I. Šimonytė: „Per ketverius metus tikrai nepailsėjau“

Dabar tapsite opozicijos lydere?

Kodėl iš karto taip toli? Dar nespėjau normaliai iš Vyriausybės išeiti ir Seimą persikelti (pokalbis įvyko paskutinę I. Šimonytės darbo dieną Vyriausybės rūmuose – VŽ), tai pirmiausia tai padarysiu, ateisiu dirbti į Seimą, o ten galvosim dėl opozicijos lyderio ir kitų dalykų. 

Man atrodo, jie gali būti sprendžiami iš eigos. Juoba, dar yra TS-LKD pirmininko rinkimai. Ir jeigu partijos pirmininku taps Seimo narys, kas yra neatmestina, reikia manyti, kad taip ir opozicijos lyderio klausimas bus sprendžiamas.

Ar eisite į TS-LKD pirmininko rinkimus?

Visiems atsakau tą patį – išlaikysiu principą, kad pranešiu apie tai visiems vienu metu. Ir tai bus tuomet, kai baigsis kandidatų į pirmininkus iškėlimas (gruodžio paskutinėmis dienomis – VŽ). 

Peržvelkime ketverius jūsų premjeravimo metus. Pačioje kadencijos pradžioje, sakyčiau, kiek arogantiškai pareiškėte: „Rinkimų rezultatai yra tokie ir jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka premjeras ir ministrai, jie 2024 m. galės ateiti ir išsirinkti tokius, kurie jiems patinka.“ Tai tauta po ketverių metų ir išsirinko. Dabar jums turbūt nelabai patinka, kokią valdžią ji išsirinko?

Pradėsiu nuo to, kad tai nebuvo pareiškimas. Net nežinau, kaip atsirado tas mitas, kad tai yra pareiškimas.

Atsakymas į klausimą?

Taip, atsakymas į konkretų klausimą. Ir tas konkretus klausimas turėjo konkretų kontekstą.

Tiesą sakant, apmaudu dėl tokių dalykų, kai labai konkretų kontekstą turintis teiginys kažkodėl yra demonizuotas, tarsi jis būtų pasakytas visai Lietuvos tautai, visai visuomenei ir visiems žmonėms.

Bet tai buvo atsakymas labai konkretiems asmenims, kurie reikalavo labai konkrečių žmonių atsistatydinimo dėl to, kad jiems nepatiko tie politikai.

Konkrečiai čia buvo kalba apie Tomą Vytautą Raskevičių, kurį atstatydinti reikalavo žmonės, kurie tuo metu save vadino šeimų maršu ar kažkaip panašiai. Tad ši replika buvo skirta konkrečiai jiems.

Tai, kaip ji per ketverius metus tapo kažkokiu I. Šimonytės brand’u, jūs manęs neklauskit.

O man net nėra klausimo, patinka ar nepatinka ta nauja valdžia. Man patinka, kad Lietuvoje galima rinktis. Patinka, kad Lietuvoje yra laisvi rinkimai. Patinka, kad čia niekas nevagia rinkimų, neklastoja jų duomenų ir galime pasitikėti rezultatais, kad ir kokie jie yra. 

Beje, daug girdime tokių visokių dalykų, kad kažkas atsitiko labai unikalaus. Nieko čia unikalaus neatsitiko.

Turbūt kiekvieni rinkimai yra daugiau mažiau valdžios partijai tokie patys. Bet jei pasižiūrėsime į tai, kaip žmonės rinkosi pirmajame ture, kai jie rinkosi „už“, nes turime tą fenomeną, kad antrame ture vienmandatėse labai dažnai žmonės renkasi „prieš“, taigi, jei žiūrėsime į pirmąjį turą, sakyčiau, kad TS-LKD rezultatas buvo geras. Nes jeigu turėtume tiesiog tiktai proporcinę rinkimų sistemą, frakcijų dydžio skirtumas tarp mūsų ir socdemų būtų labai minimalus.

