Turtingųjų ir kapitalo kraustynės: pinigas migruoja paskui pinigą

Jeigu jau atsakysite teigiamai, tai pats sau užduokite kitą klausimą – kam?

Netrukus ir kalbėsime apie tai, ką Lietuvos valstybė padarė, kad Vilniuje apsigyventų, pavyzdžiui, LVMH savininkas Bernardʼas Arnault. Ir ar jis norėtų Vilniuje gyventi? O jeigu norėtų – kokių (kad ir kaip tai netikėtai skambėtų) prabangos prekių milijardieriui Lietuvos sostinė galėtų pasiūlyti nuolaidų?

Tikriausiai jokių, todėl B. Arnault kapitalo perkėlimo galimose kryptyse, drąsiai galime pasakyti, Vilniaus nėra.

Indijos viščiukai

Metams baigiantis vėl bus skaičiuojami pasaulio turtuolių „viščiukai“ ir svarstoma, kodėl JAV technologinių įmonių savininkas Elonas Muskas yra aukščiau nei „Amazon“ įkūrėjas Jeffas Bezosas ar vienas „Microsoft“ steigėjų Billas Gatesas.  

Tai akcijų kainos reikalai, tik iliustruojantys, kad 1 proc. pasaulio turtuolių valdo daugiau turto nei likę 99 proc. ir kad jų pelnai bei turtai toliau auga.

Lygybės puoselėtojai šią statistiką mėgsta lygiai taip pat, kaip ir aukštuomenės žiniasklaida, bent metus aprašinėjusi tris savaites trukusias turtingiausio Indijos paveldėtojo Ananto Ambani vestuves su Radhika Merchant, Indijos farmacijos kompanijos „Encore Healthcare“ įkūrėjo dukra.

Keli sakiniai apie tas vestuves ir jas pamiršime: skirtingai skaičiuojant, vestuvės truko ne tris savaites, o galbūt – penkis mėnesius. Kovą vykusiose ikivestuvinėse iškilmėse dalyvavo JAV technologijų bendrovės „Meta“ vadovas Markas Zuckerbergas, B. Gatesas, politikė Hillary Clinton ir buvusio JAV prezidento dukra verslininkė Ivanka Trump. Per pačias vestuves liepą nuskristi į Mumbajų nepatingėjo britų ekspremjerai Borisas Johnsonas ir Tony Blairas bei bemaž legendinis kovotojas su klimato kaita, buvęs JAV viceprezidentas Johnas Kerry. Aštriadančiai apžvalgininkai „įkando“ Davoso pasaulio lyderių forumo ir aplinkosaugos numylėtiniui už tai, kokį jis ir kiti garbingi svečiai paliko anglies dioksido atmosferoje pėdsaką, kad galėtų paspausti ranką metų jaunikiui ir nuotakai, o gal labiau – jų tėvams.

Popžvaigždžių ir kitų socialinių tinklų nuomonių formuotojų neverta minėti – jie iš to uždirba, uždirba net tuomet, kai nedalyvauja vestuvėse.

Tačiau anglies dioksido išmetimo fone „Financial Times“ (FT) atkreipė dėmesį, kad, pavyzdžiui, popatlikėja Rihanna atskrido dviem lėktuvais: vienu pati, kitu – bagažas ir personalas. Privati Indijos prabangių skrydžių bendrovė „Club One Air“ skyrė tris reaktyvinius lėktuvus, kuriuos nusamdė jaunikio tėvai, kad laiku į iškilmes galėtų atvykti svečiai, neturintys savo privačių lėktuvų.

Pasaulis plėšosi dėl turtuolių

Pakaks apie metų vestuves, juolab kad nei A. Ambani, nei bet kuris kitas milijardierius net ir šiandien dar negalėtų atsakyti, kodėl pasaulio turtuoliai tampa vis turtingesni, arba objektyviai atsakyti, kodėl jie tokie sėkmingi.

Paprastas paaiškinimas yra paremtas vadinamąja liaudies išmintimi, kad pinigas traukia pinigą.

Darius Mockus, „MG grupės“ savininkas ir prezidentas, sako, kad valstybės tragedija ne tada, kai yra labai daug turtingų žmonių, o tada, kai labai daug neturtingųjų. Nes turtingieji tiesiog generuoja veiklą, investicijas ir ekonomikos variklį.

„Būti turtingu žmogumi yra ir lengva, ir sunku. Turtas nėra laimingas loterijos bilietas, turtas yra kapitalas, kurį reikia investuoti, greta gula atsakomybė už žmones ir verslas, kuriuo reikia rūpintis“, – VK kalba verslininkas ir primena, kad, priešingai nei Vakarų pasaulyje, mūsų šalyje bent 50 metų buvo diegiama marksistinė doktrina, nutraukta nuosavybės grandinė: todėl dabar Lietuvoje turime tik pirmos kartos turtuolius.  

