Lokio letenų globojami barščių valgytojai

Kiekviena šalis turi tik jai būdingų barščių receptų

1521 m. balandžio 26 d. Andrzejus Krzyckis (1482–1537), karališkasis Žygimanto Senojo sekretorius, būdamas Breste, rašo laišką Piotrui Tomickiui, karaliaus vicekancleriui Krokuvoje, būsimajam Krokuvos vyskupui. Pasidžiaugęs, kad juodu su karaliumi ir visa svita pagaliau sėkmingai pasiekė kelionės tikslą, Andrzejus pasineria į bažnytinius ir politinius reikalus, tarp kurių laiške matome keistai skambančią eilutę: „Būtų neprotinga palikti šį klausimą spręsti Krokuvoje, arba, mažų mažiausiai, reikia pasirūpinti, kad jis nebūtų išspręstas to mūsų Ursibranca naudai, nes jūsų Šventenybė galite būti tikras, jog jis kovos dėl to nagais ir dantimis.“

Pats laiške aptartas klausimas čia ne tiek svarbus, o visą laišką galima rasti „Tomickio aktuose“ („Acta Tomiciana“), XIX–XX a. išleistame Lenkijos ir LDK viešųjų ir privačių dokumentų bei laiškų iš XVI a. daugiatomyje rinkinyje. Įdomiau čia kas kita: o kas tas Ursibranca?

Iš pirmo žvilgsnio šis vardas ar pravardė – gana pagarbus. „Ursi“ („ursus“) – tai lokys, „branca“ – tai letena ar gniaužtai. Lokio letena pavadintas žmogus turėtų būti stiprus ir tikrai vertas pagarbos, ar ne?