O štai ir pirmas nepadarytas darbas. Juk kadencijos pradžioje buvo idėja peržiūrėti rinkimų sistemą, nustatant, kad visas Seimas renkamas tik proporciniu būdu ir tokiu būdu išvengta, kad pusė Seimo narių būtų faktiškai ne visos tautos, o pavienių apygardų atstovai. Bet tas, deja, nepadaryta. Kodėl?

Tokio įsipareigojimo nebuvo mūsų programoje. Nes tai labai sudėtingas politinis klausimas.

Kaip suprantate, yra žmonių Lietuvoje, kurie galvoja, kad visas Seimas turi būti renkamas tik mažoritariniu principu, kas, mano supratimu, yra tiesiog prapultis. Todėl, kad tada tu turėsi 141 einantį genijaus pareigas ir jiems visiems reikės kažkaip tarpusavyje susitarti, kaip čia kartu dirbti.

Esu proporcinės rinkimų sistemos šalininkė, nepaisant to, kad esu tris kartus laimėjusi vienmandatėje iš pirmo turo.

Tikrai manau, kad proporcinė būtų geriau ir dėl demografijos, ir dinamikos valstybėje, kai daug vienmandačių atsiranda miestuose, o vienmandatės, kurios ne miestuose, yra labai didelės, ten net kelios savivaldybės sutelpa į vieną apygardą ir tada toks visąlaik klausimas yra, ar vienmandatėje išrinktasis konkuruoja su vietos valdžia dėl to, kas bus geresnis vietos žmonėms, nors vietos klausimus turėtų spręsti pirmiausia vietos valdžia.

Man taip pat atrodo, kad galimybių klausimus spręsti vietos valdžia turi dabar vis daugiau dėl to, kad savivaldybių biudžetai smarkiai papilnėjo per pastaruosius metus ir daug projektų įgyvendinta ir dar bus įgyvendinta ir ES, ir regionų programos lėšomis. 

Tai tas vienmandatininkas tada tampa tokiu einančiu mero pavaduotojo pareigas, kas tampa problematišku dalyku.

Bet vis dėlto, tai labai sudėtingas politinis klausimas. Ir nesu tikra, kad mano gyvenimo laiku tos diskusijos baigsis kuo nors kitu, negu tik diskusijomis, nes yra šalininkų vien proporcinės sistemos, yra ir šalininkų vien mažoritarinės.

Kai yra du tokie kraštutiniai poliai, tuomet ir turime sistemą, kuri yra per vidurį.

Per ketverius kadencijos metus buvo bent keli dideli iššūkiai, bet tik vienas jų buvo įrašytas į Vyriausybės programą – tai kovido pandemija. Visa kita buvo neplanuota – nelegali migracija, karas, saugumo užtikrinimo iššūkiai, didelė infliacija ir kt. Taigi, teko gesinti netikėtus gaisrus. O iš programinių dalykų, ką išskirtumėte kaip padarytus?

Niekam nėra paslaptis ir visada taip buvo, kad TS-LKD svarbi gynyba ir saugumas. Karas ar ne karas, vis tiek tam būtume skyrę dėmesio gerokai daugiau, negu iki mūsų buvo skiriama.

Bet, aišku, dabar objektyvi realybė nulėmė tai, kad to dėmesio daugiau reikėjo skirti keliskart daugiau. Buvo labai svarbu, kad su kitomis politinėmis partijomis pasirašėme nacionalinį susitarimą, kas užtikrino tų dalykų tęstinumą ir tvarumą. Čia ir karo kontekstas prisidėjo, ir vokiečių brigados atėjimas atsirado, ir mūsų pačių kariuomenės stiprinimas, ir kiti įsipareigojimai. Panašu, kad tęstinumas visų šių dalykų bus užtikrintas.

Kitas svarbus klausimas turbūt būtų švietimas. Vėlgi turėjome susitarimą, prie jo nemažai dirbome. Jame daug dalykų ir įsipareigojimų yra.

Kaita švietimo sistemoje yra lėta, pakeliui daug buvo dalykų, kur galbūt buvo deguto į reformas primėtyta – ar su tarpiniais atsiskaitymais, ar vadovėliais, ar dar kažkuo. Bet pati kryptis, kad reikia atnaujinti programas, kad reikia stambinti tinklą, reikia užtikrinti vaikams kaip įmanoma tolimesnes galimybes likti Lietuvoje, manau, tas tikslas buvo ir išlieka labai svarbus.

Bet, pvz., aukštajame moksle dalykai pasimatė daug greičiau todėl, kad, sakyčiau, niekada iki šiol aukštasis mokslas, moksliniai tyrimai, inovacijos neturėjo tiek dėmesio ar tiek lėšų ir galimybių. Ir tai jau matosi. Manau, kad mokslo pasaulis tą dėmesį irgi labai neblogai juto.

Dar keletas turbūt tokių didelių, didelių dalykų įvyko. Štai savo darbą mūsų Vyriausybė pabaigė galutinai sutarusi dėl „Rheinmetall“ gamyklos Baisogaloje. Jau visi klausimai yra išspręsti tiek žemės, tiek krašto apsaugos užsakymų, tiek ir pačios įmonės formos.

Dar buvo Tautinių mažumų naujas įstatymas, nelietuviškų asmenvardžių rašyba, valstybės tarnybos reforma, nors ir kiek kitokia, nei siūlyta, bet vis dėlto padaryta. Dar ir atgimusį Konstantinopolio patriarchatą išskirčiau.

Kai kalbama apie tai, ko nepadarė jūsų Vyriausybė, dažniausiai prisimenama neįvykdyta mokesčių reforma. Bet ar ją tikrai norėta įvykdyti, štai klausimas?

Norėta, bent jau bent jau mano tikrai norėta, nes manau, kad pasiūlytoje reformoje yra daug labai teisingų dalykų. Viena iš pagrindinių jos minčių yra ne tiek fiskalinis, kiek moralinis tokio mokesčių sistemos teisingumo klausimas. Siekta sukurti tokius instrumentus, kurie yra gerokai mažiau žalingi ekonomikai negu kai kurie mokesčių padidinimas ar peržiūra.

Pvz., tas pats automobilių mokestis. Dabar yra ambicija gausiau finansuoti kelius, tam reikia ne daugelio šimtų milijonų. Per mūsų darbo laikotarpį buvo bankų solidarumo įnašas, kuris karinio mobilumo projektams, taigi, ir keliams, užtikrino papildomą finansavimą. Bet ta įmoka pasibaigs ir vėl reikės galvoti apie tai, iš kur imti papildomus pinigus keliams finansuoti. Sakoma, kad iš didesnių akcizų. Bet jei pačių akcizų smarkiai nepadidinsi. Todėl tas pats automobilių mokestis, kuris buvo svarstytas, bet kurio mes kone vieninteliai dabar ES vis dar neturim, galėtų būti tvarus kelių infrastruktūros finansavimo šaltinis.

Tiesą sakant, turėjau vilties, kad kai kurie mokestiniai sprendimai tikrai galėjo būti priimti. Juoba, kad kai kurie iš jų pagal logiką buvo artimi tiems patiems socialdemokratams. Bet ta mokestinė diskusija baigėsi, kuo baigėsi. Aš spėju, kad dabar turėsim ją iš naujo.

O ar nepadaryta klaida, kai Briuseliui dėl Europos ekonomikos atsparumo fondo RRF pinigų buvo įsipareigota įvykdyti mokesčių reformą? Galbūt nereikėjo to daryti, to niekas kitas Europoje nepadarė.

Klausykit, aš nežinau, iš kur tas įsitikinimas, kad kažkas nuėjo ir Briuseliui pasižadėjo padaryti mokesčių reformą ir paprašė, kad tai būtų įrašyta į mūsų planus.