Tuo Vakarai tam tikra prasme skiriasi ir nuo Indijos, kurioje prabangos tvenkiny kojas mirkė pasaulio pripažintieji.

Valstybės stengiasi pritraukti milijonierių pasitelkdamos mokesčių (ypač kapitalo mokesčių) lengvatas ir suteikdamos pilietybę ar gyventojo (rezidento) statusą.

Brazilijoje pilietybę galima nusipirkti. Tai kainuos nuo 100 tūkst. iki 200 tūkst. JAV dolerių: galima investuoti ar tiesiog įsigyti žemės arba kito nekilnojamojo turto (NT).

Tapti Monako gyventoju ar gauti Monako pilietybę atsies brangiau – nuo 0,5 iki 1 mln. eurų.

Dar visiškai neseniai buvo galima apsigyventi Šveicarijoje, įsigijus NT už 1 mln. eurų, ir mokėti mokesčius tik nuo to NT nuomos.

Taigi, buvo galima tapti Šveicarijos gyventoju (rezidentu) ir mokesčių mokėtoju už palyginti menką dešimtinę nuo 100 tūkst. eurų. Tačiau galima gauti dešimtis milijonų eurų neapmokestinamų pajamų.

Teisininkas Rokas Daugėla, advokatų profesinės bendrijos COBALT partneris, šmaikštauja tą šveicarišką sistemą lygindamas su lietuvišku verslo liudijimo mokesčiu: sumoki vienkartinį mokestį, o neapmokestinamų pajamų gali uždirbti tiek, kiek sugebi.

Jungtinė Karalystė (JK) ilgus dešimtmečius, kaip Monakas ir Šveicarija, buvo toks palyginti saugus prieglobstis turtuoliams. Ir ne vien dėl mokesčių lengvatų, bet ir gyvenimo kokybės: saugumo, stabilumo, švietimo sistemos, draugiškos bendruomenės.

Verslas skaičiuoja kaštus

R. Daugėla, VK padėdamas analizuoti turtuolių migravimo priežastis, atkreipia dėmesį, kad yra trys skirtingos pozicijos, kai kalbama apie itin turtingų asmenų judėjimą.

Pasaulyje nuolat migruoja verslas (gamyba ir paslaugos), kai įmonės ieško galimybių sumažinti gamybos kaštus.

Migruoja kapitalas (kalbama apie holdingų, arba valdančiųjų kompanijų, perkėlimą į kitą jurisdikciją, optimizuojant mokesčius).

Migruoja ir patys verslininkai arba turtuoliai (iš esmės kalbama apie maždaug 1 proc. pačių turtingiausių pasaulio gyventojų), ieškantys, kaip sumažinti savo nuo pajamų mokamus mokesčius.

Lietuvą per tris dešimtmečius labiausiai palietė ne konkrečių turtuolių, o verslo migracijos procesai. Tokios patirties turėjo nemažai mūsų įmonių bei verslininkų.

VK pašnekovas D. Mockus pabrėžia, kad tie trys dešimtmečiai buvo tikra Lietuvos ir šalies verslo sėkmės istorija: „Lietuvai sekėsi labai gerai. Geras sprendimas buvo prisiglausti prie galingos rinkos ir skurdžią Rusijos rinką iškeisti į turtingą Europą.“

Jo valdomos bendrovės prieš 25 metus taip pat dalyvavo procesuose, kai į Lietuvą, kaip į pigios darbo jėgos šalį, buvo perkeliami siuvimo ar avalynės fabrikai.

„Kai pas mus gerokai pabrango darbo jėga – fabrikų įrenginius investuotojai paprasčiausiai perkėlė į tas šalis, kuriose tie darbai atliekami labai nebrangiai. Mes dabar tiesiog nebegalime konkuruoti“, – konstatuoja D. Mockus.

„Natūralu, kad verslas juda ieškodamas, kur gali produkciją gaminti pigiau, efektyviau ir greičiau, sėkmingiau spręsti logistikos iššūkius“, – priduria R. Daugėla.

