Prezidento pažadas: papildomai finansuojant gynybą nebus karpomos socialinės programos

Esame pasirengę sinchronizacijai, ypač turint galvoje dabar padažnėjusius kabelių jūroje nutraukimus?

Šį klausimą institucijos sau kėlė gerokai anksčiau ir tuo tikslu dar 2023 m. buvo organizuotas izoliuoto darbo bandymas. Kitaip tariant, bandėme dirbti „salos“ režimu. Ir jis pademonstravo, kad esame pajėgūs operuoti tokiu režimu.

Be to, reikia pripažinti, kad įgyvendinti visi projektai, kurie buvo reikalingi tam, kad pajėgtume po atsijungimo nuo BRELL ir sinchronizacijos sureguliuoti savo elektros sistemos dažnį. Yra vadinamieji sinchroniniai kompensatoriai, yra pačios linijos, jungtys su Vakarais. Visa tai yra padaryta, ir manau, kad didelių netikėtumų sinchronizuojantis neturėtų būti.

Bet, be jokios abejonės, po to, kai sinchronizacija įvyks, turėsime kertinį dėmesį skirti savo kritinei infrastruktūrai palaikyti. Tikrai nėra taip, kad jeigu bus nukirstas kabelis, sinchronizacija bus nebeįmanoma.

Štai ir dabar neturime operuojančio „Estlink 2“ kabelio, tačiau tai netrukdo įgyvendinti paties sinchronizacijos projekto.

Čia iškyla labai svarbus Elektrėnų jėgainės vaidmuo, nes ji gali pagaminti iki pusės mūsų elektros poreikio. Taip pat ir, žinoma, bendrasis baterijų pajėgumas, kuris šiuo metu sudaro 200 megavatų, tikrai yra nemažas ir toliau didinamas.

Tai reiškia, kad esame pajėgūs atsiradus tam tikriems trikdžiams generuoti patys ir iš savo atsargų tiekti elektros energiją.

Ar tikrai yra būtina galvoti apie naują trijų Baltijos valstybių elektrinę?

Žinote, į viską turėtų atsakyti kaštų naudos analizė. Bet pats projektas svarstytinas.

Ar jis yra absoliučiai būtinas ir būtina mobilizuoti resursus jam įgyvendinti? Nesu dėl to tikras. Gali būti ir taip, kad po analizės išaiškės, kad to ir nereikia daryti, nes generuojančių pajėgumų turime kiekvienoje atskiroje šalyje.

Svarbiausia, kad būtume pajėgūs kontroliuoti savo elektros rinkos parametrus. Svarbu įtampa, dažnis ir, žinoma, kad patikimai veiktų jungtys.

Tad jungčių klausimas liks. O svarbiausios jungtys yra ne tik mūsų, bet ir NATO, Europos interesas. Tikrai norėtųsi, kad šitoje vietoje būtume pasirengę tiek sąmoningiems, tiek ir nesąmoningiems mėginimams jas pažeisti.

Ar turime pakankamai informacijos, kas čia atsitiko pastaruoju metu su tais nutrauktais kabeliais? Tai tikrai buvo sabotažas?

Kol kas neturime patikimų duomenų, kurie leistų tvirtai pasakyti, kad tai sabotažas.

Tačiau netiesioginiai požymiai rodo, kad labai keisti dalykai vyksta pastaruosius 12 mėn., per kuriuos įvyko net keturi rimti incidentai skirtingose vietose.

Gal kitaip kelčiau klausimą: juk tiek sąmoningo, tiek nesąmoningo infrastruktūros sugadinimo atveju nuostoliai yra milžiniški – tiek finansiniai, tiek ir sistemų funkcionavimo, jų patikimumo prasme.

Todėl turi būti mechanizmas, kaip tie nuostoliai bus kompensuojami, nes būtų tikrai labai keista, jeigu šalys, kurios nukenčia, dar ir pačios privalėtų savo sąskaita sugadintą infrastruktūrą atitaisyti. Galbūt galėtų būti taikomas draudimas, galbūt net ir galimas apmokestinimas įplaukimo į Baltijos jūrą.