Argi ne Vyriausybė suformulavo įsipareigojimų dėl RRF lėšų planą?

RRF programą Vyriausybė suformulavo, bet sąlygas, kurias reikėtų įvykdyti tam, kad gautume pinigus iš to fondo, formulavo ne Vyriausybė, bet Europos Komisija (EK).

Buvo derybos ir per jas EK suformulavo Lietuvai įpareigojimus, kurie rėmėsi šaliai specifinėmis rekomendacijomis. Per pastaruosius 12 metų jose nuolat buvo minima mokesčių reforma. 

Tad turbūt nėra čia kažkoks netikėtumas, nes tai dalykas, kurį ES mums beldžia ir beldžia dešimtmetį ir daugiau.

Ir kai mes atėjome, reikėjo sutarti dėl pinigų iš RRF. Komisija pasakė, kad čia nebus kaip ES biudžetas, čia bus pinigai už rezultatą, t. y. už įvykdytas rekomendacijas, kurios teikiamos jau nežinia kiek laiko.

Kitas dalykas, tie įsipareigojimai dėl mokesčių peržiūros yra gana bendri, jie nėra labai konkretūs. Mes patys turime priimti sprendimą, kurį būdą renkamės, kaip link tų nustatytų tikslų „turėti teisingesnę mokesčių sistemą“ judėsime.

Ir nors tuos principus mes visuotinai pripažįstame, bet kai reikia daryti sprendimą, tuomet nebelieka kam jį daryti.

Dabar deklaruojama, kad bus bandoma su EK kažkaip modifikuoti tuos įsipareigojimus, prisiimtus dėl RRF. Galiu tik palinkėti eiti ir bandyti. Bet nežinau, kas EK turi atsitikti, kad ji nuspręstų, jog dabar jau jai nebesvarbu, kad Lietuva įvykdytų tą rekomendaciją, kuri rašyta tiek daug metų. Stebėsim, kas iš to gausis. 

Dar vienas neįgyvendintas dalykas, ką parodė ir „Teltonikos“ skandalas, yra vadinamoji kova su biurokratija?

Man atrodo, kad yra gana naivus įsitikinimas, jog tą biurokratiją gali kažkaip paimti ir įveikti taip, kad jos nebebūtų.

„Teltonikos“ atvejo nenoriu labai išplėstai komentuoti ir dėl etikos dalykų, dėl to, kad nesutinku su kai kuriomis tos situacijos interpretacijomis.

Savo patarėjų korpuse buvau paskyrusi žmogų, kuris padėjo tą projektą vesti nuo pat pavasario. Taip pat valstybės įmonėse buvo žmonės, kurie vedė tą projektą, suprasdami jo svarbą Lietuvai ir noro, kad tai būtų sėkmės istorija.

Bet visa tai išvirto į kažkokį, nežinau, didelį sprogimą tik dėl to, kad įvyko nesusikalbėjimas su viena iš aplinką projekto įgyvendinimui gerinančių institucijų. Man, taip sakant, dėl to šiek tiek apmaudu. 

Kita vertus, tas klausimas juk labai greitai išsisprendė – fiksuota problema ir ji išspręsta.

Taip ir ėjome per visą kadenciją, kai matėm, kad yra kažkokios problemos arba jos bus potencialios, stengėmės jas spręsti arba veikti prevenciškai, kad jos nekiltų. Iš to, ką stengėmės daryti, paminėčiau, kad siekėme kurti paprastus adaptyvus įrankius, kurie leistų greičiau ir paprasčiau raportuoti apie problemas įgyvendinant svarbius ir didelius investicinius projektus.

Bet negali eliminuoti visą biurokratijos srauto. Nes ką tai reikštų? Ar tai reikštų, kad projektuosime elektros tinklus kas kur nori ir tuos kabelius tegul pakloja kur nori, nesvarbu ar ten kelias ar dar kažkas? Šitaip vis tiek nebus, juk tą puikiai visi suprantame. Kai projektai sudėtingi, didžiuliai, milžiniški, tada tai yra darbui imlus dalykas, nes daug dalykų turi būti įvertinta daugelio tame dalyvaujančių – savivaldybių, kelininkų, gamtininkų, miškininkų ir t. t.