Lietuva, kaip ir kitos naujosios ES narės, prieš ketvirtį amžiaus tokiai verslo imigracijai buvo itin palanki vieta – dėl geografinės padėties, pigios ir palyginti kokybiškos darbo jėgos. Siuvimo fabrikus, kurie dabar jau iš Lietuvos pasitraukė, keitė laisvąsias ekonomines zonas užpildę Vakarų gamintojai. Vėliau savo centrus atidarė paslaugų tiekėjai. Ryškiausias pavyzdys buvo „Barclays“, 2009 m. Vilniuje įkūręs operacijų centrą, teikusį valdymo ir klientų aptarnavimo paslaugas. Iš Lietuvos šis investuotojas pasitraukė po dešimtmečio.

Prisimindamas tą laikotarpį, R. Daugėla pasakoja, kad investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“ bemaž kas mėnesį kviesdavo potencialiems investuotojams pristatyti Lietuvos teisinės bazės ir mokestinės aplinkos. Dabar tokių susitikimų rengiama vos vienas kitas per metus.

Lietuvą smarkiai pakeitė darbo rinka: atlyginimus augino kylanti ekonomika ir infliacija, taip pat ir pačių investuotojų konkurencija. Natūralu, kad verslas pradėjo rinktis kitas šalis, kuriose darbo rinka yra didesnė, o atlyginimai – konkurencingesni.

„Visos pažangesnės valstybės ieško tos aukštesnės pridėtinės vertės ir nemėgina konkuruoti versle su didelėmis šalimis, kuriose daug jaunų žmonių, aukštas nedarbo lygis ir žmonės dirba už labai mažus atlyginimus“, – pabrėžia D. Mockus.

„MG grupės“ prezidentas VK teigia niekuomet neplanavęs iškelti valdančiosios įmonės iš Lietuvos.

„Esame lietuviška bendrovė, iš čia kilusi, čia užaugusi ir čia mokanti mokesčius“, – pabrėžia verslininkas.

„MG grupė“, anot jo, yra regioninė kompanija, neturinti globalių plėtros ambicijų, todėl jai nėra poreikio iškelti kapitalą į pasaulio centrus.

„Žinau apie tokias galimybes. Žinau ir apie mėginimus tai padaryti, bet taip pat žinau, kad tai ne taip lengva, kaip gali atrodyti“, – kalba „MD grupės“ vadovas.

Verslas skaičiuoja mokesčius

Su vadinamuoju holdingų perkėlimu Lietuvos ekonomika susidūrė integruodamasi į ES rinką, kuri užtikrina laisvą kapitalo judėjimą. Anot R. Daugėlos, iš pradžių buvo trys pagrindinės šalys, į kurias emigravo dalis Lietuvos kapitalo: Estija, Kipras ir Nyderlandai.

Tam buvo keletas priežasčių ir tik viena iš dedamųjų buvo palankesnė mokesčių sistema. „Tuo metu užsienio jurisdikcijose suteikdavo ir daugiau anonimiškumo. Prieš du dešimtmečius nebuvo nei naudos gavėjų registrų, nei daugumos dabar viešai prieinamų duomenų“, – nurodo teisininkas.

Svarbi priežastis buvo ir mokesčių stabilumas – Lietuva anuomet buvo laikoma tuo požiūriu mažiau nuspėjama valstybe.

Kapitalas gana lengvai migravo bent penkis dešimtmečius.

R. Daugėla primena anglišką terminą base erosion and profit shifting, apibūdinantį procesą, kai mokesčių bazė ir pelnas perkeliami iš vienos jurisdikcijos į kitą.

Tačiau viskas turi savo pradžią ir savo pabaigą. Pabaiga prasidėjo maždaug prieš dešimt metų, kai ES ir Europos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ėmėsi ryžtingų sprendimų, skirtų kovai su kapitalo migracija ir vadinamuoju mokesčių optimizavimu. Žinoma, tam reikėjo tokių svarbių Europos valstybių kaip Vokietija ir Prancūzija pritarimo ir iniciatyvos.  

Patrauklumo neteko Kipras ir Šveicarija, taip pat – kitos ES šalys, vos prieš dešimtmetį traukusios turtuolius perkelti savo kapitalą arba tiesiog pakeisti gyvenamąją vietą ir taip sumažinti mokamus mokesčius.

Bendrijoje tokios patrauklios kapitalo perkėlimo jurisdikcijos, be jau minėtų valstybių, ilgą laiką buvo Malta ir JK. Kol visko nesujaukė ES ir EBPO pastangos kovoti su kapitalo migracija ir mokesčių optimizavimu ir, R. Daugėlos žodžiais, britus „ištikusi tragedija, kuri vadinasi „Brexit“.