Ir, žinoma, labai aiškus tyrimas, kuris pateiktų vienareikšmiškas išvadas. Gali būti taip, kad tos išvados bus nevienareikšmės, nes, kaip sakoma, į galvą neįlįsi ir intencijų nenustatysi. Gali būti ir tokių atvejų. Tačiau bet kuriuo atveju nuostolių kompensavimas turi veikti.

Dalį elektros energijos Lietuvoje būtų galima pasigaminti iš atsinaujinančių šaltinių, įskaitant ir jūrinį vėją. Bet ar tikrai turėtume stabdyti jūrinio vėjo parko konkursą ir tokiu būdu lėtinti ar net palaidoti tą ambicingą projektą?

Pastaruoju metu vykstantys procesai rodo, kad mes vis didesnę dalį savo elektros generacijos užtikriname iš atsinaujinančių šaltinių ir praktiškai dabar importuojame mažiausiai nuo Ignalinos atominės elektrinės uždarymo laikų – tik apie 40% reikalingo kiekio. Tikiu, kad tokiais tempais judėdami 2028–2029 m. mes, kaip ir planuojame, būsime pajėgūs užsitikrinti reikalingą generaciją ir pasigaminti tiek, kiek mums reikia.

Aišku, lieka kitų klausimų – nestabili kaina, nestabili generacija, nes visgi atsinaujinantys šaltiniai yra atsinaujinantys nebūtinai tolygiai. Iš dalies tai padės išlyginti, kaip jau minėjau, elektros saugojimo pajėgumai, baterijos, kurių galingumą sparčiai didiname, be abejo, ir hidroakumuliacinė elektrinė.

Taip pat, manau, vis dar galima diskusija ir dėl mažųjų ar vidutinių modulinių branduolinių reaktorių. Lietuva jau yra pasirašiusi šiuo klausimu tarpvyriausybinę sutartį su JAV, kuri yra kaip savotiškas ketinimų protokolas. Kol kas mes tikrai šito darbo nepradedame, bet iki 2028 m. turėsime apsispręsti, ar einame šiuo keliu, ar ne.

Kai kurie mūsų kaimynai (Lenkija – VŽ), kaip matome, visgi nusprendė eiti prie tos vadinamosios taikios atominės energetikos. Tad jų patirtis mums iki 2028 m. bus nepaprastai įdomi.

Bet pats generavimo poreikis arba pasiūla turėtų būti sukurta pirmiausia naudojant atsinaujinančius šaltinius, ir mes tai sėkmingai darome.

Kalbant apie jūrinio vėjo energetiką, svarbu, kad pirmasis projektas yra praėjęs. Dėl antrojo kilo klausimų, nes ankstesnė Vyriausybė stengėsi šitą projektą stumti į priekį vartotojų sąskaita, sudarydama preferencijas ir kainas įrašydama į konkurso sąlygas.

Todėl, manau, visiškai teisinga buvo reaguoti į tai ir patikslinti sąlygas, kad vartotojai nemokėtų už mūsų energetines ambicijas. Ir kai tos sąlygos bus patikslintos, matyt, balandį galima bus skelbti pakartotinį konkursą.

Norėčiau, kad jūrinė ir sausumos energetika nebūtų priešpriešinamos, nekanibalizuotų viena kitos. Aš įsivaizduoju, kad galima rasti tokį modelį, kai viena sugyvena su kita. Nes, kad ir kaip ten būtų, kol kas turime elektros energijos deficitą ir jį turėtume padengti tiek iš saulės energijos, tiek ir vėjo energijos.

Siekiant ambicingo tikslo jau kitąmet pradėti penkmečio projektą kasmet gynybai skirti po 5–6% BVP, dabar matomas kone vienintelis šioks toks aiškesnis šaltinis, kuris atneštų pinigų šiandien ir iš karto pakankamai, – t. y. papildomai pasiskolinti iš įvairių šaltinių. Bet šiandien ir rytoj daug pasiskolinus poryt vis tiek reikės grąžinti iš tvarių biudžeto pajamų šaltinių. Kitaip tariant, mokesčių didinimas neišvengiamas?