Žinoma, yra dalykų, kurie kartais atrodo ir pertekliniai. Juos reikia matyti ir reikia ravėti. Bet jeigu viską išravėsi ir paliksi plyną lauką, tuomet tai bus valstybė išvis be taisyklių.

Negalima būtų vadinti tam tikra prasme klaida, kad ne iš karto įstojote į partiją ir nesistengėte perimti vadovavimo jai? Galbūt bent jau taip būtų išvengta kai kurių neigiamų dalykų, tarkim, kad ir valdančiosios partijos lyderio, sakyčiau, nuodingo bendravimo su prezidentu?

O kuo mano ankstesnė narystė partijoje būtų kažką pakeitusi, jeigu čia yra gal ne tiek klausimas konkrečių partijos pirmininkų, kiek galbūt prezidento požiūrio į politines jėgas apskritai. Nes prezidentas niekada nesistengė būti visiems vienodai teisingas, tad kodėl jis būtų buvęs labiau teisingas konservatoriams, jeigu konservatorių partijos pirmininku būtų kažkas kitas?

Šiaip, Vyriausybės santykiai su prezidentu ar prezidente visada būdavo įvairūs, neretai komplikuoti.

Kadangi tai ir konstitucinis klausimas, kai prezidentas renkamas tiesiogiai ir dėl to pagrįstai mano, kad turi didelį tautos mandatą. Tik vis dėlto jis turi ribotas galimybes veikti vidaus politiką, bet bando ją veikti, kartais net ir nurodinėja Vyriausybei, ką ji turi daryti. O Vyriausybė tuo tarpu vykdo savo programą, ne prezidento, kad ir kas bebūtų išrinktas, bet savo pirmiausia, ir už ją yra atskaitinga prieš rinkėjus.

O dėl partijos pirmininko, kuris tuo pat metu buvo ir užsienio reikalų ministras, vadinamųjų „nuodingų santykių“ su prezidentūra, tai, nepaisant visų bendravimo problemų, užsienio reikalų srityje buvo visada dirbama ta pačia kryptimi. Netgi tada, kai kažkurie dalykai išsiskirdavo, tarkim, dėl ambasadorių kandidatūrų derinimo, vis tiek dienos gale tie suderinimai įvykdavo ir sprendimai būdavo kažkaip randami. Tad aš nenorėčiau čia kažkaip suvesti į asmeniškumus. Bent jau darbo prasme.

Apie ministrų pokyčius, kurių šiaip nebuvo daug. Kodėl vis dėlto prieš trejus metus nepriėmėte dviejų ministrų pareikšto pasitraukimo dėl Baltarusijos trąšų tranzito reikalų? Tik todėl, kad vienas iš tų ministrų buvo konservatorių partijos lyderis?

Jokiu būdu. Juo labiau, kad, mano vertinimu, yra gražu, kad partijos lyderis ir ministras prisiėmė tą atsakomybę.

Bet iš viso konteksto vertinant tai vis dėlto nebuvo jo atsakomybė, nes tikrai žinau, kad Gabrielius Landsbergis ėmėsi visų veiksmų, kurie kaip ministrui jam priklauso, kad situacija susiklostytų tinkamai. Tik pati ta situacija buvo pakankamai sudėtinga todėl, kad JAV sankcijų poveikis, kuris ateina per atsiskaitymų sistemas, per reputaciją ir per visus kitus dalykus, nėra toks lengvai išsprendžiamas klausimas.

Tad čia, tiesą sakant, G. Landsbergis buvo visiškai niekuo dėtas.

