Pasitelkęs karo ekspertus, verslas siūlo galimybę apsiginti

Nedėmesingumo priežastis aiški: besiginanti Ukraina arčiau, agresorė Rusija – visai čia pat. Nepaisant to, sako Jonas Tamulis, Nepriklausomybės Akto signataras, konsultacijų kompanijos „Bridge Capital“ vadovaujantysis partneris, „net Emmanuelis Macronas, ir tas labai aiškiai pripažino, kad sulig Putino karu susidūrėme su egzistencine grėsme. O mes, iš esmės būdami ant rusų kelio, nenorime to suprasti ir priimti“.  

„Verslo klasės“ pašnekovas šiek tiek kuklinasi – spaliui įpusėjus, visuomenei buvo pristatytas projektas „Lietuvos gynybinės galios tyrimas“, kurio esmė – pasitelkus simuliaciją (wargaming) išanalizuoti, kaip klostytųsi padėtis, jei 2027-aisiais Rusija užpultų Lietuvą.  

Projektą užkūrė visuomenininkai ir verslas. Jo iniciatyvinė grupė – verslininkai J. Tamulis ir Tomas Kučinskas, žurnalistas, laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis, dar keletas žmonių iš VšĮ „Stiprūs kartu“ – sutelkė keliasdešimt verslo įmonių, kurios susidėjo tam tikrą pinigų sumą projektui atlikti.  

Projekto idėja, kaip „Verslo klasei“ pasakojo E. Jakilaitis, kilo verslininkams pastebėjus tendenciją, kad pastaruoju metu dėl karo Ukrainoje investuotojai ieško saugesnių rinkų ir ilgainiui tai gali tapti Lietuvos ekonomikos problema. Sykiu su šia įžvalga kilo ir Lietuvos apginamumo klausimas, o su juo – „mintis pasisamdyti geriausius pasaulyje ekspertus ir, užuot aklai pasitikėjus tuo, ką deklaruoja mūsų atsakingos institucijos, nepriklausomu žvilgsniu įvertinti, kiek pinigų reiktų investuoti į gynybą, kad mūsų šalies apginamumas nebūtų kvestionuojamas“.  

„Geriausi pasaulyje ekspertai“ buvo Vašingtono nevyriausybinės organizacijos „New Generation Warfare Center“ (angl. Naujos kartos karybos centras) žmonės, daugybę metų dirbę JAV valstybės institucijose, kurios, anot E. Jakilaičio, puikiai išmano Rusijos Federacijos kariavimo būdą, karinę mintį ir daugelį kitų dalykų. Jie disponuoja kompiuterinėmis programomis, leidžiančiomis simuliuoti tikrą karinį konfliktą: simuliacijos metu imituojamas didelės vadavietės štabas, vieni kariauja už Lietuvą, kiti – už rusus, karo veiksmai vyksta kelias dienas beveik realiuoju laiku. Programa sustyguota kuo tiksliausiai, karo vadai naudoja paramos vienetus, logistiką, skirsto rezervą, priima taktinius ir strateginius sprendimus. Panašios iniciatyvos buvo įgyvendintos Lenkijoje, Švedijoje, kitose šalyse.  

„Mes pasitelkėme žinomus žmones, kurių kompetencija neabejojama: generolą Philipą Breedloveʼą, buvusį NATO pajėgų Europoje vadą, generolą Beną Hodgesą, buvusį NATO pajėgų Europoje Sausumos pajėgų vadą, generolus ir atsargos generolus iš Danijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Lenkijos. Taip pat – Jungtinių Valstijų atsargos pulkininkus, kurie galėjo užtikrinti tam tikras specifines žinias apie artilerijos panaudojimą, logistikos efektyvumą ir taip toliau“, – vardija E. Jakilaitis. Pasak pašnekovo, buvo atliktos keturios wargamingo sesijos, kaip stebėtojai jose dalyvavo Lietuvos atsargos karininkai ir dabar dirbantys žmonės: brigados generolas Žilvinas Gaubys, Lietuvos gynybos štabo viršininko pavaduotojas, prezidento patarėjas Tomas Godliauskas iš Nacionalinio saugumo grupės, Kamilė Gogelienė, krašto apsaugos viceministrė.  

E. Jakilaičio įsitikinimu, ši iniciatyva su valstybės gynybos politika nesikerta – valstybė daro savo darbus, o visuomenė ir verslas gali daryti savo:  

„Nematau čia jokios konfliktinės situacijos. Tai nėra veiksmas, skirtas nepasitikėjimui kuo nors pademonstruoti. Kita vertus, suprantame, kad iniciatyvos taip smarkiai didinti gynybos biudžetą turėtų ateiti ir iš visuomenės. Politikai turi ribotą veikimo laisvę, nes bijo visuomenės reakcijos. Visuomenė reakcijos nebijo, nes ji pati yra visuomenė ir gali reikalauti politikų priimti tinkamus sprendimus, kad Lietuva būtų apginta ne iš dalies, o visiškai, ir tam turi pasitelkti atitinkamus argumentus.“  

Simuliacijos iniciatorių pasitelkti argumentai – minėtų ekspertų išvados. Apie jas, būtinybę atidžiai perskaityti NATO 5-ąjį straipsnį, verslo iniciatyvą išsiaiškinti gynybinius Lietuvos pajėgumus ir būdą surinkti pinigų jiems stipriai padidinti kalbėjomės su Jonu Tamuliu.  

Verslas susidėjo pinigų ir eina ginti tėvynės – ar tokia būtų projekto idėja? 

Neteisingas požiūris. Nes nei verslas kada nors nesidėjo, nei kada nors buvo kitaip. Mes visi mokame mokesčius ir gerai žinome kodėl. Prieš keletą metų surengtos apklausos parodė, kad verslininkus visuomenė įsivaizduoja kaip priešiškus sutvėrimus, kurių vienintelis rūpestis – grobti pinigus. 

Kai šiemet pavasarį verslo ir kitos organizacijos, pavieniai verslininkai pasiūlė 4 proc. nuo BVP skirti Lietuvos gynybai ir pradėjo spausti Vyriausybę kilstelėti mokesčius, tikėjausi, kad publika tai pagaliau pastebės, nes tokia iniciatyva turėjo nustebinti žmones, žiūrinčius į verslą kaip į vagis. Laikantis tokio požiūrio, siūlymas didinti mokesčius turėtų keistai skambėti, nors nieko keisto čia nėra: verslo publika yra išsilavinusi, normali visuomenės dalis. Ji puikiai mato, kas vyksta, ir jai pradeda rūpėti, kad tuo metu, kai ukrainiečiai perka mums laiką, mes iš tiesų nieko labai rimto, labai reikšmingo nepadarėme.  

Aišku, buvo daug judesių, buvo susirūpinta gynyba, bet aš įpratęs apsibrėžti, ko iš tikrųjų reikia, – iš pradžių suprasti, koks yra tikslas, ko reikia jam įgyvendinti, tada apskaičiuoti, kiek tai kainuos ir kaip sutelkti finansus.  

Tokia žmogaus prigimtis: nematyti, nepriimti to, kas nemalonu, baugu, grėsminga.   

Manau, kad ne tai. Įtariu, kad visa bėda yra kita. Prieš daugiau nei trisdešimtmetį mes atsikūrėme ir pradėjome gyventi kaip vargana vargšė valstybė, ir iš tiesų tuomet būtų keistai atrodę, jeigu būtume puolę pilti pinigų į gynybą. Buvo natūraliai priimta, kad jų neturime, esame maži ir labai mažai galime. Taip buvo suformuotas įvaizdis, kad NATO mus apgins, tam ir įstojome į Aljansą. Ir žmonės iki šiol taip supranta: taip, reikia rūpintis savo šalies gynyba, savo kariuomene, bet iš tiesų patys mes nieko negalime.  

Tačiau Lietuva nebėra vargšė – mūsų BVP vienam gyventojui jau pradėjo lenkti pietinių senųjų Europos valstybių. Tai viena. Antra, reikia pagaliau nusipurtyti nevisavertiškumo kompleksą, kad  nieko negalime, nes tada nieko ir nedarysime. Reikia nusipurtyti ir suvokimą, kad nieko nereikia daryti, kad NATO mus apgins. 

Atidžiai paskaitę NATO sutartį pamatysime, kad Aljansas nėra sukurtas ginti mažų šalių. Jis sukurtas, kad visi kartu gintume jo narių teritoriją. Pasirašyta sutartis nereiškia, kad NATO mus gins, ji reiškia ir įsipareigojimus gintis patiems. Dabar atėjo laikas vykdyti tuos savo įsipareigojimus, nes galime tai daryti, juolab turint galvoje grėsmę, su kuria susiduriame. 

Praėjus lygiai dvejiems metams nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, šių metų vasarį vykusiame Vilniaus saugumo forume atsargos generolas Benas Hodgesas pareiškė, kad Rusijos puolimo atveju Lietuva turi būti pasirengusi bent dvi savaites gintis savo jėgomis. 

Krašto apsaugos ministru tuomet dar buvo Arvydas Anušauskas, kai vienos diskusijos metu įtikinome Beną Hodgesą, kad būtent jis tai pasakytų viešai, nes supratome, kad jeigu apie būtinybę atsilaikyti, apsiginti kalbės kuris nors iš mūsų, tai visiškai nieko nereikš. Ir jis pasakė, jog reikia būti nusiteikusiems, kad dvi tris savaites reikės atsilaikyti patiems, kol atvyks sąjungininkų pastiprinimas. 

O tada nuvilnijo alasas, pasipiktinimas, kad jo teiginys laužtas iš piršto, neatitinka realybės, kad jis remiasi senais duomenimis, kad čia nesąmonė, ir taip toliau. Neatsitiktinai – eiliniai žmonės ir nemažai politikų taip ir įsivaizduoja tą 5-ąjį straipsnį: NATO mus apgins čia ir dabar. Bet atėjo laikas suprasti, kad sutartis to nereiškia ir net fiziškai tai būtų neįmanoma. Juolab kad NATO 5-asis straipsnis neveikia automatiškai – jis aktyvuojamas politine valia. 

Ko gero, dažnas iš miegų pažadintas pasakytų, kad 5-asis straipsnis reiškia, jog visos NATO sąjungininkės yra pasirengusios „ginti kiekvieną mūsų žemės kvadratinį centimetrą“. 

Ne visai taip. Iš esmės tame straipsnyje yra dvi dalys. Viena sako, kad kai jis inicijuojamas, o tam reikalingos tam tikros sąlygos, nedelsiant įsigalioja šalių įsipareigojimas ginti NATO teritoriją, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą. 

Antroji dalis reiškia paprastą dalyką – kad sprendimą, kokia apimtimi, kada ir kaip ginti NATO teritoriją, kiekviena šalis priims atskirai. Štai taip iš tikrųjų skamba tas 5-asis straipsnis. 

Bet apie tą antrąją dalį viešai nekalbama. 

Nekalbama, nes publika neskaito. O reikia paskaityti visą jo tekstą – jame labai aiškiai viskas parašyta, ką ir kalbėti apie dar kitą šio straipsnio dalį. Mes kažkodėl įsivaizduojame, jog tame 5-ajame straipsnyje parašyta, kad mus gins, ir taškas. Bet nereikėtų pamiršti, kad jis taikomas visoms šalims narėms. Kad gali būti užpulta kita NATO valstybė, ir mes privalome jai padėti. Apie tai negalvojame, nediskutuojame, nors prisiėmėme tokius įsipareigojimus. Ir, tiesą sakant, kitų įsipareigojimai ginti mus susiję su tuo, kaip savo įsipareigojimus vykdome mes. O sąžiningai perskaičius 3-iąjį straipsnį, taps aišku, kad mes dėl savo gynybos esame prisiėmę krūvą įsipareigojimų, dėl kurių nieko nedarėme, tiksliau, darėme, bet labai mažai.  

Kitas žingsnis yra negailestingas: iš 32 Aljanso narių bent 27-ių konstitucinė sąranga yra tokia, kad dėl kariuomenės panaudojimo užsienio teritorijoje reikia parlamento pritarimo. Lietuvoje taip pat, ir pabandykite įsivaizduoti procesą, jei mūsų Seimui tektų priimti tokį sprendimą. Panašiai yra kitose šalyse, ką ir kalbėti apie tas, kurios turi labai skaudžią patirtį. Pavyzdžiui, Vokietija, kur sprendimas pasiųsti savo karius į kitą valstybę būtų labai sudėtingas. Juolab kad nėra jokių šansų tikėtis, jog jis bus priimtas greitai. Procesas bus ilgas. Bus šalių, kurios gražiai šnekės, bet nieko nedarys. Apie Vengriją šiuo metu galėčiau pasakyti vienareikšmiškai: kol šalį valdys Orbánas, sprendimo nebus. 

Taigi, tas procesas nebus greitas, ką ir kalbėti apie kitą neišvengiamą, sudėtingą logistinę dalį: kariuomenės perkėlimą ir dislokavimą. Žinoma, yra užtikrintų dalykų, kurie suveiks greitai, pavyzdžiui, aviacija. Bet antžeminės jėgos pergabenimas reikalauja ir laiko, ir viso kito. Visa tai sudėjus, tampa akivaizdu, kad Beno Hodgeso prognozė dėl dviejų trijų savaičių šiuo atveju yra visiškai tiksli, net jeigu visas mechanizmas labai švariai suveiks. 

Kitas dalykas – nederėtų pamiršti, kad Aljanso narių sprendimas privalo būti vienbalsis. Tai labai įdomi procedūra, ir tai nėra balsavimas. Viena susieta valstybė gali pasiūlyti aktyvuoti 5-ąjį straipsnį, paaiškinti aplinkybes, ir jeigu jokia kita šalis nepasakys „ne“, faktas įvyko. 

Tarkime, visos Aljanso narės pritarė, 5-asis straipsnis aktyvuotas.  

Tarkime, bet grynai politiniai sprendimai lengvi nebus, nes toks scenarijus visu gražumu iškelia trečiojo pasaulinio karo pavojų. 

Kita vertus, rusai – ne kvailiai, jie turi krūvą protingų, sofistikuotų žmonių. Jie lygiai taip pat analizuoja situaciją ir jų vertinimas turbūt bus toks pats kaip mano. Jeigu jie spės apsisukti, kol NATO šalys priims savo politinius sprendimus, tie sprendimai tikrai nebus tokie, kokių mes norėtume, – niekas nekels trečiojo pasaulinio karo dėl įvykusio fakto, juolab dėl valstybės, kuri, tiesą sakant, ir pati neįdėjo pakankamai pastangų gintis. Rusai irgi skaičiuoja. Todėl mūsų sėdėjimas atsilošus beveik tolygus jų provokavimui. 

Tiesą sakant, nesmagu, net baisu klausytis. 

Čia nėra nieko baisaus, tai objektyvi realybė. Mes suinteresuoti, kad kariauti nereikėtų. Susidedi pinigų ir išleidi juos gynybai ne todėl, kad nori karo, o todėl, kad nori jo išvengti. Vadinamasis atgrasymas, deterrence, yra tolygus pasirengimui kariauti, tik skirtumas čia toks, kad, gerai pasirengus, kariauti gali ir nereikėti, bet apsistatyti medinėmis baidyklėmis irgi neužteks. Reikia rimtų pajėgumų, kad kita pusė suprastų, jog lįsti neverta. Todėl dabar mums reikia visa tai padaryti, o matant, kaip vystosi situacija Ukrainoje, turime 3–5 metus. 

Kodėl 3–5? Prognozuojate, kad tiek laiko gali tęstis karas Ukrainoje? 

Karas gali pasibaigti gerokai greičiau, bet pasiruošti rimtam kitam konfliktui rusams reikės laiko – resursams atkurti. Mūsų sprendimas pridėti 1–2 proc. prie gynybos biudžeto būtų puikus, jeigu turėtume 20 metų, bet dabar turime apie 3–5, ir čia reikia visai kito scenarijaus. 

Todėl ir kilo idėja patiems pasitikrinti potencialią įvykių eigą Rusijos agresijos atveju ir kiek reiktų investuoti į gynybą, kad „kita pusė suprastų, jog neverta lįsti“? 

Padarėme tai, ką norėjome padaryti, – naudodami simuliaciją, vadinamąjį wargamingą, sužaidėme tą patį konfliktą keliomis skirtingomis aplinkybėmis. Beno Hodgeso padedami, susisiekėme su viena geriausių amerikiečių komandų – Vašingtono „New Generation Warfare Center“. 

Pirmoji simuliacijos dalis buvo sužaista čia, Vilniuje. Buvo daroma prielaida, kad konfliktas įvyks po trejų metų, 2027-aisiais, o mes esame įvykdę visus Krašto ministerijos planus: visus viešus įsigijimus ir visa kita, vokiečių brigada visu pajėgumu čia, amerikiečių batalionas irgi čia. Ir štai – karas su rusais, jie mus užpuola. 

Antroji dalis vyko Jungtinėse Valstijose. Paprašėme generolų Beno Hodgeso ir Philipeʼo Breedloveʼo, kitų didelę patirtį turinčių kariškių papildyti Lietuvos kariuomenės arsenalą tomis priemonėmis, kurių reiktų, norint atsilaikyti 2–3 savaites. Jie pridėjo papildomų pajėgumų, daugiausia ginkluotės, nes žmonių turime tiek, kiek turime, ir Vašingtone dar kartą sužaidė visą situaciją. Simuliacijas stebėjo ir Krašto apsaugos ministerijos, ir kariuomenės publika, prezidento patarėjas, kiti asmenys... Paskiau ilgai su jais diskutavome, ir, reikia pasakyti, tų scenarijų skirtumas yra nemalonus. 

Ką turite galvoje – nemalonus? 

Pirmuoju atveju po devynių dienų pusė Lietuvos užimta, Vilnius ir Kaunas apsupti, Lietuvai iškyla valstybingumo pavojus. Tiekimą į Lietuvą per Suvalkų koridorių atkerta Rusijos Federacijos ir Baltarusijos pajėgos. 

Bijau, kad dar greičiau nei po devynių dienų. 

Nėra taip paprasta. Mums gal atrodo, kad viskas įvyktų labai greitai, bet taip greitai nesidaro, ir mūsų kariuomenės reikalai nėra tokie prasti, nereikėtų jų nuvertinti. Geras pavyzdys yra Ukraina. Visi įsivaizdavo, kad rusai – tik taukšt, ir gatava. 

Sakyčiau, kad pirmiausia rusai taip įsivaizdavo. 

Būkime sąžiningi: ir mes panašiai vertinome, tik nenorime to pripažinti. Mes visi labai rimtai įsivaizdavome, kad karas ilgai netruks... Bet šiuolaikinis karas atrodo kitaip: tai nereiškia, kad jis nekainuoja žmonių gyvybių, kad negriaunami ištisi miestai, ir visa kita. Reiktų jausti didelį skirtumą tarp teritorijos užėmimo ir kainos, kurią sumoki. Kainą sumokėsi vis tiek, todėl nereikia gailėti pinigų, kad kariauti nereikėtų. 

Bet grįžkime prie simuliacijos. Pirmasis jos variantas parodė, kad galime išsilaikyti daugiausia 10 dienų. Antrasis su pridėtu geru kiekiu ginkluotės atrodo kitaip – po šešių dienų Lietuvos kariuomenė sunaikina maždaug pusę Rusijos puolamojo potencialo, Rusija ir Baltarusija nebeišgali pulti toliau. O devintą dieną rusai baigia savo žygį prie mūsų sienų, jų pajėgos apnaikintos tiek, kad kariauti jie nebegali, jiems reikia pasitelkti daugiau žmonių, atkurti pajėgumus ir taip toliau. Kitaip tariant, jeigu išleisime tiek pinigų, kiek reikia pasirengti tokiam variantui, tuomet galime atsilaikyti. Toks yra atsakymas.  

Natūralus klausimas būtų – kiek pinigų reikia? Ir iš kur jų paimti? 

Pradėkime nuo to, kiek reikia. Realiai per 3–5 metus reikia investuoti nuo 12 iki 15 mlrd. Sutinku, tai daug, skirti tiek iš biudžeto neturime galimybių, ir neturime, iš kur paimti, abejonių nėra. Kita vertus, kai sakau 12–15 mlrd., sakau atsargią sumą, nes kalbame apie ginkluotę, amuniciją, žmonių parengimą. Tai kainuoja daug ir visus tuos elementus reikia turėti vienu metu. 

Iš simuliacijos paaiškėjo dalykų, apie kuriuos anksčiau turbūt nė negalvojome. Nors kariuomenės profesionalai nuolat primena, kad šalis labai maža ir mes neturime net taktinio gylio, ką ir kalbėti apie strateginį.  

Kitaip tariant, per maža teritorija?  

Taip, kariuomenei būtina turėti galimybę atsitraukti, persirikiuoti, sugrįžti, o čia tiesiog nėra kur. Bet kaip simuliacijos rezultatas paaiškėjo, kad neįtikimai efektyvus ginklas tokioje nedidelėje teritorijoje yra atakos sraigtasparniai, pagrindinė jų paskirtis – naikinti žemės taikinius. Jie greiti, efektyvus ir akivaizdžiai yra ta karinės technikos dalis, į kurią verta atkreipti dėmesį. O mes į juos niekada itin nežiūrėjome dėl kelių priežasčių: toks daiktas daug kainuoja, be to, jam valdyti reikia parengti žmones, tos programos nėra trumpos, lengvos ir pigios. 

Bet aš jau seniai išmokau, kad nesidaro tai, ko nedarai. Visa kita galima padaryti. Tai, ko nedarysi, tikrai neatsitiks. 

Kad atsitiktų – iš kur siūlytumėte paimti 15–20 ar net daugiau milijardų? 

Atsakymas jau daugybę kartų buvo diskutuotas, mano akimis žiūrint, jis akivaizdus. Kadangi reikia greitai, o ne per 20 metų, realiausias kelias yra pasiskolinti. 

Lietuvos skola šiuo metu – apie 28 mlrd. eurų, vadinasi, ji pasunkėtų daugiau nei 50 procentų. 

Bet galima paimti kitą matmenį, kuris leistų atsakyti į klausimą, galima ar negalima skolintis. Dabar mūsų BVP ir skolos santykis yra apie 38 proc. Euro zonos vidurkis, pabrėžiu, ne visos Europos, bet euro zonos, yra 88 proc. Tai rodo, kad mes lengvai galime pasiskolinti, ir ši dalis bus visiškai tvari. 

Man patiko tie Vyriausybės veiksmai, kurie daromi šiek tiek didinant ir koreguojant mokesčius, tik šiuo atveju reiktų labai aiškiai pasakyti, dėl ko tai daroma. Taigi, aš skolinčiausi, o mokesčių paskirtis būtų per 20–30 metų tvarkyti ir grąžinti skolą, tam jie ir reikalingi. Jeigu dar pridėtume BVP augimą, infliacijos dalykus ir visa kita, labai greitai pamatytume, kad tą skolą lengviau tvarkyti, negu atrodo dabar. Štai iš čia pinigai. 

Jūsų klausantis viskas atrodo labai paprasta ir aišku. Bet sykiu akivaizdu, kad taip nėra. 

Niekas nėra paprasta šiuo atveju. Nereikia pamiršti, kad už visa tai sumoki ir ekonominę kainą. Kad ir kaip būtų, šalies gerovė turi tiesioginį santykį su jos gynybos reikalais – žmonių noras ginti, palaikyti savo valstybę labai priklauso nuo to, kaip jie gyvena. Tai sudėtiniai elementai – negali nustekenti žmonių ir priversti jų mokėti už gynybą. Iš to nieko nebus. 

Simuliacija atlikta, išvados padarytos, sumos daugmaž aiškios, būdas surinkti lėšų – irgi. O kas toliau? 

Toliau – politikų sprendimai, jie juos turi priimti, ne mes. Pristatėme simuliacijos išvadas politikams, kariuomenei, spalio antrojoje pusėje visa tai buvo pristatyta Lietuvos verslo forume, t. y. plačiajai visuomenei. Projekto esmė paprasta – mes norėjome palyginti du variantus, pažiūrėti, kiek tai preliminariai kainuos ir ar galime tai padaryti. 

Kaip suprantu, atsakymas – galime, bet reikia sprendimo. 

Taip, reikia sprendimo, ir tada – daryti, kad nereiktų kariauti. Mes turime pasiųsti signalą į Rytus, kad jeigu jie bandys mus praryti, jiems labai skaudės. 

Kiek kainavo atlikti simuliaciją? 

Kaina dar nėra galutinė, greičiausiai bus 150 000, gal iki 200 000 eurų. 

Tai nėra daug, skirti tokią sumą gali kelios ar net viena kompanija. Kiek įmonių prisidėjo prie projekto finansavimo?  

Daug. Padiskutavę nutarėme surinkti tuos pinigus mažomis sumomis, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų, pasijustų šio projekto dalimi, tokia buvo Tomo Kučinsko idėja. Beje, yra tokių, kurie parėmė ir kaip kompanija, ir iš asmeninės kišenės. 

Manau, tai labai geras pavyzdys, kad ir su labai mažai gali padaryti daug, tiesiog reikia daryti. Kita vertus, čia tik pradžia. Reikės dar labai daug, kad tas žodis pavirstų kūnu. 

*** 

P. S. „Didžiuojuosi tuo, ką padarėme, bet būtų buvę labai naudinga, jei pagalba būtų buvusi suteikta anksčiau. Galbūt tai net būtų galėję užkirsti kelią invazijai arba bent jau gerokai apsunkinti Rusijai galimybę daryti tai, ką ji padarė“, – baigęs 10 metų trukusią tarnystę NATO generalinio sekretoriaus poste sakė Jensas Stoltenbergas, Norvegijos politikas.  

Dabar galimybę užkirsti kelią invazijai Lietuvos Vyriausybei siūlo verslininkai ir visuomenininkai. Simuliacijos rezultatai guli ant jos stalo.