Pasaulyje – prabangos, Lietuvoje – juodadarbių sportas

Konkūrų sporto idėja – išmokyti žirgus tiksliai ir techniškai įveikti kliūtis. Svarbus ne tik gyvūnų fizinis pasirengimas, ištvermė, tačiau ir gražus, rezultatyvus duetas su raiteliu. Prabanga alsuojantis konkūrų sportas pripažintas olimpinėse žaidynėse.

Mūsų šalyje žirginio sporto aistruoliams aukso kalnų konkūras nesukrauna. Sportininkai, veisėjai ir Lietuvos žirginio sporto federacijos nariai vienbalsiai tvirtina, kad gauti pelno užsiimant šiuo sportu sunku. Svarbiausia – neturėti nuostolių. Keista, nes tuo pat metu visi tvirtina ir tai, kad susidomėjimas šia sporto šaka auga.

Prestižinis ir nepigus

„Konkūras išpopuliarėjo per pastaruosius 5 metus, tai lėmė padidėjęs žmonių finansinis stabilumas“, – sako Zigmantas Šarka, vienas garsiausių ir stipriausių šalies sportininkų, konkūru pradėjęs užsiimti maždaug 1970 m. Jis – pirmasis raitelis, tarptautinėje arenoje iškėlęs trispalvę. Sportininkas turi savo vardu pavadintą konkūrų sporto klubą. Jo vertinimu, šis sportas yra prestižinis, todėl tikrai nepigus.

Raimondos Palionytės, Lietuvos žirginio sporto federacijos generalinės sekretorės, žiniomis, pastaraisiais metais atidaryti keli nauji žirgynai, o veiklos nesustabdė nė vienas – vien federacijos tinklalapyje dabar jų nurodyta 36. Anot jos, Lietuvos žirgynai, palyginti su kitų Europos šalių, dar tik plėtojami, nors šia sporto šaka domimasi vis labiau.

Pasak p. Šarkos, mūsų šalyje trūksta labai vertingų žirgų. Jis svarsto, kad stiprių galbūt ir yra, tačiau jie dar nesuaugo. Net įsigytas žirgas ne iš karto pradeda atsipirkti. Prireikia bent 3 metų, kad žirgo ir raitelio duetas pasiektų stabilių rezultatų.

Kainų kosmosas

Žirgo kaina gali siekti milijonus. Ponas Šarka atvirauja, kad Lietuvos žirgų sporte ėmus veikti pinigams, konkurencija sustiprėjo. Turtingesni žirgynai ar raiteliai gali įsigyti geresnius žirgus. Uždirbti šiame sporte visiems dalyvaujantiesiems sunku, todėl gerų rezultatų dažniau pasiekia turintieji ir kitų pajamų šaltinių. Gediminas Gutkauskas, Lietuvos žirginio sporto federacijos prezidentas, į padėtį žiūri dar pesimistiškiau ir sako, jog iki krizės buvo matyti šviesa tunelio gale, tačiau dabar nepanašu, kad finansiniai reikalai sporte gerės, juk žirgai nėra pirmos būtinybės prekė.

Pasaulyje populiaru žirgus įsigyti aukcionuose, tačiau Lietuvoje, pasak Ginto Lomsargio, nuo 1996 m. veikiančio sporto klubo ,,Miražas“ vadovo, tai neaktualu – mes linkę prie tradicinių prekybos būdų.

Kainuoja ne vien žirgas, ypač sportininkams, neturintiems savo žirgyno, besinuomojantiems gardus iš kitų. Anot p. Lomsargio, per metus vienam žirgui tik žirgyno paslaugoms – nuomai, pašarams, gardui tvarkyti – išleidžiama apie 2.500–3.500 Eur. Dantų priežiūra, veterinaro paslaugos, kaustymas, privalomas kas 2–3 mėnesius, atsieina nuo kelių šimtų eurų per metus.

Pašnekovas nusišypso: jei visgi negali gyventi be konkūro, įsigyti žirgą dabar lengviau – jei ne finansiškai, bent technologiškai. Nebūtina važinėti po Europos žirgynus, informacijos galima rasti internete, net žiūrint vaizdo įrašus per youtube.com. Ponas Lomsargis tikina, esą iš karto matyti, ką sugeba žirgas ir koks jo fizinis aktyvumas, nors kartais būna ir taip, kad vienam raiteliui puikiai tinkantis žirgas su kitu visai nesusiderins. Juk tai duetas.

Idėjinis sportas

Kita vertus, žirgus išlaikyti, palyginti su konkūro varžybų kaštais, – vieni juokai. Ponas Lomsargis organizuoja vienus didžiausių konkūrų renginių šalyje. Per metus jo klubas surengia 8–10 varžybų ir užima didelę žirginio sporto kalendoriaus dalį. Pasak idealistiškai nusiteikusio sporto klubo „Miražas“ vadovo, nuo kelių tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių eurų galinčios atsieiti rungtynių išlaidos yra neišvengiamos, kaina priklauso nuo varžybų lygio. „Svarbu net tai, koks yra gruntas. Jei žirgas išsisuks koją, tai gali kainuoti dar daugiau“, – teigia p. Gutkauskas. Anot jo, labai svarbu surinkti stiprių dalyvių ir dosnių rėmėjų. Didžiausiais p. Lomsargis vadina UAB „Šiaurės vilkas“ ir UAB Vakarų medienos grupę. Pasak jo, reklamos užsakovų šis sportas nedomina. Reklama atsilyginama tik rėmėjams.

Apmaudu, sako pašnekovas, kai organizavus taptautinį renginį ar šalies masto rungtynes tą pačią dieną atsiranda kitų konkūrų varžybų. „Sportininkai vyksta ten, kur jiems arčiau, o žiūrovai išsisklaido po visą Lietuvą. Varžybų grafikus sukontroliuoti turėtų Žirginio sporto federacija“, – sako p. Lomsargis. O federacijos atstovai teigia, jog į datas stengiamasi atsižvelgti. Organizatoriai iki spalio 1 d. pateikia planuojamų varžybų sąrašus, pagal juos sudaromi tvarkaraščiai ir skelbiami lapkritį. Kai kurios svarbiausios konkūrų varžybos kasmet vyksta panašiu metu. Antrą spalio savaitę Šiauliuose vyksta Pasaulio taurės etapas. Balandžio 11–12 d. Žagarėje rengiamas Lietuvos žiemos konkūrų čempionato finalas. Prienuose gegužės paskutinį savaitgalį – LR Prezidento taurės konkūras. Klaipėdos rajone, Dargužių kaime, paskutinį birželio savaitgalį vyksta Atviras Lietuvos konkūrų čempionatas, rugpjūčio viduryje – Lietuvos taurė Šiauliuose.

Pasak p. Palionytės, federacija padeda rungtynes finansuoti, tačiau tos lėšos gali padengti tik mažą dalį išlaidų, todėl privatiems organizatoriams dažniausiai tenka kreiptis į rėmėjus.

Veisia ir parduoda

Nepagalvotum, tačiau konkūrų sporto aistruoliai ne tik organizuoja rungtynes ir jodinėja, bet ir veisia žirgus. Poruojant netaikomos cheminės genetinės modifikacijos – skirtingos veislės kergiamos natūraliai, siekiant taip sutaikyti genus, kad gimtų kumeliukas, galintis tapti konkūrų čempionu. Tuo užsiima Lietuvos arklių augintojų asociacija.

Pasak jos prezidento Henriko Martuzevičiaus, gyvūnai kergiami taikant veislės kūrimo programą, nustatytą pačios asociacijos. Tai ilgas procesas. Veislė oficialiai patvirtinama, kai išvesta rūšis sudaro pakankamą populiacijos dydį.

Lietuvoje labiausiai paplitusios ir pasaulyje pripažintos veislės – žemaitukai ir Lietuvos sunkieji. Dabar išvesta sportiškesnės veislės žirgų – tai jojamieji. Vieni iš jų – Lietuvos jojamieji, auginami ir p. Gutkausko ūkyje, kiti – Baltijos hanoveriai, pradėti veisti apie 2000 m., todėl dar nėra biurokratiškai pripažinti.

Ponas Martuzevičius teigia, kad šių veislių žirgai parduodami užsienio šalims, bene labiausiai jais domisi skandinavai. Asociacija renka duomenis apie žirgus, pradedant nuo jų sukergimo iki informacijos apie suaugusį žirgą, tokia informacija arklių augintojams svarbi. Pasak p. Martuzevičiaus, idealus žirgas turi kilmę ir atitinka visuotinai pripažintus vertinimo kriterijus, pasitelkiami specialistai, galintys kompetentingai nusakyti, kokios klasės tai žirgas.

Aktyviausi – skandinavai

UAB Lietuvos žirgynas, kurio pagrindinis akcininkas – Žemės ūkio ministerija, augina 9 oficialias žirgų veisles, jomis prekiauja vietos ir užsienio rinkoje. Ristūnų lenktynėmis garsus Sartų žirgynas, priklausantis bendrovei, augina daugiausia žemaitukus ir ristūnus. Pasak Žilvino Tomo Badikonio, Lietuvos žirgyno direktoriaus, prekyba žirgais yra sezoninė, pirkėjai aktyviausi pavasarį ir rudeniop, ir tikrai aktyviausi – skandinavai.

Per sezoną parduodama 100–150 žirgų, jų kainos p. Baldikonis neatskleidžia, esą ji priklauso nuo daugelio aplinkybių. Lietuvoje, pasak jo, nėra tokių stiprių žirgų, kurie galėtų nuolat dalyvauti svarbiausiuose tarptautiniuose renginiuose – olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose. Direktorius prisimena, kad keletą žirgų tokioms varžyboms buvo išauginęs Nemuno žirgynas, dabar priklausantis Lietuvos žirgynui.

Į žirgus žiūri kitaip

Anot Gintės Martinkėnės, UAB Dubingių žirgyno savininkės, iš sporto gyventi sunku ir kainuoja daug nervų, todėl ji pasirinko kitokį žirgyno formatą – pramoginį. „Arkliai Lietuvoje siejami su juodu darbu, todėl tai netampa prabangos sportu. Mes norime sudaryti geras sąlygas tiek žirgams, tiek savo klientams“, – tvirtina verslininkė. Jos nuomone, kuriant tokio pobūdžio įmonę, nereikėtų kalbėti apie konkurenciją – tai visų bendras indėlis plėtojant šalies infrastruktūrą.