Kas tai? Eksperto įžvalgos

Konkurencinės kovos – ne visada sąžiningos

Publikuota: 2018-04-17
„Užgesinti vertę kuriančio darbuotojo norą nederamai elgtis galima labai aiškiai ir detaliai darbo sutartyje aprašius, kas yra komercinė paslaptis, ką ir kaip ji saugo“, -  užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai pataria Marius Liatukas, advokatų kontoros „Magnusson“ partneris. Ryčio Galadausko nuotr.
„Užgesinti vertę kuriančio darbuotojo norą nederamai elgtis galima labai aiškiai ir detaliai darbo sutartyje aprašius, kas yra komercinė paslaptis, ką ir kaip ji saugo“, - užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai pataria Marius Liatukas, advokatų kontoros „Magnusson“ partneris. Ryčio Galadausko nuotr.

Naftos ir bankininkystės magnatas Johnas D. Rockefelleris (1839-1937), užrūstintas nesibaigiančios kovos dėl įtakos ir galios su Rothschildų šeima, esą sušuko: „Konkurencija yra nuodėmė“. Vienas įtakingiausių pasaulio žmonių, kurio turtas XX a pr. sudarė 1/65-ąją JAV BVP, apie konkurenciją išmanė nemažai. Marius Liatukas, advokatų kontoros „Magnusson“ partneris, pripažįsta, kad šiais laikais konkurencinės kovos irgi būna atkaklios – tik pažeidus taisykles efektyviau gelbsti ne sparnuotos frazės, o preciziškas pasiruošimas ir teisė.

Sakoma, kad apie jūsų verslą daugiausia žino konkurentai. Tačiau ką daryti, jeigu tos žinios kaupiamos ir jomis naudojamasi nesąžiningai? Pasak p. Liatuko, teismo kelią verslas  dažniausiai renkasi trimis nesąžiningos konkurencijos atvejais.

„Daugumoje nesąžiningos konkurencijos bylų keliami trys klausimai: darbuotojų perviliojimo, komercinės paslapties atskleidimo ir panaudojimo bei klientų perėjimo pas konkurentą. Ši trijulė dažniausiai yra susijusi tarpusavyje ir nekintanti“, - sako teisininkas. 

Amžinas medžioklės sezonas

Kalbant apie konkurencijos grimasas, pirmiausia reikia paminėti vadinamąsias tiesiogines personalo paieškas. Galvų medžioklės sezonas niekada nesibaigia, tačiau sunku užuosti, kada jis įsisuka į nuosavą kiemą, o įrodyti, kad konkurentas grobia jūsų užaugintus specialistus – labai sudėtinga.

„Pagal įstatymą, įmonėms draudžiama siūlyti ar kitaip raginti konkurentų darbuotojus nutraukti esamus darbo santykius. Bet juk dažniausiai naujas darbdavys pats ir neskatina, jis susiranda atstovą. Man dar neteko girdėti, kad į teismą būtų patraukta tiesioginės personalo paieškos (angl. headhunting) kompanija. Bėda ta, kad dažnai teisė su gyvenimu nespėja - užtrunka pusmetį ar metus, kol teismas priima sprendimą, todėl uždrausti galvų medžioklę galima teoriškai, bet ne praktiškai“, - mano p. Liatukas.

Be to atvejais, kai darbuotojai perviliojami neviliojant klientų, labai sunku surasti įrodymų, kad galvų medžioklė apskritai vyksta.

„Darbuotojai sutartinai teigia išeinantys savo noru, sugalvoja įvairiausių priežasčių – pavyzdžiui, pasijunta engiami ir kantrybė jiems baigiasi kaip tik tą akimirką, kai kuris buvęs kolega įsteigia konkuruojančią įmonę. Teisinėmis priemonėmis žmogui išeiti iš darbo neuždrausi. Jei nenorite prarasti talentų, motyvuokite juos pasilikti kitais būdais“, - pataria ekspertas.

Įdirbis prieš kainą

Jis pasakoja, kad standartinė schema, kai konkurentai kimba vienas kitam į atlapus, būna tokia: įmonę palikęs darbuotojas ar darbuotojai įsteigia kitą bendrovę, ir staiga pirmosios įmonės klientai ima byrėti.

„Pagrindinis naujosios įmonės argumentas būna paprastas: konstitucija garantuoja teisę į darbą. Į tokias pretenzijas atkertame sakydami: taip, garantuoja, bet klientų reikia ieškoti naujų, užuot kalbinus tuos, su kuriais dirbai pas pirmąjį darbdavį. Visgi tai nėra paprasta diskusija: kaip nustatyti, kiek žmogus turi laisvės dirbti, kurti verslą ir kiek reikia saugoti tą verslą, kuris ilgus metus puoselėjo santykius su klientais, juos plėtojo, investavo? - klausia p. Liatukas. - Yra sektorių, pavyzdžiui, aukštųjų technologijų, kuriuose prireikia ne vienerių metų, kad suformuotum vadinamąjį klientų krepšelį: potencialiems klientams turi įrodyti savo kompetenciją, sukaupti patirties, įgauti pasitikėjimą, kad galėtum Lietuvoje atstovauti tarptautinius prekių ženklus. Paprastai iš bendrovės išėjęs ir naują įmonę sukūręs buvęs darbuotojas viliodamas klientus pasiūlo mažesnę kainą. Reikia suprasti, kad bet kuris kitas rinkoje atsiradęs dalyvis šių klientų dėmesio sulauktų nebent po keleto metų, todėl nenuostabu, kad darbdavys konkurentu virtusio darbuotojo veiksmus laiko nesąžiningais“. 

