Rinkimų proga galėtų labiau paglostyti savivaldą
Visų trejų rinkimų kampanija jau faktiškai įsibėgėjusi. Viską, natūralu, nustelbia pasirengimas didžiausią politinį svorį nacionaliniu mastu turintiems prezidento rinkimams. Bet paprastam piliečiui turėtų rūpėti ir vietos reikalai, esantys kuo arčiau savų namų ir marškinių. Tad nenuostabu, kad vis dažniau girdimas klausimas, ką rinksime į naujas savivaldybių tarybas ir kam patikėsime merų regalijas.
Čia klaustukų dar nemažai. Gal netgi daugiau nei dėl prezidento rinkimų.
Kiek dabartinių merų sieks būti perrinkti, o kiek bus naujų veidų rinkimuose? Kokios įtakos savivaldos rinkimų rezultatams turės buvusių rinkimų pažadų įgyvendinimas arba pamiršimas? Laimės partiniai kandidatai ar į rinkimus einantys su nepartiniais, visuomeniniais komitetais? Kiek bus miestų ir rajonų, kuriose tiesiogiai išrinktas meras neturės pakankamo palaikymo savivaldybės taryboje?
Prie pabaigos artėja pirmoji tiesiogiai išrinktų merų kadencija. Atrodo, pavyko išvengti didesnių vietos valdžios krizių, nors kai kuriose savivaldybėse, pvz., Šiaulių, Alytaus ar Raseinių, būta visai nemenkų politinių įtampų, galėjusių pasibaigti tiesioginio valdymo įvedimu.
Niekas negarantuotas, kad po kitąmet įvyksiančių rinkimų nekils tokia krizė kurioje nors savivaldybėje ir kad vėl visus ketverius kadencijos metus pavyks išvengti tiesioginio valdymo. Tai ypač realu bus tose savivaldybėse, kuriose bus išrinktas „vienišas“, t. y. tarybos daugumos palaikymo neturintis meras. Primintina, kad visais tokiais atvejais galvos skausmas kils Vyriausybei ir Seimui, nes būtent šioms institucijoms teks galutinai spręsti dėl tiesioginio valdymo įvedimo.
Tai, kad pastarojoje kadencijoje politinę situaciją pavyko suvaldyti, yra nemenkas pasiekimas, nes neabejotinu iššūkiu galima vadinti net 60 skirtingų politinių santykių istorijų per visą Lietuvą.
Savivaldybių galimybės, o ir politinis stabilumas jose nemenkai priklauso ir nuo to, kokias galias turi vietos valdžia ir kokie yra jos finansiniai ištekliai. Nuo to priklauso ir programinių pažadų įgyvendinimas. Toli gražu ne visur tai pavyko. Pvz., Vilniuje per ketverius kadencijos metus iš mirties taško faktiškai taip ir nepajudėjo nacionalinio stadiono statybos, nors žadėta, kad iki 2020-ųjų jis stovės, blizgės ir džiugins akį. Bet kol kas ją „tebedžiugina“ styrančios gelžbetoninių konstrukcijų liekanos.
Savivaldą vienijančios asocijuotos struktūros nepavargsta įtikinėti centrinę valdžią, kad miestams ir rajonams reikia skirti kur kas didesnes dotacijas, didesnę mokesčių dalį palikti vietos valdžiai, paskirti dosnesnę europinės paramos kofinansavimo dalį.
Štai šią vasarą pasigirdo pasvarstymų, kad savivaldybėms reikia paskirti bene penkiskart daugiau lėšų žvyrkeliams asfaltuoti ir apskritai vietos keliams prižiūrėti. Akivaizdu, kad toks finansavimo apimties didinimas būtų iš fantastikos srities.
Tačiau, VŽ nuomone, centrinė valdžia dar tikrai turi pakankamai mokestinių ir kitokių finansinių rezervų padidinti piniginėms savivaldybių paskatoms vystyti vietos ekonomiką, kurti naujas darbo vietas, pritraukti investicijų. Būtų sveikintina, jeigu sulig nauja išrinkta valdžia savivaldybių gyventojai gautų ir tokią centrinės valdžios dovaną kaip papildomas finansavimas. Juk ir tai prisidėtų prie kur kas didesnio stabilumo išlaikymo visuose 60-yje miestų ir rajonų.