Ir netgi susisiekimo ministras Marius Skuodis, nepaisant to, kad geležinkelio įmonė buvo jo ministerijos pavaldume, tų dalykų tiesiog elementariai nežinojo. Jie tiesiog išaiškėjo iš eigos ir reikėjo tą problemą išspręsti.

Žinoma, visada lengviausia atnešti pareiškimą ir pasakyti, kad tai yra, viena vertus, politikų toks atsakomybės prisiėmimo ženklas, bet kita vertus, reikia ir kilusią problemą išspręsti. Tai, man atrodo, tą problemą išspręsti pavyko.

Ar prie klaidų išskirtumėte tai, kad per ilgai neatsisakėte krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko paslaugų?

Vėlgi, suprantu klausimo potekstę, bet ar būtų buvęs rezultatas šiandien geresnis, jeigu Laurynas Kasčiūnas būtų paskirtas ministru anksčiau? Aš nežinau. 

Bet L. Kasčiūno kandidatūra į ministrus buvo pasiūlyta 2020 m. ir ji tuo metu prezidentui netiko. Tai, žinot, iki kur tą laiką reikia vynioti, kad mes galėtume kažkaip įsivertinti? 

Tiesiog 2024-taisiais, kai prasidėjo diskusijos dėl didesnio gynybos finansavimo ir dėl to, kaip tą tvarų finansavimą užtikrinti, man tiesiog reikėjo kitokios dinamikos ir kitokio gebėjimo.

Ir dėl to Laurynui pakeitus Arvydą tie papildomi dalykai gal kažkuria prasme sklandžiau buvo kadencijos pabaigoje išspręsti.

Dar vienas iš tų tokių pažadų, kuris įdedamas į jūsų lūpas kaip dar kadencijos pradžioje išsakytas įsipareigojimas, kad jeigu kils problemų su bent kurio nors iš ministrų reputacijos, jūs taip pat prisiimsit atsakomybę ir pasitrauksit. Bet, pvz., Monikos Navickienės atveju taip neatsitiko. Kodėl?

Žiūrėkit, ką mane pamokė ši kadencija – kad reputacijos dalykus gali sukurti net ir tada, kai šiaip nėra jokių su reputacija susijusių dalykų. Kaip pavyzdys čia galėtų būti to paties G. Landsbergio situacija, kai jam priekaištauta dėl to vasarnamio Graikijoje.

Nuosavybės klausimas apskritai yra vienas tokių, kur buvo tikslingai bandoma visą laiką kurti kažkokią reputacijos problemą, kurios šiuo atveju išvis nėra, nes nei turtas nėra nedeklaruotas, nei neaišku, iš ko politikų šeima gali tokį turtą įsigyti.

Ta prasme, tokių klausimų nebuvo. Nepaisant to, iš to buvo bandoma nuolat daryti reputacijos problemą.

M. Navickienės atvejis buvo toks, kuriame bandyta irgi mesti šešėlį visos Vyriausybės veiklai, buvo bandoma aiškinti, kad dėl to yra kažkoks viešasis pirkimas, kurį įmonė („Foxpay“ – VŽ) yra laimėjusi, nesvarbu, kad a) įmonė pirkimą laimėjo Sauliaus Skvernelio Vyriausybės laikais, o b) – tuo metu tų žmonių, kurie dabar figūruoja ikiteisminiuose tyrimuose, toje įmonėje nebuvo. Nebuvo ten ir Mindaugo Navicko tuo metu.

Taigi, ta prasme buvo bandoma įvelti mūsų Vyriausybę į visą šitą reikalą, nors būtent Vyriausybės komisija priėmė sprendimą dėl įmonės akcininkės pripažinimo nepatikima, nuo ko ir prasidėjo daug tų procesų.

Tai čia niekaip nepavyktų bandyti mane įtarti kažką dangstant, slepiant ar kažkokius panašius dalykus darant. Niekada tokių dalykų nedariau ir nedarysiu.