Aš taip neteigčiau, nes kai kurių mokesčių mes, kaip matome, nepajėgiame kol kas surinkti tiek, kiek galėtume. Tai ypač parodo vadinamasis PVM atotrūkis tarp realiai gaunamų ir potencialiai galimų gauti įplaukų. PVM atotrūkis Lietuvoje vis dar yra labai didelis – apie 15%. O kaimyninės šalys, kurios labai panašios į mus, t. y. Latvija ir Estija, turi tik 4–5% atotrūkį.

Tą konkretų atotrūkį sumažinę ir pavertę jį pinigais, surinktume tikrai dideles pinigų sumas, t. y. milijardus eurų. To ignoruoti negalime.

Tačiau jūsų pastaba apie tai, kad pakankamai papildomų lėšų sugeneruoti gynybai greičiausia yra skolinantis, yra teisinga, ypač pradiniu laikotarpiu. Jeigu einame tuo keliu, kad reikia mobilizuoti visus galimus išteklius gynybai finansuoti, žinoma, nesinorėtų eiti per biudžetą, nes tada tikrai reikėtų masyviai karpyti ir socialines, ir kitokias programas. To tikrai nenorime.

Bet matome daug neišnaudotų šaltinių ir vieną iš jų jau minėjau – PVM atotrūkio mažinimas.

Kalbant apie kitus šaltinius, galima būtų paminėti gyventojų indėlių struktūrą, kuri yra gana įdomi. Matome, kad gyventojų indėlių masė mūsų bankuose, tiesą sakant, yra gerokai didesnė negu paskolų apimtis. O tose pačiose kaimyninėse valstybėse ji yra panaši – kiek indėlių, tiek panašiai ir paskolų.

Taigi, kas įvyksta pas mus? Skandinavijos bankai mobilizuoja didelius kredito išteklius, tačiau naudoja juos taip, kaip jiems pirmiausia yra naudinga, t. y. kad saugiai gautų maksimalų pelną. Tad kartais pasigendame didesnio jų aktyvumo tose verslo nišose arba tose srityse, kur galbūt šaliai būtų naudingiau. Bet kadangi jie yra komerciniai subjektai, jie vadovaujasi pirmiausia savo ir akcininkų, bet ne valstybės interesais.

Tuo tikslu esame įkūrę Nacionalinį plėtros fondą (ILTE), kurį, tikiu, galėsime išplėtoti ir į nacionalinį plėtros banką, kuris galėtų akumuliuoti tuos gyventojų indėlius ir paversti juos taupomosiomis sąskaitomis, kurios būtų specialiai dedikuotos ILTE‘i.
Komerciniams bankams galėtų būti mokamas tam tikras komisinis mokestis už tai, kad jie pritraukia tų indėlių, o siekiant paskatinti gyventojus, tie indėliai, net ir einamieji, turėtų teikti atitinkamas palūkanas.

Tai būtų susiję su tam tikru papildomu finansiniu poreikiu, bet tai būtų gerokai mažesnės palūkanos, negu kad moka valstybė, kai ji ieško kreditinių išteklių kitur.

Tik apgailestauju, kad kai kurie pikto linkintys politikai neatsakingai prabilo apie kažkokią indėlių nacionalizaciją. Tai yra visiškas absurdas, šitaip mėginama diskredituoti pačią idėją.

Esame aptarę su Lietuvos banko vadovu ir kitą alternatyvą, kai pati ILTE tampa indėlių priėmėja ir laikytoja be jokių tarpininkų, t. y. komercinių bankų. Tai irgi svarstytinas kelias ir gal net labiausiai atliepsiantis mūsų gyventojų lūkesčius, nes aš labai gerai prisimenu, kai dar tik kalbėjome apie Nacionalinį plėtros fondą, tuomet žmonės įsivaizdavo, kad bus kaip toks valstybinis komercinis bankas. Taip jis ir buvo dažnai vadinamas, nes tikėtasi, kad jis galbūt galėtų surinkti žmonių indėlius, mokėtų palūkanas, juo būtų besąlygiškai pasitikima ir visi būtų dėl to laimingi.

ILTE įkūrimas ir yra tam tikras mėginimas priartėti prie modelio, kuris žmonėms atrodo pats patraukliausias. Tačiau yra vienas „bet“. Tai, be abejo, naujo banko licencijavimo procesas, nes visgi kalbame apie indėlių priėmimą, o tai yra labai rimta komercinio banko funkcija. Tas procesas neabejotinai užtruktų. Tad esame tik pačioje diskusijos pradžioje.

Dar yra pensijų fondai, kurie savo aktyvus daugiausia investuoja kol kas užsienyje. Labai nedidelė dalis lieka šalyje ir jie yra susaistyti tam tikrų reikalavimų normatyvų. Juos taip pat galima būtų peržiūrėti be didelės rizikos tų aktyvų saugumui, kita vertus, labiau mobilizuojant juos tiems tikslams, kurie mums visiems yra svarbūs.

Mes tik keletą štai tokių idėjų esame pateikę. Bet labai džiaugiuosi, kad tas tikrai ambicingas tikslas, kurį iškėlė Valstybės gynimo taryba, jau inspiruoja diskusiją. Tikiuosi, jos metu sugeneruosime idėjų, apsvarstysime jas, kurios pasirodys netinkamos – atmesime, kurios bus tinkamos – įgyvendinsime.

Tiesa, dar yra Lietuvos banko (LB) oficialiųjų atsargų klausimas, kurį taip pat esu iškėlęs. Tik dabartiniame etape esame sutarę su LB, kad galėtume kalbėti apie paties LB mokesčių valstybės biudžetui pakeitimą, nes vis tiek centrinis bankas absoliučiai didžiąją dalį savo pajamų gauna iš oficialių užsienio atsargų valdymo. Dabar formulė yra orientuota į praeitį už trejus paskutinius metus, tad kartais susidaro paradoksali situacija, kad LB gauna didžiules pajamas, bet praėjusiais metais gavo jau mažesnes ir dėl tokios apskaičiavimo sistemos sumoka palyginti nedaug, nors galėtų ir, pripažįsta tai atvirai, gerokai daugiau.

Todėl, matyt, kartu su LB ir su Europos centriniu banku pamėginsime pakalbėti, kaip šitą redakciją galėtume pakeisti, kad, taip sakant, ir avis būtų sveika, ir šiuo atveju šalis būtų soti.

Kokioje stadijoje yra galimybė jau netrukus, neatidedant iki naujosios daugiametės finansinės perspektyvos, gauti europietiškų pinigų ir skirti juos gynybai? Apie tokią galimybę nuolat užsimena premjeras Gintautas Paluckas, teigdamas, kad jūs, kaip posėdžiaujantis Europos Vadovų Taryboje (EVT), ir turėtumėte dėl to bandyti tartis.

Visiškai logiška taip sakyti. Tik matot, kadangi aš jau tikrai seniai dalyvauju EVT, tikrai žinau, kad kartais sprendimų, ypač strateginių, priėmimas užsitęsia. O mes, tiesą sakant, laiko turime ne tiek daug.

Bet šito kelio jokiu būdu neatmetu. EVT jau diskutuojama ir apie gynybos pramonės plėtrą, ir mūsų saugumo stiprinimą.

Visos ES mastu, žinoma, matau tikrai įvairių būdų, kaip galima būtų spręsti tą klausimą, – tiek ir kitokį gynybos išlaidų traktavimą negu dabar, galbūt stengiantis rasti lankstesnį fiskalinės disciplinos rodiklį, kai gynybos išlaidos nėra įskaičiuojamos į deficito rodiklį arba įskaičiuojamos iš dalies.

Taip pat bendras skolinimasis ES vardu. Čia bus pasipriešinimas, ypač iš tų valstybių, kurios žiūri į šią idėją skeptiškai. Pirmiausia kalbu apie Vokietiją. Bet diskutuosime šiuo klausimu EVT iki rinkimų Vokietijoje, diskutuosime, manau, ir po rinkimų.

Be to, yra, be abejo, Europos stabilumo mechanizmas, yra Europos investicijų banko mandatas, kuris šiuo metu yra šiek tiek siauresnis, o mes norėtume jį išplėsti. Tad variantų yra įvairių.

