„Apvalaus kvadrato mokykla“: lyderis pirmiausia turi būti žmogus

Visą dieną veikiančios ir ištisus metus dirbančios mokyklos vaikai mokslo metais mokosi ne tik matematikos, lietuvių kalbos, pasaulio pažinimo, bet ir keturių užsienio kalbų, šachmatų ir šokių, o dieną pradeda nuo meditacijos. Vis dėlto nei kalbų profilio įstaigos, nei kraštutinio dvasingumo puoselėtojos etiketės šiai mokyklai netinka. Pagrindinis jos orientyras – sąmoningo, tvirtą akademinį pagrindą turinčio, bet kartu emociškai išprususio žmogaus ugdymas.

Laura, esate „auganti“ mokykla, kol kas vyriausi joje besimokantys vaikai – trečiokai. Kaip šiomis dienomis, kai aplink tiek nerimo, sekasi dirbti su priešmokyklinukais bei pirmųjų klasių mokiniais? O gal karo tema mažiesiems neaktuali?

Vaikai dar palyginti maži, bet jie šneka apie karą. Kaip ir bet kuriuo kitu atveju, tai, ką jie kalba ir veikia, yra šimtaprocentinis šeimos atspindys. Labai matyti, kuriose šeimose ta tema yra gyva. Pirmąją karo savaitę vaikai atėję net sveikindavosi „Slava Ukraini! Ukraina laimės!“ Tada prasidėjo reali pagalba, vaikai su tėvais vežė paramą, dar vėliau šeimose ėmė rastis ukrainiečių. Vaikai mato, klausinėja. „Kodėl rusai nesukyla prieš Putiną? Kodėl geri rusų vyrai paklūsta jam?“ – tokių klausimų sulaukia mūsų rusų kalbos mokytoja.  

Susikaupti darbui padeda mūsų įprastinė praktika, skirta ugdyti sąmoningumą. Šioje mokykloje dieną pradedame nuo meditacijų. 30 min prieš pirmąją pamoką kiekviena klasė susėda ratu ir medituoja ar tiesiog kalbasi. Analizuojame, iš kur kyla jausmai, kokie jie, išklausome kitus. Pasidalijimas leidžia nurimti, nes kai išsikalbi, išleidi nerimą, supranti, kad esi ne vienas. Tada galima ieškoti konkrečių būdų, priemonių, veiksmų, kaip galėtume prisidėti prie pagalbos Ukrainai. Labai svarbu, kad vaikai suprastų, jog esame Lietuvoje, kad mūsų šalis saugi. Taigi apčiuopiami veiksmai, pagalba bei tinkamas nusiteikimas yra mūsų šių dienų įrankiai.

Ar galėtumėt trumpai nusakyti, kas yra „Apvalaus kvadrato mokykla“?

Mes – sąmoningų vaikų mokykla, kurioje siekiame užtikrinti balansą tarp stipraus akademinio ugdymo ir kokybiško emocinio ugdymo.

Sąmoningas žmogus geba girdėti ir save, ir greta esantį, gerbti ir save ir šalia esantį, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir žinoti, kad elgesys turi pasekmes. Karo aplinkybės, kad ir kaip žiauriai skambėtų, suteikia daug galimybių augti sąmoningumo terpėje, pažinti ir įsivertinti, kaip turi elgtis sąmoningas žmogus, kaip mes elgiamės kaip tauta, kaip bendruomenė.

Vakar kaip tik manęs klausė, kas šios mokyklos vaikai bus užaugę? Nebuvau pasiruošusi atsakymo, tačiau intuityviai atsakiau – Zelenskis. Ar tai reiškia, kad ugdome lyderius? Ne, ne lyderius – žmones. Dabartinis Ukrainos prezidentas yra žmogus iš didžiosios raidės. Turintis didžiulį atsakomybės, pareigos jausmą, empatiją, aukštą emocinį intelektą. Baigęs teisės mokslus, tad akademinis pagrindas stiprus. Ilgą laiką jis leido sau klausyti širdies, dirbti mėgstamą darbą, jam nebuvo nepatogu juoktis iš savęs. Dabar, kai yra kitokia situacija, jis turi pakankamai vidinių jėgų išlikti žmogumi, nėra politkorektiškas ar aptakus, vadina daiktus tikraisiais vardais.

Sąmoningas žmogus yra ir akademiškai stiprus, ir pažįsta bei vertina visas kitas žmogaus dedamąsias.  Labai norėčiau, kad mūsų vaikai baigę mokyklą ir kurdami savo gyvenimą visų pirma būtų žmonėmis.

Kas padeda ugdyti sąmoningumą?

Be nuolatinių sąmoningumo praktikų rytais, turime kassavaitinius bendruomenės susirinkimus. Visi darbuotojai ir mokiniai susitinka aptarti kylančių klausimų, spręsti, diskutuoti, ieškoti išeičių. Mokomės su vaikais pastebėti dalykus savo elgesyje, kuriuos pakeitę pamatytume norimą ir visiems priimtiną rezultatą.

Taip pat sąmoningumą ugdyti padeda dalykai, nedažnai sutinkami mokymo programose. Mes žaidžiame šachmatais, mankštinamės per jogą, turime dailės terapijos užsiėmimus, stiprinančius emocinį intelektą. Tai ne būreliai, ne pasirenkami užsiėmimai, bet pamokos, kaip ir matematika ar kalbos, jas lanko visi mokyklos vaikai.

Su sąmoningumu tiesiogiai koreliuoja ir mūsų mokykloje taikomas savivaldis ugdymas.

Ar galite apie savivaldžio ugdymo metodiką, kuri yra vienas išskirtinių „Apvalaus kvadrato mokyklos“ bruožų, papasakoti plačiau?

Tai mokymosi būdas, kai žmogus mokosi savo iniciatyva. Žinoma, visi pradinukai privalo išmokti ir rašyti, ir skaityti, ir skaičiuoti. Visgi su vaikais turime posakį – kieno sprendimas, to ir atsakomybė. Todėl patarimus, nurodymus šioje mokykloje dalijame atsargiai, labiau mokome vaikus imtis iniciatyvos ir patiems daryti įtaką savo mokymosi procesui. Užduoti klausimus ir ieškoti atsakymų. Kelti tikslus ir planuoti žingsnius, kaip jų pasiekti. Analizuoti, kas pavyko, o kas nelabai, ir kodėl.

Pirmoje klasėje vaikai mokosi formuluoti tikslą. Antrokų prašome parašyti, ar pavyko per savaitę pasiekti tą tikslą. Trečiokas jau planuoja ir konkrečius veiksmus. O ketvirtoje klasėje vaikai kiekvieną šių žingsnių ir analizuos, svarstys, ko pritrūko iki sėkmės arba kaip tik – kas leido įgyvendinti iškeltą tikslą. Visa tai taip pat yra sąmoningumo ugdymas.

Beje, tikslas, ypač pirmose klasėse, nebūtinai būna susijęs su akademiniais pasiekimais. Jis gali būti kad ir „suvalgysiu mažiau saldumynų“. Su mokytoja vaikai aptaria, ar tikslas tinkamas, kaip sužinoti, ar jį pasiekiau, ką daryti, kad tai įvyktų? Šią metodiką taikome ir visų akademinio ugdymo dalykų rėmuose, vaikai galvoja, ką konkrečiai nori sužinoti mokydamiesi vieną ar kitą temą klasėje ir planuoja, kaip tą padarys.

Visgi pagrindinė bet kurios mokyklos užduotis – mokyti. Kokį svorį Jūsų mokykloje turi akademinis ugdymas?

Mums tai labai svarbi sritis. Tikrai nemanome, kad vaikai užaugę galės viską susirasti google ir galvoje nieko nereikia turėti. Akademinės žinios turi tokią pat vertę ir prasmę sąmoningo žmogaus gyvenime, kaip ir visi psichologiniai ir emociniai dalykai, kurių mokomės. Lygiai kaip laviname kūną, taip laviname ir protą.

Būna, tėvai išgirdę, kad mes medituojame, turime jogą, pagalvoja, kad čia nišinė mokykla, tokia „nušvitusi“. Ne, mes čia rimtai mokomės. Turime pareigas, atsakomybę ir tikrai neruošiame vaikų, kurie užaugę 20 metų sėdės lotoso poza ir medituos. Yra tėvų, kuriems tai labai tiktų, bet ši mokykla ne apie tai. Nesame nei vien medituojanti mokykla, nei bet kokia kaina siekianti akademinio tikslo. Norime išugdyti subalansuotą žmogų.

Iš tiesų pas mus vaikai mokosi daug. Jau per susipažinimo pokalbį prašome tėvų įsivertinti, ar jų vaikas pasiruošęs tiek mokytis, dirbti. Pamokos mokykloje trunka iki 16 val. Žinoma, tarp bendrųjų ugdymo programos dalykų įsiterpia ir teatras, joga, gatvės šokiai, dailės terapija, šachmatai, tačiau akademinis krūvis vaikams yra pakankamai didelis.

Turbūt nėra vaiko, kuris nebūtų pasakęs – ne, nenoriu, nesimokysiu, neskaičiuosiu, neskaitysiu... Kaip jūs sprendžiate tokias situacijas?

Tam visada yra priežastis. Vaikas gali tiesiog negebėti kažko atlikti. O kai nesupranti, kai tau per sunku, tada tampa nebeįdomu. Todėl reikia žiūrėti, ar kartelė neiškelta per aukštai. Mes tokiu atveju leidžiamės iki vaiko gebėjimų lygio, grįžtame į vietą, kur jis jaučia pasitikėjimą savimi, ir pradedame nuo ten. Vaikas turi pamatyti išmokimo vertę, pajusti, koks džiaugsmas ir nauda yra tada, kai žinai. Tada sunkinant užduotis einama pirmyn, tik ne pernelyg greit. Vaikas įsisąmonina, jog žino tikrai ne viską, bet tai jo nebegąsdina – jis jau pamatė, kad mažais žingsniai viską galima įveikti.

Kita nenoro mokytis priežastis gali būti paprastoji tinginystė. Ji turi ir receptą – paprastasis darbas. Dirbi ir praeina. Čia atsiranda žodis privalai. Ne noriu nenoriu, galima negalima, o privalai.

Trečia priežastis – emocinė vaiko būsena. Emocinė būklė arba atidaro vartus akademinėms žinioms, arba uždaro. Kai ji bloga, nepadės jokie metodai ar triukai. Jeigu vaikui išties blogai, leidžiame tą dieną ar pamoką tiesiog nesimokyti, nieko neveikti. Kad tai nevirstų į įprotį „paliūdėti“, turime susitarimą: jei nesimokau per pamoką, nešuosi namo. Šiaip mokykloje namų darbų nėra, tai išskirtiniai atvejai. Su tėvais taip pat sutariame, kad nepadėtų, kad vaikui būtų maksimaliai nepatogu, kad jis jaustų atsakomybę už savo pasirinkimus.

Žinoma, tam, kad mokytojas identifikuotų konkrečią vaiko nenoro mokytis priežastį, jis turi vaiką labai gerai pažinti.

Kaip manote, ar mokinių akademiniai pasiekimai ir mokymosi rezultatai yra vieninteliai gero mokymo rodikliai?