Apsidrausti pirmame žingsnyje

Didžiajai daliai nesąžiningos konkurencijos atvejų kelią užkirsti ar bent pastoti galima santykių su darbuotojais pradžioje – juk dažniausiai jie tampa neteisėtų konkurentų veiksmų katalizatoriumi. Buvęs darbdavys dažnai nukenčia, nes samdydamas specialistą pasikliauna standartinėmis sutartimis, įsivaizduoja, jog protingas darbuotojas savaime supras, kad tokie įmonės veiklos aspektai, kaip kainodara ar klientų sąrašas, negali būti viešinami. Visgi, norint išvengti nesusipratimų, nuoskaudų, o galiausiai – potencialių nuostolių, pasirašant darbo sutartis derėtų atsisakyti požiūrio, kad kažkas yra savaime suprantama.

„Užgesinti vertę kuriančio darbuotojo norą nederamai elgtis galima labai aiškiai ir detaliai darbo sutartyje aprašius, kas yra komercinė paslaptis, ką ir kaip ji saugo. Darbuotojas turi aiškiai suvokti, kokia informacija nėra vieša. Taip pat jis turi žinoti, kas jo laukia, jeigu pažeis susitarimą – tai galėtų būti protingo dydžio bauda, - pataria p. Liatukas. - Jei įmanoma, sutartyje patarčiau aprašyti ir atvejus, kurie galėtų būti laikomi pažeidimo prezumpcija. Pavyzdžiui, sutariama, kad atvejį, kai darbuotojui atsisveikinus su įmone paskui jį iškeliaus trys klientai, bus galima laikyti sutarties pažeidimu. Toks raštiškas susitarimas aklinai neužkirstų kelio pažeidimams, tačiau žymiai palengvintų bylinėjimosi procesą, o darbuotojui duotų progą susimąstyti, kad nauda, kurią jis galbūt gaus pasinaudojęs įmonėje įgytomis žiniomis, neatpirks žalos, kurią patirtų pažeidęs sutarties sąlygas“.

Įstatymais numatyta, kad darbuotojai komercines paslaptis turi saugoti ne trumpiau kaip metus, jeigu darbo sutartyje nėra nurodyta kitaip.

„Galioja taisyklė: jeigu paskui reikšmingas pareigas užėmusį buvusį darbuotoją į naują įmonę - jo įsteigtą arba tą, kurioje jis įsidarbina - pereina daugiau kaip vienas senosios darbovietės klientas, manoma, kad jis buvo perviliotas pasinaudojus nevieša informacija, pavyzdžiui, žiniomis apie kainas. Laikoma, kad įsipareigojimus pažeidė ir buvęs darbuotojas, ir naujasis jos darbdavys, kuris turi pareigą nepasinaudoti svetimos bendrovės komercinėmis paslaptimis, - perspėja p. Liatukas.

Ypatingai saugotis reikėtų ir tuo atveju, jei samdote anksčiau pas konkurentą dirbusį specialistą – net jeigu neužsiimate medžiokle.

„Samdant darbuotoją, kuris iki šiol dirbo konkurentui, reikia išmanyti daugybę niuansų ir visus juos tiksliai apibrėžti darbo sutartyje. Pavyzdžiui, įdarbinate to paties sektoriaus įmonėje dirbusį specialistą. Kaip daug kur įprasta, už sudarytus kontraktus, praplėstas verslo apimtis pažadate jam premiją, darbuotojas gauna laisvę sudaryti kontraktus ir savarankiškai priimti sprendimus. Sakykime, norėdamas premijos jis pervilioja senojo darbdavio klientą – taip ir jūs tampate bendrininku, nors apie tai nieko nė nežinojote, - situaciją piešia teisės ekspertas. -  Dažnai pasitaiko, kad įmonė nenumano, ką žino darbuotojas ir kokių žinių jis negali naudoti. Problema kyla todėl, kad nėra tiksliai suformuotos praktikos, kaip su įdarbinamu specialistu išsiaiškinti, ar jis žino buvusio darbdavio komercinių paslapčių. Situacijos nelengvina tai, kad pripažindamas, jog tų paslapčių žino, jis jau atskleidžia slaptą informaciją, o nepripažindamas, kad žino – nuslepia tai, ką naujajam darbdaviui būtina žinoti“. 