Tiktai, sakau, sprendimai gali būti priimti ne šiandien ir rytoj, o mes norime judėti į priekį kiek galima greičiau, nes laikas, kuris mums yra skirtas ir kurį mums savo krauju, galima sakyti, iškovojo Ukraina, yra nepaprastai vertingas ir juo reikia naudotis tinkamai.

Dar vienas galimų šaltinių papildyti gynybos biudžetą yra ekonomikos augimas. Pernai jis buvo 2,6%, šiemet tikimasi apie 3%. Bet ar nereikėtų siekti didesnės ambicijos – 4, 5% ir daugiau? Ir ką reikėtų padaryti, kad toks tikslas būtų pasiektas?

Mano jau pateikti pasiūlymai yra iš esmės ir nukreipti į tai, kad sparčiau augintume ekonomiką.

Tiesą sakant, pirmiausia turime suprasti, kad nacionalinei divizijai sukurti reikia 12 mlrd. Eur. Tad mes ne iš 5–6% BVP mokėsime už įsigyjamą karinę techniką, bet konkrečiais eurais.

Mes, žinoma, tuos siektinus gynybos finansavimo procentus apskaičiavome remdamiesi tam tikromis realistiškomis ekonomikos augimo projekcijomis.

Tačiau niekas netrukdo taip paspartinti ekonomikos augimo ir generuoti dalies pajamų ne iš skolinimosi, o būtent iš ekonomikos augimo. Tam reikia, žinoma, priemonių, kurios leistų geriau išnaudoti šaltinius, esančius šalyje, apie kuriuos jau ir kalbėjau.

Bet, sutinku, kad gali būti padaryta ir daugiau.

Tik būtina, kad ir žmonės suvoktų būtinybę investuoti į gynybą. Jokiu būdu nenoriu, kad mūsų saugumo stiprinimas būtų suvoktas tik per socialinių programų karpymo prizmę. Jeigu taip atsitiktų, tai būtų pačios idėjos diskreditavimas.

Esu įsitikinęs, kad vidinis saugumas yra nepaprastai svarbus dėl to, kad žmonės turėtų jaustis šitos valstybės piliečiais, kuri rūpinasi jais, kuri nesistengia permesti savo papildomų kaštų vien tik ant jų pečių. Ir tada jie iš tikrųjų bus ir lojalūs, ir pasirengę ginti šitą valstybę bet kokiomis aplinkybėmis.

Kaip vertintumėte pasiūlymus kuriam laikui nutraukti arba gerokai sumažinti atidėjimus į rezervus, tarp jų ir į jau milijardinį sukauptą „Sodros“ rezervą, ir tokiu būdu bent jau per artimiausius kelerius metus vieną kitą šimtą milijonų nukreipti į gynybą?

Manau, kad tai būtų neteisinga. Šios idėjos įgyvendinimas tik papiltų vandens ant malūno tokio plauko veikėjų kaip Žemaitaitis ir net, tiesą sakant, diskredituotų pačią rezervų kaupimo programą. 

Nes juk „Sodros“ rezervai yra ne kas kita, bet pirmiausia pačių žmonių uždirbti ir sumokėti pinigai, prie jų valstybė neturėtų kišti savo rankų.

Tiesa, kitas klausimas, kaip „Sodra“ naudoja tuos rezervus. Juos galima tiesiog laikyti sąskaitoje ir nieko su jais nedarant nieko ir neuždirbti. Bet galima naudoti šiek tiek efektyviau ir iš to gauti papildomą grąžą.

Šiuo metu tai yra naudojama praktiškai pačiu konservatyviausiu būdu. Tad rezervų panaudojimo efektyvumo klausimas taip pat yra teisingas. Bet tai absoliučiai nereiškia, kad šie pinigai būtų naudojami kokiems nors kitiems tikslams.

Kad jau užsiminėte apie Remigijų Žemaitaitį. Tada įvertinkite valdančiųjų situaciją – ar jų darbui netrukdo nelabai sveiki santykiai koalicijoje?