Akademiniai rezultatai – dalis paveikslo. Pedagogų darbą ir siekiamus tikslus turbūt geriausiai atspindi vaiko noras eiti į mokyklą. Tai pagrindinis vertinimo kriterijus. Jei keliauja su džiaugsmu – viskas gerai. Jei ne, kažkur reikia ieškoti priežasties. Bendra taisyklė, su kuria sutinka ir psichologai – pradinukas privalo norėti eiti į mokyklą. Nėjimas į mokyklą vaikui turėtų būti bausmė. Vienas tėtis man pasakojo, kad turi taisyklę šeimoje: jei vaikai nespėja susiruošti – nevažiuoja į mokyklą. Galiausiai išaušo tokia diena, kai teko laikytis šio pažado, tėtis parašė mums, kad vaikai neatvyks. Po poros valandų gauname žinutę – „Jokiame sapne nesapnavau, kad vaikams nevažiuoti į mokyklą gali būti tokia didelė bausmė.“

Skamba visiškai neįprastai – vaikas liūdi, nes neina į mokyklą...

Pas mus tai labiau įprasta nei neįprasta. Kaip ir nenoras eiti namo, kai tėvai ateina pasiimti vaiko.

Kaip atrodo diena „Apvalaus kvadrato mokykloje“?

Kaip minėjau, pradedame nuo meditacijos. Pamokos vyksta nuo 9 iki 16 valandos: trys valandos prieš pietus, valanda pietų pertrauka ir trys pamokos popiet. Pamokas dažnai vedame lauke, visada išeiname ir per pietus. Po vakarienės – žaidimų, knygų skaitymo, lauko metas. Turime karate būrelį. Tačiau diena būna labai turtinga patyrimais, tad vakare vaikams labiau reikia ne būrelių, o žaidimų ar pabuvimo su savimi, poilsio nuvirtus ant pagalvių su knyga ar dėliojant Lego.

Penktadieniais pamokos vyksta tik iki pietų, tada – projektų laikas. Dažniausiai važiuojame į ekskursijas. Kartais sulaukiame svečių, pavyzdžiui, šią savaitę kalbame apie grįžtančius paukščius, tad apie tai ateis papasakoti ornitologas.

Mokykla veikia ištisus metus. Per mokinių atostogas vyksta neformalus ugdymas – keliaujame  kuriame, piešiame, kepame, piknikaujame parkuose, einame į ekskursijas. Užsidarome tik kalėdiniu laiku. Kasdien dirbame 11 valandų: atsidarome 7.30 ryte ir užsidarome 18.30.

Tad tai mokykla, skirta dirbantiems tėvams.

embedgallery::https://foto.vz.lt/embed/1394?placement=  

Kokius prioritetus pastebite, į ką labiausiai orientuojasi tėvai, rinkdami mokyklą?

Tėvai yra be galo skirtingi, jų poreikiai ir lūkesčiai – neįsivaizduojamai plataus diapazono. Bet tie, kurie ateina jau išanalizavę rinką, dažniausiai akcentuoja du dalykus: stiprų akademinį pasirengimą bei vaiko sąmoningumą, emocinį išprusimą. Tas balansas, matome, tėvams yra svarbus, jie vertina tai.

Taip pat – saugumas. Ir fizinis, ir emocinis. Šios mokyklos vaikams nesvetima tokia frazė kaip „mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė“. Mokome suprasti, kad jei mano laisvė pradeda žeisti arba skaudinti kitą, tai jau riba, kurios peržengti negalima. Dėl to turime labai trumpas istorijas su patyčiomis: reaguojame nedelsdami ir labai griežtai, visiškai netoleruojame jokio lygio patyčių.

Ar galima sakyti, kad esate kalbų mokykla?

Kalbų mokymas tikrai aktualus, pas mus neateina tie, kurie nemato vertės užsienio kalbų mokymesi. Vaikai mokosi TOP 3 pasaulio kalbų: anglų, kinų ir ispanų. Taip pat mokosi kaimynų rusų kalbą. Tačiau savęs neprofiliuojame kaip kalbų mokyklos. Kalbų pamokos – tai galimybė pažinti pasaulį, atverti langą į kitą kultūrą, pamatyti jos gelmes, suprasti, ką ji davė žmonijai. Tačiau tai nereiškia, kad esame humanitarinio profilio mokykla.