Nėra taisyklių be išimčių

Nors įstatymai rašomi juodu ant balto, ginčui pasiekus teismą, ieškovas ne visada sulaukia palankaus sprendimo. Anot p. Liatuko, sunku būtų to tikėtis, nes teisė be išimčių neegzistuoja ir teisiniu aspektu konkurencinės kovos arenoje aksiomų nėra.

„Pernai birželį Aukščiausiame teisme buvo nagrinėtas įdomus ginčas, kai iš privačios klinikos išėjus gydytojui, jam pavymui išsekė daug pacientų. Buvo keliamas klausimas, ar šiuo atveju galioja ta pati neteisėto klientų viliojimo taisyklė. Nebuvo įrodyta, kad perėjęs gydytojas atskleidė kokius unikalius gydymo metodus ar schemas, tačiau juk jis turėjo daug informacijos apie pacientus, kitaip tariant, žinojo komercinę paslaptį, kurią atskleidus klinikai padaroma žala. Visgi teismas priėjo išvados, kad pacientas turi teisę rinktis, kur gydytis, - pasakoja „Magnusson“ partneris - Viena vertus, retai būna, kad ilgalaikius santykius puoselėjantys lojalūs klientai, kurie daugybę metų neturėjo jokių nusiskundimų, staiga atsisako paslaugų ir sutartinai pasirenka konkurentą, pas kurį įsidarbino buvęs įmonės darbuotojas. Kita vertus, teismas vis dažniau pripažįsta, kad būna išskirtinių atvejų, kai negalima riboti ar paneigti pirkėjo teisės rinkis. Pacientams dažnai patinka konkretus specialistas, tai kodėl gydytojas turėtų nukentėti jų atsisakydamas? Jeigu vieną dieną apsipirkau prekybos tinkle „A“, o kitą dieną – prekybos tinkle „B“, ar tai reiškia, kad pirmasis tinklas įgijo į mane nuosavybės teisę ir gali kaltinti tinklą „B“ perviliojimu?“

Kai talentai tampa grėsme

Ponas Liatukas sako, kad konkurencijos aspektu tiek didžiųjų korporacijų, tiek smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) problemos – panašios. Neretai SVV problema tampa tie patys talentai, kuriuos taip aktyviai korporacijoms iš panosės bando gvelbti ir užsiauginti mažesnės įmonės.

„Guviems, ambicingiems darbuotojams būdinga manyti, kad jie patys gebės vadovauti verslui, todėl labai dažnai tėra laiko klausimas, kada nuo jaunos, besivystančios bendrovės „atsipumpuruos“ būsimas konkurentas - ypač tuose sektoriuose, kuriems nereikia daug pradinių investicijų. Smulkus verslas į tokias rinkos transformacijas reaguoja itin skaudžiai. Mažą įmonę su klientais dažniausiai sieja labai glaudūs santykiai, todėl dažnai netektis būna dviguba: išeinantis darbuotojas išsiveda ir klientą. Tokių pavyzdžių netrūksta transporto, nekilnojamojo turto brokerių sektoriuje. Juk įsteigti tokio tipo bendrovę nėra sudėtinga - tereikia, stalo, kėdės, telefono ir el. pašto adresų sąrašo“, - kalba p. Liatukas.

SVV įmonei, kuri pasijuto nuskriausta, reikėtų įsivertinti ne tik tai, kiek gali užtrukti teismo procesai, bet ir tai, kiek tai kainuos – jėgų ir lėšų.

„Iš patirties galiu pasakyti, kad tokios bylos yra labai brangios, imlios laikui, daugelį įrodymų dažniausiai turi priešininkai, kurie nenori nieko pasakoti. Klientai taip pat neskuba padėti, nes jiems konkurentų peštynės dažnai būna naudingos, o teismai kiekvieną situaciją vertina nevienareikšmiškai“, - veiksmų planą siūlo įvertinti teisininkas.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Konkurencinės kovos – ne visada sąžiningos Rėmėjo turinys

Naftos ir bankininkystės magnatas Johnas D. Rockefelleris (1839-1937), užrūstintas nesibaigiančios kovos dėl...

2018.04.17
Bėgti kartu - naudingiau ir lengviau Rėmėjo turinys 1

Konkurentus esame linkę atsargiai stebėti, atsidūrę greta kalbame tyliau, kad nenugirstų ir visada atidžiau...

2018.04.10
Kaip užsitikrinti konkurencinį pranašumą Rėmėjo turinys

Vos ryte praplėšęs akis eilinis vartotojas susiduria su pareiga pasirinkti. Avižinė košė ar kiaušinienė?...

2018.04.04
Kokybiškiems darbo santykiams būtinas skaidrumas Rėmėjo turinys

Juokaujama, kad dažniausiai žemės gyventojai meluoja tada, kai užtikrintai brūkšteli varnelę prie sutarties...

2018.03.27

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau