt