Mainai, kilnojami mokesčiai ir „pažanga“ ant popieriaus

Dar vienas nacionalinis susitarimas (NS), kurį vakar pasirašė minėtų trijų šalių atstovai, – ne kas kita, kaip įprasta dūmų uždanga, už kurios neva bus sukurta „gerovė“. Kol kas panašu, kad ji – tik teorinė. Keisčiausia, kad Vyriausybė pasižada vykdyti valstybei būtinas reformas. O argi jos nebuvo įrašytos į jos programą, neįtrauktos į priemonių planą, galbūt net su konkrečiomis datomis? Jei programos nuostatos nieko vertos, tai „susitarime“ užfiksuoti pasižadėjimai – apskritai tik beletristika.

NS buvo rengiamas beveik metus. Tarp svarbiausių jame užfiksuotų įsipareigojimų – didinti darbuotojų darbo užmokestį ir mažinti darbo jėgos apmokestinimą. Darbo užmokestis visoms su juo susijusioms pusėms pastaruoju metu kelia nemenką galvos skausmą. Darbdaviai, siekdami išlaikyti darbuotojus ar rasti tinkamų specialistų, atlyginimus pamažu didina. Darbuotojai, matydami augančią infliaciją, norėtų sparčiau augančių atlyginimų. Tačiau kad ir kiek susitarimų rašytum, kiek popieriaus tam reikalui išnaudotum, jei nebus sąlygų verslui normaliai plėtotis, tų atlyginimų didinti nebus iš ko. Juolab kad mokesčių didinti nesibodi nė viena valdžia...

Kas šiuo klausimu rašoma minėtame susitarime? Apie „Sodros“ įmokų viršutines ribas – nė žodžio. Daug valdžių tą žadėjo, ne išimtis – ir „valstiečiai“. Tačiau, ilgai mulkinę žmones, į šalies biudžetą lydinčias mokestines permainas jie tokio punkto taip ir neįtraukė. Atrodo, kad už valstybės finansus atsakingos institucijos moka tik vieną aritmetinį veiksmą – atimtį. Tad ir rikiuoja mintyse skaičius, kiek prarastų biudžetas, įvedus socialinio draudimo mokesčių „lubas“. O kiek papildomai sukauptų, jei biudžete atsirastų tūkstančiai naujų gerai mokamų darbo vietų, sudėti jiems nesiseka...

Kad Lietuvoje darbo santykių apmokestinimas yra vienas didžiausių ES – jokia naujiena. Ji tokia sena, kad bet kuriai Vyriausybei jau tapo neliečiama (būtent neliečiama!) dogma. Šio NS autorių būta kiek „gudresnių“. Jie žada „mažinti darbo jėgos apmokestinimą, perkeliant mokestinę naštą mažiau ekonomikos augimui žalingiems mokesčiams.

Nedidinti bendros mokestinės naštos verslui ir vadovautis principu, kad vieni mokesčiai būtų didinami mažinant kitus“. Štai, prašom – bendra mokestinė našta verslui nebus didinama, bet ir nebus mažinama. Mokesčiai tiesiog bus perkeliami, kilnojami... O mažesnis darbo jėgos apmokestinimas – mainais į darbdavių įsipareigojimą didinti darbo užmokestį.

Tik kad žodžių junginys „mažinti darbo jėgos apmokestinimą“ nėra konkretus. Primename: „Sodros“ įmokų „lubų“ nebus. O kas gi tuomet bus mažinama? Apskritai visas NS tekstas persunktas „geriausiomis“ nekonkrečių priemonių, planų, vizijų tradicijomis: bus siekiama „didinti“, „užtikrinti“, „efektyvinti“, „skatinti“, „stiprinti“, „skaidrinti“ ir pan. Ir, neleidžiant apsamanoti buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus pomėgiui kurti darbo grupes, minėtame susitarime ji taip pat numatyta.

Genialusis Albertas Einsteinas yra pasakęs: „Yra dvi begalybės – visatos ir kvailumo. Tarp kitko, dėl visatos aš nesu užtikrintas.“ VŽ primena: politikai ateina į valdžią prisiimdami prievolę dirbti Lietuvos žmonių labui. Reikia manyti, kad jie žino, kaip tai padaryti. Tačiau matant eilinius susitarimų-mainų „kūrinius“ neišnyksta abejonių, kad visa tai – įprasta dūmų uždanga, slepianti valdžios neįgalumą vykdyti esmines reformas.