Kodėl monstras mimozos išsigąsta: turėti kelis „veidus“ yra natūralus psichologinis procesas

Tikriausiai daugelis esame patyrę jausmą, kai į galvą įsimeta kokios nors dainos fragmentas ir pusę dienos plokštelė sukasi, kol užsikerta ties kuria nors vieta, o tada vėl iš naujo. Daryk ką nori, bet žodžių nei iš dainos, nei iš galvos neišmesi. 

Aną vakarą man irgi nutiko kažkas panašaus. Iš darbo nusprendžiau pėsčiomis grįžti namo. Bet tikrai ne dėl to, jog vykdyčiau prieš Naujuosius metus sau duotus pažadus: gyventi sveikiau, taupiau, įdomiau, gal net laimingiau. 

Ne, tokios mados atsisakiau jau senokai. Nes per daugelį metų jau sausį, vėlų vėliausiai – vasarį turėdavau pripažinti, kad neturiu valios vykdyti tų naujametinių pažadų. O šie dar ir visai brangiai kainuoja: tiek abonementas į sporto klubą, tiek užsienio kalbų mokymosi programėlė „Duolingo“ jau po mėnesio apsineša užmaršties dulkėmis. Tiksliau – tingėjimo. Kaip ir tą dietą, kurios laikytasi dvi ar net tris savaites, nusineša šuo ant uodegos. 

Žingsniavau dėl kur kas pragmatiškesnių priežasčių: automobilis kelioms dienoms apsigyveno servise. Kadangi pati sau netikėtai prisijungiau prie frakcijos tų, kuriems viešojo transporto sistema yra sudėtingesnė nei aukštoji matematika, liko du pasirinkimai: išsikviesti taksi arba pamankštinti kojas. Antrasis pasirodė įdomesnis bei pigesnis. Nors sudėjus puoduko kavos ir pyragėlio kainą kavinėje netoli darbo, o paskui dar ir taurę vyno Gedimino prospekto gale esančiame bare – juk vairuoti nereikia, – taupumu visiškai nedvelkia, tačiau saviapgaulė nuteikia maloniai. 

Galų gale – jau pavasaris, tad ko nepasidžiaugti gyvenimu! 

Vis giliau skęsdama mintyse, kurios žingsniuojant atrodo lengvesnės ir gal net šiek tiek aiškesnės negu vairuojant, kone atsitrenkiau į lauko reklamos stendą. O jame užrašyta banalybė: „Nuo šiol būsiu savimi. Būti kuo nors kitu man netinka.“ 

Ir ta frazė kaip koks parazitas įsirausė į mano mintis, susiruošusi ten apsigyventi ilgam. Ir šiaip bandžiau ją iškrapštyti lauk, ir kitaip, bet ne – tiesiog siurbte įsisiurbė. 

Net užpykau ant savęs, kodėl apie tuos žodžius nesiliauju galvojusi. Kažkokia nesąmonė, nes mes visi esame tokie, kokie esame. 

Tačiau netruko prabilti antrasis smegenų pusrutulis ir ėmė oponuoti tam kitam, kuriame apsigyveno minėta frazė. Ir ne šiaip niurzgėti, bet kloti vieną argumentą po kito, bandydamas įrodyti, kad kiekvieno aš nėra jau toks vientisas ir aiškus, kaip pačiam atrodo. 

„Žinok, nesuprantu tavęs aš, dukterėčia. Kartais, kai paskambinu, atrodai nors ant žaizdos dėk – tokia  miela, švelni ir dėmesinga. Bet kitą sykį jau geriau su širše bičiuliaučiausi: nespėju pasakyti žodžio, o penkis gaunu atgal. Taip ir neperprantu, kas tu per žmogus“, – sykį pareiškė man dėdė Pranas. 

Maža to, jis nusistebėjo, kad visi jo vaikai, ypač Aloyzas, mane laiko kone gerumo etalonu: visada išklausysiu, patarsiu, pajuokausiu ar paguosiu. O štai jis, dėdė Pranas, turi kur kas daugiau ką apie mane pasakyti: kartais jam aš atrodanti susireikšminusi, pikta, nemandagi ar šerius pašiaušusi. Bet – kartais, nes šiaip esu visai normali mergiotė. 