Šiaip, Vyriausybė dirba, nes yra pakankamai sveikų jėgų, kurios garantuoja jos darbą. Kaip žinote, buvome iškėlę sąlygą, kad „Nemuno aušros“ partinių kandidatų Vyriausybėje nebūtų. Ši sąlyga buvo išlaikyta, todėl ministrai gali dirbti gana ramiai, pernelyg nesižvalgydami per petį, ką ten tas ponas kalba.

Bet žinoma, kad tokio sąlyginai ramaus darbo perspektyva yra gana miglota. Ir jei tokiais tempais R. Žemaitaitis diskredituos, tiesą sakant, ne tik pats save, bet ir visą valstybę jau net ir užsienio partnerių akyse ir pačios Ukrainos akyse, aš nematau jokios perspektyvos šitokios sudėties koalicijai dirbti ateityje.

Ir manau, kad čia kalbame apie gana trumpą laiką, kai pakeitimai bus tiesiog neišvengiami.

Blogiausia, kad ponas Žemaitaitis, tiesą sakant, tampa savotišku (Eduardu – VŽ) Vaitkumi. Iki rinkimų jis dar sugebėjo kažkaip maskuotis, o dabar vis labiau nusimeta savo kaukę. Ir tie, kurie rinko R. Žemaitaitį, gavo E. Vaitkų.

Tad valstybės požiūriu turėti vis labiau akivaizdžiai pasireiškiantį prorusišką politiką koalicijoje yra per didelė prabanga šiais laikais.

Apie užsienio politiką. Ar Europa jau yra pasirengusi JAV vaidmens užtikrinant saugumą Senajame žemyne drastiškam sumažinimui?

Ne, nėra pasirengusi ir tikrai artimiausiu metu nebus pasirengusi.

Apskritai kelčiau klausimą, ar ji būtinai turi siekti JAV vaidmens eliminavimo. Taip, JAV dėl savo vienokių ar kitokių prioritetų gali sumažinti dėmesį Europai. Bet mes neturėtume daryti jokių žingsnių, kurie leistų JAV sakyti, kad žiūrėkite, Europa pati nusprendė rūpintis savo saugumu taip, kad mūsų dalyvavimas čia nereikalingas. Šitoks kelias yra kelias į niekur ir, tiesą sakant, labai pavojingas, kuris gerokai padidins pačios Europos pažeidžiamumą.

Todėl Lietuva visada bus už transatlantinių santykių puoselėjimą. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kad išlaikome čia amerikiečių batalioną, ir norėsime išlaikyti jį kiek galima ilgiau, sukursime tam tinkamiausias sąlygas.

Lygiai taip pat matome galimybę dislokuoti Vokietijos brigadą Lietuvoje ir padaryti visus reikalingus darbus, kad ji atsirastų čia kaip galima greičiau.

Taip kad visi kartu galime imtis atsakomybės už Europą. Bet pati Europa turi mokėti sąžiningą kainą už tai. Europa negali gyventi mokėdama 1,5% arba iki 2% BVP už savo gynybą. Ir net 2% šiais laikais jau nebeatrodo adekvatu.

Todėl savo pavyzdžiu, be kita ko, rodome, kad Lietuva yra pasirengusi gerokai daugiau imtis atsakomybės už savo pačių saugumą, nes tik taip įsivaizduojame, kad ir kiti turės tinkamą motyvaciją mus ginti.

Jūs ramus dėl NATO ateities? Haga šią vasarą netaps paskutinio viršūnių susitikimo surengimo vieta?

Žinote, ir 2019 m. buvo kalbama, ar Londonas netaps paskutiniu NATO viršūnių susitikimu, ar Aljanso neištiks smegenų mirtis ir pan. Visa tai mes jau matėme. Visa tai baigdavosi tuo, kad po tų NATO laidojimų NATO tik sustiprėjo.

Tad neabejoju, kad taip bus ir dabar.

