Kada įmonės veiklos tyrimas gali efektyviai apsaugoti akcininkų interesus?

Tačiau kai kurios iš paminėtų aplinkybių gali tapti pagrindu iškelti įmonei bankroto bylą. Tad kyla klausimas, koks yra santykis tarp įmonės veiklos tyrimo ir bankroto proceso?

Atsakymą į šį klausimą pateikė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) vienoje iš naujausių bylų[1].

Įmonės akcininkas pastebėjo, kad įmonės nuosavas kapitalas nuolat mažėjo, nuostoliai per vieną mėnesį šoktelėjo beveik dvigubai, o įmonės vadovas (kuris kartu buvo antrasis įmonės akcininkas, abiems akcininkams priklausė po 1/2 įmonės akcijų) jos turtą pradėjo naudoti savo naujai įsteigtai įmonei. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmasis akcininkas kreipėsi į teismą norėdamas inicijuoti įmonės veiklos tyrimą, kurio pagrindu tikėjosi stabilizuoti įmonės veiklą. Iki priimant sprendimą pradėti įmonės veiklos tyrimą įmonei buvo iškelta bankroto byla.

Įvertinęs situaciją, LAT konstatavo, jog, įmonei iškėlus bankroto bylą, jos veiklos tyrimas nebegalimas.

Pamėginkime kiek atidžiau pažvelgti į šią teismo išvadą.

Pagrindinis teismo argumentas skambėjo taip: tiek įmonės veiklos tyrimo, tiek bankroto proceso tikslas yra nustatyti įmonės veiklos tinkamumą (bankroto proceso metu tai atlieka bankroto administratorius) ir įvertinti asmenų atsakomybę už padarytas klaidas ar neteisėtus veiksmus. Taigi, teismo vertinimu, abiem šiais procesais siekiama to paties tikslo panašiomis priemonėmis, todėl jų dubliavimas nėra tikslingas.

Tačiau galima teigti, kad ši teismo pozicija nėra visiškai tiksli. Tam pagrindą suteikia kai kurie paties LAT aptariamoje byloje sudėlioti akcentai. Kaip pabrėžė teismas, tyrimo procesu siekiama išsaugoti įmonės veiklos tęstinumą ir atkurti konfliktuojančių šalių santykius. Pirmiausia tai yra  mažumos akcininkų, siekiančių apsaugoti savo investiciją, interesų užtikrinimo priemonė (veiklos tyrimą gali inicijuoti akcininkai, kurių turimų ar valdomų akcijų nominali vertė yra ne mažesnė kaip 1/10 įstatinio kapitalo). Tuo tarpu bankroto bylos įmonei iškėlimas reiškia, kad įmonė pasiekė tam tikrą finansinę būklę, kai jos veiklos tęstinumas nebelaikomas prioritetu ir didžiausią svarbą įgyja kreditorių interesai, kurie turi kuo mažiau nukentėti dėl prastos įmonės padėties. Tokioje situacijoje įmonės akcininkų interesai netenka pirminės svarbos ir yra pastumiami į šalį.   

Taigi nors įmonės veiklos tyrimo ir bankroto procesų metu yra pasitelkiamos panašios priemonės, jų tikslai iš esmės skiriasi, ir būtent tai turėtų būti pagrindinė priežastis, kodėl įmonėje, kuriai iškelta bankroto byla, nebegalima pradėti veiklos tyrimo.

Pastarosios išvados pagrindu galime nubrėžti tam tikras elgesio gaires įmonės mažumos akcininkams.

Įmonės veikla turėtų būti stebima itin atidžiai, kiek tai leidžia turimų akcijų suteikiamos teisės, ir įmonės veiklos tyrimo galimybė turėtų būti svarstoma pastebėjus jau pirmuosius verslo sutrikimų ar neefektyvaus vadovavimo požymių dėsningumus Įmonei tapus nemokiai, „įsijungia“ bankroto teisinis reguliavimas, pagal kurį tokią finansinę būklę pasiekusiai įmonei būtina kelti bankroto bylą. Bankroto stadijoje svarbiausi tampa  įmonės kreditorių interesai, kurie iš esmės būna orientuoti į kuo didesnės apimties kreditorinių reikalavimų patenkinimą iš įmonės turto. Tad, prasidėjus bankroto procesui, įmonę „atgaivinti“ ir pasiekti, kad jos veikla būtų tęsiama, tampa itin sudėtinga.

Taigi įmonės veiklos tyrimas gali būti efektyvi mažumos akcininkų, kurių galimybės kontroliuoti įmonės valdymą yra gan ribotos, interesų užtikrinimo ir investicijų apsaugos priemonė, tačiau ja būtina pasinaudoti laiku.

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-421/2018.