Kai išgirdau tokią litaniją, dievaži ir supykau, šerius pašiaušiau ir net pikta atrėžiau, kad aš visai nesusireikšminusi. Vaikų balso geriau tegul paklauso, aiškins jis čia dar. 

Tačiau tuoj pat pasigailėjau ir net susigėdau, nes prisiminiau, kad toji tikroji aš esu linkusi išklausyti, patarti, paguosti, o pajuokauti – ypač, nes jaučiuosi šmaikšti be galo. Bent pati sau. 

O mintyse ta užsikirtusi plokštelė vis kalė: „Nuo šiol būsiu savimi. Būti kuo nors kitu man netinka.“ 

Tad neliko nieko kito, kaip tik pasitarti su vyno taure prisėdus jau minėtame bare pakeliui namo. Bet ji – prasta patarėja, nes nebyli. Nors gal ir nebeviltiška. Po kelių gurkšnių prisiminiau vieną savo kavalierių, ačiū dievui – buvusį. Keistokas jis žmogus, gal net šiek tiek narcizas. Galbūt todėl kiekvienam rasdavo „gerą žodį“. Ypač tiems, kurie buvo jam artimi. Kadangi tuo metu atrodė, kad arčiau jo nebuvo nieko kito, tik aš, visos jo projekcijos ir buvo nukreiptos į mane.  

„Mimoza tu“, – sakydavo man neva švelniai, kai įsiskaudinusi vos sulaikydavau ašaras. „Tu – monstras“, – piktai pareikšdavo, kai imdavau jam prieštarauti. Skalė daugiau negu plati. 

Tik išsivadavusi iš tų toksiškų santykių suvokiau, kad savo visas savybes jis bandė karti ant manęs, tad nesu aš nei mimoza, nei juolab – joks monstras. Vis dėlto neneigiu, kad dėdė Pranas teisus, nesu ta vienalytė asmenybė, griežtai besilaikanti vienos gyvensenos linijos. O apskritai yra tokių? 

Juolab kad ir ekspertai patvirtina, jog turėti kelis „veidus“ yra natūralus psichologinis procesas. Štai psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas teigia, kad kiekvienas žmogus atlieka įvairius socialinius vaidmenis, kurie reikalauja skirtingų elgesio formų ir emocinių reakcijų. Tai gali būti šeimos nario, draugo, darbuotojo ar visuomenės nario vaidmenys.  

Kalbant moksliniais tyrimais grįstos šiuolaikinės psichoterapijos terminais, mes –  žmonės –  galime veikti įvairiais „režimais“. Pavyzdžiui, vadinamuoju „sveiko suaugusiojo“ režimu, kai pragmatiškai ir efektyviai gebame įvertinti patiriamus iššūkius ir priimti racionaliausius sprendimus. Arba „žaidžiančio laimingo vaiko“ režimu, kai džiaugiamės gyvenimu nesant didelių iššūkių.  

Mums būdingas ir „kritikuojantis“ režimas, kai kaltiname save arba kitus. Taip pat visi esame patyrę ir „pažeisto vaiko“ būseną, kai tampame bejėgiai, arba „pikto vaiko“ išraišką, kai pykstame, jog nėra taip, kaip norime, kad būtų, arba „nesilaikančio ribų vaiko“ režimą, kai laužome taisykles.  

Be abejo, visi esame patyrę ir „hiperkompensacijos“ režimą, kai norime perdėtai realizuoti savo nepatenkintus ankstyvuosius poreikius, arba „pasidavimo“ būseną, kai atsisakome daryti tai, ką turėtume.  

Žmogaus savastis dažnai nėra vientisa, ir mes skirtingose situacijose, pradėdami veikti vis kitokiais režimais, galime tapti ne atpažįstamomis asmenybėmis, o tuo, ką ir vadiname „skirtingais veidais“.    

Ar tai blogai? Psichoterapeutas J. Neverauskas ramina, kad tikrai – ne. Problemų atsiranda tuomet, kai žmogus per daug atsitolina nuo savo tikrojo „aš“, stengdamasis prisitaikyti prie aplinkos lūkesčių. Tai gali sukelti vidinę įtampą, nerimą ar net depresiją. Tačiau pati daugialypė asmenybė, funkcionuojanti skirtingais „režimais“ tam tikrose situacijose, nėra ydinga – svarbiausia gebėti atpažinti, kada žmogus elgiasi autentiškai, o kada – tik dėl kitų lūkesčių. 

Beje, kartais tie kiti ir išprovokuoja elgesį, kuris mums nebūdingas. Tereikia apsidairyti darbe: su vienais kolegomis esame tarsi bičiuliai, su kitais – neutralūs. Bet štai yra vienas ar net keli, su kuriais pradėję šnekėtis patys savęs imame nebepažinti.  

Ar problema susijusi su mumis? Nebūtinai. Psichologė Lina Preikšienė aiškina, kad tai išprovokuoja būtent tie kolegos, su kuriais neįmanoma kalbėti kita kalba, kaip tik jų pačių. Dažniausiai tokie provokatoriai būna jau minėti narcizai arba dar blogiau – psichopatai.  

Juolab kad skaičiuojama, jog yra apie 50 žmonių tipų. Ir šių savybės vieniems – veikiausiai panašiems į juos – nesukelia jokių problemų, o kitus gali išvaryti iš proto. 

Tarkim, vieniems labai sudėtinga su visa ką žinančiais, kurių leitmotyvas: nežinau, bet galiu paaiškinti. Jie turi atsakymus į visus klausimus, net tuos, kurie neužduoti. 

Kitas tipas, su kuriais dažnai yra sudėtinga rasti bendrą kalbą, – vadinamieji snaiperiai, šaudantys sarkazmo ar ironijos strėles, o kartais net paleidžiantys salvę iš mobingo haubicų.  

Tretiems baisiai sunku su tyleniais, iš kurių žodį reikia pešte pešti, ir tai nesi tikras, ar jį išgirsi. 

Dar yra toks neapsisprendėlių tipas, kurie trypčioja vietoje, nežinodami, nuo ko pradėti. Ir ar apskritai pradėti. Nors šiaip reikėtų būti jau arti pabaigos. 

Vis dėlto šie skirtingi tipai nėra blogybė, jeigu sugebėsime juos perprasti. Kaip sako L. Preikšienė, nė vienas žmogus nenori žalos mums – nė vienas. Visi nori naudos sau. 

Nebent tas žmogus turi psichopato savybių. Tuomet reikėtų prisiminti posakį, kad su vilku bendrauk vilko kalba. O su lape kalbėk taip, kaip šneka lapė. Tad jeigu aplinkiniai linkę manipuliuoti, tuomet atvirai ir sąžiningai su jais bendrauti bus ir sunku, ir rizikinga, ir net pavojinga. Todėl kontramanipuliacija yra irgi būdas, kaip susišnekėti būtent su tais žmonėmis, bet šiukštu ne su kitais. 

Taigi jei tenka pakelti balsą arba net įjungti manipuliacijų pavarą, nereiškia, kad mes esame blogi. Priešingai, taip apsisaugome nuo aplinkinių ironijos, išnaudojimo ar net agresijos. Juk ir miškuose įsiplieskus gaisrams neretai lieka vienintelė priemonė jiems sustabdyti: su ugnimi kovoti ugnimi. 

Todėl ir dėdės Prano pastabų, kad esu keista, paslaptinga, nenuspėjama, kartais – net išsišokėlė ar pikčiurna, beatodairiškai priimti neturėčiau. Gal giminaitis tegu pirmiausia į veidrodį pasižiūri pats. Ir nieko keista, jei jame pamatys veidą žmogaus, kurį įsivaizdavo esantį kiek kitokį. Smagesnį, šaunesnį, jaunesnį. Bet gyvenimas tuos trokštamus bruožus netrunka pakoreguoti savaip: dėdei vienam auginti keturis vaikus, išlaikyti namus, prižiūrėti ūkį nėra lengva. O dar ir tai dukterėčiai, t. y. man, dėmesio nepamiršta skirti...  

Kelionė iš darbo pėsčiomis namo neprailgo: ir žingsnių keliolika tūkstančių numinta, ir pavasario įkvėpta, ir tie stabtelėjimai maloniai nuteikė ne tik gomurį, bet ir dūšią. Svarbiausia, kad įkyrusis leitmotyvas įgavo kiek kitokią prasmę: žinau, kad nuo šiol būsiu savimi. Nes visada tokia buvau, nesvarbu, kad kartais ir pati savęs neatpažįstu.