Koks jūsų požiūris į išmaniuosius įrenginius?

Jeigu išmaniuoju įrenginiu vadiname tik telefoną, tuomet vienareikšmiškai neigiamas. Nepriimame vaikų į mokyklą su jokiais gudručiais ar telefonais, nebent gauname tėvų prašymą išleisti vaiką iš mokyklos vieną. Tokiu atveju vaikas gali atsinešti telefoną, tačiau iki išėjimo iš mokyklos jo nemato.

O mokymosi tikslais mokykloje pasirūpiname visa reikiama technika. Naudojame nuo programavimo bitučių su pačiais mažiausiais mokinukais iki kompiuterių. Kaip tik šiuo metu svarstome, kas geriau atitiktų mūsų vaikų poreikius: planšetiniai kompiuteriai ar įprasti nešiojami – norime nupirkti įrangą kiekvienai klasei, kiekvienam vaikui.

Viešojoje erdvėje daug kalbama apie tai, ko trūksta ar kas blogai dabartiniame Lietuvos švietime. O ar Jūs įžiūrite gerų pusių? 

Manau, kad yra labai daug šviesos. Visas privatus sektorius, kurio didelė dalis dirba iš idėjos, daro daug gražių dalykų vardan vaikų. Tai itin sustiprina ir visą Lietuvos švietimo foną.

Didžioji šviesa šiame sektoriuje yra pedagogai. Vis daugiau ateina jaunų žmonių, kurie supranta, kad darbo švietime privalumas nėra trys mėnesiai atostogų ir išėjimas namo per pietus. Šios profesijos privalumas – galimybė įdėti savo realų indėlį į Lietuvos ateitį. Kai suvoki tą prasmę, tada lengviau kiekvieną buitinį vaiko pyktį, nederamą elgesį, nepasitenkinimą priimti kaip mažą žingsnį ateities link. Jei dabar sugebu šią vaiko emociją ne eskaluoti, o paaiškinti, kas su juo vyksta ir kodėl, pasakyti, kad tai normalu, tai praeis, mes grįšime prie šio darbo ir tu įveiksi, tokios pamokos jam bus neįkainojamos suaugus. Galbūt jos padės išsaugoti šeimą, o gal nenuleisti rankų, bandyti šimtus kartų tol, kol pavyks sukurti savąją „elektros lemputę.“

Pabaigai – ko palinkėtumėte tėvams ir vaikams?

Norėtųsi palinkėti, kad kuo greičiau baigtųsi karas ir mes visi galėtume padėti Ukrainai grįžti į savo gyvenimo ritmą ir saugiai augti toliau. Manau, šis karas mums, kad ir per labai skaudžią patirtį, bet dovanojo didžiulę bendrystės, susikaupimo, susitelkimo, grįžimo prie esminių vertybių dovaną. Atrodo, ką tik priešinomės ir pykomės dėl visiškų smulkmenų, tačiau labai greit praregėjome, karo šviesoje pamatėme visai kitus prioritetus. Labai norisi, kad šie esminiai dalykai ir toliau liktų pirmoje vietoje, to mokytume ir savo vaikus, perduotume jiems pagarbą, atsakomybę, pareigos jausmą prieš save, prieš artimuosius, prieš savo šalį. Tai svarbiausi bendražmogiški dalykai. Visi mes, ir dirbantys švietime, ir auginantys savo vaikus turėtume savo ir savo atžalų gyvenimuose pasėti sąmoningumo grūdą. Ir, žinoma, kviečiu auginti tą sąmoningumo grūdą sąmoningų vaikų mokykloje.  

Kviečiame susipažinti su "Apvalaus kvadrato mokykla": akmokykla.lt.