Dėl mokesčių administratorių pastangų Kipras prarado kapitalo perkėlimo patrauklumą ir, anot advokato, tapo visiškai „vakarykšte diena“, nes buvo prispaustas keistis informacija su kitų šalių mokesčių administratoriais, atlikti svarbius pakeitimus finansų valdymo sistemoje ir priimti tas pačias Europos iniciatyvas, nukreiptas prieš mokesčių vengimą bei optimizavimą.

„Vakarykštės dienos“ statusą patvirtina ir tai, kad pastaraisiais metais holdingai Kipre buvo likviduojami arba perkeliami į kitas valstybes. Kai kurie Lietuvos verslininkai, turėję registruotas valdymo įmones Kipre, jas susigrąžino atgal, prijungę prie Lietuvoje veikiančių.

JK savo patrauklumą prarado per tuos kelerius metus nuo 2016 m. vasarą įvykusio referendumo dėl išstojimo iš ES iki 2020-ųjų sausio 31 d., kai „Brexit“ buvo galutinai, nors ir skausmingai, įgyvendintas. Svarbiausia tai, žinoma, kad JK neteko priėjimo prie ES bendrosios rinkos.

Vykusį procesą, anot R. Daugėlos, gerai iliustruoja vadinamojo „fintech“ bumo pavyzdys. Taip sutapo, kad 2018–2019 m. Lietuvos bankas išdavė daugiau nei šimtą elektroninių pinigų įstaigos licencijų – daugiausia visoje ES.

„Dalis nuopelno tenka „svetingai“ mūsų centrinio banko politikai, tačiau be „Brexit“ toks proveržis nebūtų įvykęs. Nes verslams, kurie turėjo savo finansų centrus JK, būtinai reikėjo steigti įmones ES, kad išsaugotų prieigą prie ES bendrosios rinkos“, – kalba R. Daugėla.

Savo ruožtu D. Mockus konstatuoja, kad visos šalys stengiasi pritraukti investicijų, nes investicijos užkuria ekonomikos variklį. Bet kuri išsivysčiusio pasaulio valstybė, pajutusi, kad iš jos traukiasi kapitalas, daro žingsnius, kad kapitalas neišeitų. O investavimo sąlygas, pasak „MG grupės“ vadovo, lemia ne vien mokesčiai, bet ir teisinė bazė, priėjimas prie kapitalo, taip pat saugumas.

„Lietuva dabar tapo pafrontės valstybe, ir turime tokį naują faktorių. Turime investuoti į gynybą: buvo laikas, kai atrodė, kad ir 2 proc. BVP buvo per daug. Dabar netrukus sieksime 4 proc. Labai paprastas atsakymas: jeigu neišmaitini savo kariuomenės – maitinsi okupanto kariuomenę“, – pasikeitusio ir karo apimto pasaulio ragina nepamiršti verslininkas.

Kanarėlės testas

Gera vieta ilgai tuščia nebūna, ir dabar į tas turtuolių ir kapitalo pritraukimo varžybas įsitraukė Singapūras, kai kurios kitos arabų šalių jurisdikcijos, pavyzdžiui, Dubajus.

Grįžtant prie liaudies išminties, kad pinigas traukia pinigą, valstybės elgiasi labai panašiu principu.

Tačiau yra ir priešinga tendencija, kurią Dominicas Volekas, „Henley & Partners“ privačių klientų vadovas, apibūdino kaip „kanarėlę anglies šachtoje“, rašo FT. Kaip žinoma, leisdamiesi į kasyklas šachtininkai nešdavosi ir kanarėlę: jeigu paukštelis nugaišdavo, vadinasi, kasykloje kaupiasi metanas ir yra didelė sprogimo tikimybė.

Kai kalbama apie turtuolius, turima omenyje, kad kai „milijonierių kanarėlės“ pradeda trauktis, tai yra signalas, jog tame mokesčių ir gero gyvenimo rojuje kažkas negerai.

Europoje „milijonierių kanarėlės“ dažniausiai signalizuoja apie besikeičiančią politinę situaciją ir galimus mokesčių sistemos pokyčius. Kaip minėta, tai jau įvyko JK ir tose EBPO šalyse, kurios iki šiol viliodavo turtuolius mokesčių optimizavimo galimybėmis.

Ir čia verta paminėti Estiją – ilgą laiką mūsų kaimynė garsėjo itin patrauklia mokesčių sistema, tačiau, kaip jau minėta, viskas turi pradžią ir pabaigą – rugsėjo gale Estijos vyriausybė galutinai nusprendė, kad laikinas 2 proc. įmonių pelno mokestis yra tinkamas būdas finansuoti didėjančias Estijos išlaidas gynybai. Vadinamasis gynybos mokestis numatytas iš trijų dalių.  