Be jokios abejonės, prieš NATO viršūnių susitikimą bus reikalingos diskusijos dėl to, ar įsipareigojimas gynybai (ne mažiau nei 2% BVP – VŽ), duotas 2023 m. Vilniuje, buvo pakankamas, ar nereikia jo didinti. Dėl to mes labai palaikome idėją, kad būtų nustatytos naujos grindys gynybos finansavimui – ne mažiau kaip 3%. Tai yra visiškas minimumas to, ką šalys turėtų išleisti atsižvelgdamos į tas geopolitines aplinkybes, kurios yra aplink mus.

Mes juk matome, kad, deja, aplinkybės tik blogėja. Kalbu apie visą kompleksą, ne tik karo Ukrainoje dinamiką, bet ir hibridines atakas, kritinės infrastruktūros gadinimą, kibernetines atakas, lėktuvų katastrofas ir pan. Visa tai yra sąmoningas noras kaitinti, bloginti saugumo situaciją regione. Ir tam, kad tai būtų sustabdyta, reikalingi rimti pajėgumai.

Taika Ukrainoje. Tikrai neatrodo, kad ji galėtų būti bent kiek Kyjivui palankiomis sąlygomis?

Tai pirmiausia priklauso nuo padėties fronte, nuo to, kaip kinta ta padėtis. Ne paslaptis, kad Rusija visiškai neskaičiuoja savo žmogiškųjų aukų ir yra pasirengusi aukoti ant šito karo aukuro jaunų žmonių gyvybę vien tam, kad laimėtų teritoriją ir po to galėtų iš stipresniojo pusės kalbėti apie derybas.

Man atrodo, kad prezidentas Donaldas Trumpas jau pasiuntė labai tinkamų signalų Rusijai, sakydamas ir parodydamas, kad Maskva čia nešeimininkaus, kad bus sprendžiama tik su Ukrainos dalyvavimu ir kad JAV tikrai nesiruošia vienareikšmiškai atsistoti į agresoriaus pusę. Taip nebus.

O mūsų įsivaizdavimas toks, kad jokios taikos derybos negali vykti už Ukrainos nugaros. Tokių patirčių istorijoje jau esame turėję ir atskiroms valstybėms, įskaitant ir Lietuvą, tai baigdavosi labai liūdnai. Kalbu apie Antrojo pasaulinio karo laikus, todėl tų istorinių klaidų neturime kartoti. Ir tikiu, kad jos nebus pakartotos.

Ar teisingas įspūdis, kad Pekinas nūnai jau tiesia ranką Lietuvai?

Žinote, jeigu ištiesė ranka, jis ir turėtų padaryti tuos diplomatinius žingsnius, kurie padėtų normalizuoti situaciją, nes diplomatinio atstovavimo statuso pakeitimas buvo padarytas pačios Kinijos iniciatyva. Tad ir jį atkurti reikėtų pačios Kinijos iniciatyva.

Mes esame suinteresuoti diplomatinį atstovavimą atkurti į normalų lygį. Niekada neneigėme vienos Kinijos politikos ir tą esame pakartoję daugybę kartų.

Bet visiškam normalizavimui, be abejo, vis esama dar kliūčių. Viena iš jų yra ta, kad ne visi Kinijos prekybiniai apribojimai yra nuimti, nors kartais mėginama sudaryti iliuziją, kad žiūrėkite, viskas atkurta į prieškrizinį lygį.

Bet taip nėra ne tik dėl to, kad mūsų eksportas dar nepasiekė 2021 m. lygio, bet ir dėl to, kad vis dar egzistuoja konkretūs sanitariniai reikalavimai, kurie taikomi po to, kai Kinija nusprendė reaguoti į Lietuvos veiksmus (dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo – VŽ). Taigi, daug kas yra Kinijos rankose.

Kita vertus, nors esame suinteresuoti normaliais santykiais su Kinija, mes lygiai taip pat suvokiame, kad Kinija dabartinėmis karo Ukrainoje aplinkybėmis nevaidina neutralaus vaidmens ir jau jokiu būdu nevaidina Ukrainos rėmėjos vaidmens. Kinija pozicionuoja save Rusijos pusėje. Tai nėra priimtina, ir mes nenustosime apie tai garsiai kalbėti tiek patys vieni, tiek ir kartu su kitomis partnerėmis.