Bet vis dėlto ministrė padarė klaidą. Aš tai vertinu kaip klaidą, kai tu padarai dalyką ir nepagalvoji apie pasekmes. Ministrė prisiėmė savo atsakomybę, atsistatydino, nors ją net įkalbinėjo to nedaryti. Man atrodo, kad tai ne tas atvejis, kada turi prisiimti atsakomybę Vyriausybės vadovas, nes Vyriausybės, kaip sprendimų priėmimo institucijos, tame niekur nebuvo, nors buvo bandoma visą laiką kažkaip šituos dalykus sukabinti.

Jurgitos Šiugždinienės atveju jūs kaip tik prisiėmėte atsakomybę ir iškėlėte klausimą dėl nepasitikėjimo, pirmalaikių rinkimų ir t. t. Bet vėliau atsitraukėte. Tai daug ką nustebinęs ir netgi nerimtu pavadintas žingsnis. Sutinkate?

Čia klausimas buvo ne J. Šiugždinienė, nors buvo bandoma visada kažkaip jį irgi tokiu padaryti, bet vis dėlto Lietuvos politinės sistemos klausimas.

Nes tie žmonės, kurie dabar vaikšto po prokuratūrą, po teismus, ir tie žmonės, kurie dabar turi apribojimus trejus metus ar kažkiek laiko būti renkamos pareigose, juk ten nėra vien ištisai konservatoriai, vien buvusi valdančioji dauguma. Ten yra visų partijų žmonių, kurie, būdami savivaldos politikais, įvairių dalykų ten padarė.

Tikrai negirdėjau kaltinimų, kad J. Šiugždinienė, ar Gintarė Skaistė, ar Simonas Kairys būtų iš šiukšlyno rinkę čekius ir bandė pasakyti, kad tai yra jų kuro išlaidos, ką kai kurie politikai darė.

Bet tada (pernai vasarą – VŽ) buvo bandoma pasakyti, kad čia yra Vyriausybės kažkokia problema, nes trys ministrai yra buvę savivaldybės tarybos nariai.

O savivaldybėse tuomet tvarka buvo tokia, sakykim, buvo labai liberali, paprasta, be kažkokios didelės atskaitomybės.

Dabar tos problemos jau nebėra, nes įstatymai tuos klausimus išsprendė. Bet tada ji buvo. Ir buvo šiaip visuotinė.

Būtent todėl aš visiškai nemačiau to kaip J. Šiugždinienės klausimo. Mačiau tą kaip klausimą, kurį reikia visų pirma sureguliuoti.

Pavargote per tuos ketverius metus?

Tikrai nepailsėjau.

Bet, žinot, visaip galima pavargti. Gali būti tas malonus nuovargis, kai suvoki, kad padarei tiek, kiek priklausytų ar kiek sugebėta, arba vis dėlto gali būti ir nusivylimo nuovargis.

Ypač pastarosiomis dienomis yra tas jausmas apėmęs, kad mano sąžinė rami. Ir man tas turbūt yra svarbiausias dalykas. Nes rami sąžinė reiškia, kad aš ramiai miegu. Kadangi vis dėlto, žmonės žino, esu reikli ir savikritiška, sakyčiau, kad yra toks neblogai padaryto darbo jausmas. Nesakysiu „gerai“, nesakysiu „labai gerai“, bet neblogai padaryto darbo.

Labiausiai kas nuvylė ar nuvargino, tai, kad tuos ketverius metus ta aukštų standartų kartelė buvo sukama kaip įmanoma aukščiau. Tai, kad tai darė visuomenė, žiniasklaida, nuomonės formuotojai ir t. t. yra normalu. Bet ypatingai aukštai tą kartelę suko tie, kurie paradoksaliai formuodami naują, dabartinę valdžią realiai į tą kartelę nebežiūri. Tai tas mane truputėlį, aišku, nuliūdino, nes nepalieka tas toks neteisybės jausmas.

Kita vertus, man svarbiausia, kad mano sąžinė rami, o jau tie žmonės su savo sąžine tegul tvarkosi, kaip jiems protas išneša.