Nuo 2025 m. 2 proc. punktais, iki 24 proc., didės pridėtinės vertės mokestis.

Nuo 2026 m. 2 proc. punktais, iki 24 proc., didinamas gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas. Jau yra numatyta, kad kitais metais GPM išaugs iki 22 proc.  

2026 m. bus įvestas ir 2 proc. tarifas reinvestuojamam pelnui, kuris šiuo metu Estijoje neapmokestinamas.

Tiesa, kai buvo rengiamas šis straipsnis, vyriausybės siūlomiems pakeitimams dar nebuvo pritaręs šalies parlamentas.  

Turtuoliai skaičiuoja viską

Tačiau grįžkime prie to 1 proc. pačių turtingiausių pasaulio gyventojų kraustymosi. Jis labai svarbus, nes, kaip akcentuoja R. Daugėla, paskui žmones juda kapitalas, o paskui kapitalą pajuda ir investicijos.

Kol turtingas verslininkas gyvena ir uždirba Lietuvoje ir čia valdo savo turtą – greičiausiai čia daugiausia ir investuoja vystydamas verslą. Bet jeigu jis išsikrausto kur nors į Šveicariją, Liuksemburgą ar JK, po kurio laiko jau ir investicijos iškeliauja kitur. Todėl valstybės, netekdamos turtuolių, netenka ne tik dalies pajamų, bet rizikuoja prarasti ir svarbų indėlį į šalies ekonomiką, – svarsto teisininkas.

Lietuva čia tik pavyzdys, nes daugiausia galvos skausmo šalims dabar kelia to 1 proc. turtingiausių pasaulio žmonių kraustymasis.

„Prie mokesčių pokerio stalo jie lošia didžiausiomis sumomis. Natūralu, kad jie labai motyvuoti ieškoti geriausių sprendimų“, – vertina R. Daugėla.

Tačiau šiandien pasaulio turtuoliai, jeigu nėra visiškai sutrikę, tai bent šiek tiek blaškosi. Nei JK, nei ES, nei EBPO valstybės nebėra saugus prieglobstis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje gali tekti sumokėti iki dviejų trečdalių mokesčių nuo gautų pajamų. Prancūzų aktorius Gérard’as Depardieu nuo Prancūzijos mokesčių jau bėgo į Rusiją, kol galiausiai susivokė, kad su velniu nederėtų obuoliauti.

Tai kaip ten su ta Kinija?

Prognozuojama, kad „pasaulio fabrikas“ Kinija netrukus praras tiek milijonierių, kiek jų yra visoje likusioje planetoje. Žinoma, iš vienos pusės, tai didžiausia šalis ir antra pagal dydį pasaulio ekonomika, todėl „nutekėjimas“ absoliučiais skaičiais visuomet bus didesnis nei, pavyzdžiui, JK.  

Teisininkas R. Daugėla bėgimo iš Rusijos ir Kinijos fenomeną paaiškina labai paprastai: tai  – valstybinės ekonomikos pasekmė. Kinijoje, kaip ir Rusijoje, verslas iš esmės yra veiklos nuoma: diktatorius (kuris save laiko valstybe) leido užsiimti verslu, susikrauti kapitalą, tačiau galiausiai valstybė (ar diktatorius) bet kuriuo metu tą turtą gali perimti.

Todėl turtingi kinai šiuo metu šluoja NT Londono centre, kuris laikomas lyg kokia stabilia valiuta. Anot R. Daugėlos, tame veiksme nėra jokios ekonominės logikos. Tik baimė dėl turto ateities, o NT Londono centre yra laikomas visuomet likvidžiu turtu.

Taigi, kol kas nėra lengva atsakyti į klausimą, kur ir kodėl migruoja kapitalas.

Na, nebent pasitenkintume ta NT investuotojo nuomone apie pirkimą Dubajuje: „Mes skaičiuojame ir deramės, o ateina rusai ir viską nušluoja.“

Svarbu tai, kad ES sėkmingai investuojami autoritarinio režimo pinigai, – bet tai jau atskira tema.

LABIAUSIAI APMOKESTINAMOS PAJAMOS EUROPOJE

• EBPO šalyse vidutinis aukščiausias gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas 2024 m. yra 42,8 proc.
• Aukščiausias GPM tarifas, 2024 m. vasario 13 d. duomenimis, buvo Danijoje – čia jis siekia 55,9 proc., Prancūzijoje – 55,4 proc., Austrijoje – 55 proc.
• Lietuvoje aukščiausias GPM tarifas yra 32 proc. (jeigu atlyginimas viršija 60 vidutinių darbo užmokesčių).

Šaltinis: „Tax Foundation“