Kibus nekompetencijos virusas

„Darbuotojų stygius Lietuvoje nemažėja, tačiau nei įstatymų leidėjai, nei už imigraciją atsakingos institucijos nesiima esminių sprendimų mažinti suvaržymus. Vidaus reikalų ministras it karšta bulve svaidosi su pavaldine kaltinimais, o ketinantys mūsų šalyje dirbti užsieniečiai nakvoja prie Migracijos departamento durų. Tačiau Lenkija džiaugiasi įspūdingu ukrainiečių indėliu į šalies ekonomiką ir ieško įvairių būdų juos išlaikyti – darbščius imigrantus vilioja ir kitos šalys.

Leidinio „Gazeta Prawna“ parengtas reitingas „50 didžiausią įtaką Lenkijos ekonomikai padariusių žmonių“ turėtų priversti susimąstyti mūsų šalies politikus, valdininkus ir kitas personas, lemiančias užsieniečių įdarbinimo galimybes. Minėtame reitinge antrą (!) vietą užėmė kolektyvas – imigrantai iš Ukrainos. Jie pagal įtaką nusileido tik Mateuszui Morawieckiui, Lenkijos premjerui.

„Tai kolektyvinis lenkiškos ekonomikos herojus ir, akivaizdu, svarbus bei ryškus faktorius mūsų darbo rinkoje“, – rašoma leidinyje (VŽ, 2018 02 20). 2017 m. Lenkijos verslininkai pareiškė ketinantys pasiūlyti darbą 1,7 mln. ukrainiečių. Imigrantų iš Ukrainos antplūdis teigiamai paveikė Lenkijos socialinio draudimo sistemą, nes įsidarbinusieji moka mokesčius. „Mes iš tikrųjų gelbstime Lenkijos ekonomiką, nes ten dirba ukrainiečiai. Žinau atvejų, kai ukrainiečiams siūlomas didesnis uždarbis, nes jie yra lankstesni ir susikoncentravę į tai, ką atlieka“, – aiškina Pavlo Klimkinas, Ukrainos užsienio reikalų ministras. Jo duomenimis, 2017-ųjų gruodį Lenkijoje darbavosi 1 mln. ukrainiečių. Verslininkai pageidautų dar kone tiek pat. Jau pasigirdo nuogąstavimų, kad imigrantus iš Ukrainos gali pervilioti kitos šalys – pirmiausia turtingesnės Vakarų Europos valstybės.

Į darbščius imigrantus dairosi ir artimiausi mūsų kaimynai: Estijos ir Latvijos darbdaviai ragina savo vyriausybes priimti sprendimus, mažinančius suvaržymus darbo imigrantams. O kur šioje dėlionėje yra Lietuva? Čia, kaip įprasta, stumiamas laikas, ieškoma „kaltųjų“, atsikalbinėjama ir pan. Nesprendžiant problemos iš esmės, mėginama ieškoti iešmininko. Eimutis Misiūnas, vidaus reikalų ministras, regis, pasiryžęs visus šunis sukarti ant Evelinos Gudzinskaitės, Migracijos departamento vadovės. Tiesa, ši institucija pasigirti tikrai neturi kuo, atvirkščiai – ji interesantams tapo neprieinamu bastionu: darbininkai, studentai, IT specialistai ir kiti, norintys gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, priversti naktis leisti prie departamento durų. Idant joms atsidarius spėtų pirmieji – dokumentai priimami tik dvi valandas per dieną ir tai padaryti spėja tik keletas!

Tai „sužinojęs“ p. Misiūnas vėl puolė kaltinti p. Gudzinskaitę – esą ji nepakankamai gerai atlieka savo darbą. Bet, ministre, galbūt pamiršote, tą patį sakėte ir praėjusių metų spalį, ir dar anksčiau – kad institucijos direktorei trūksta kompetencijos, prasta darbo organizavimo kokybė ir t. t. Tuomet ir buvo pažadėta imtis būdų pertvarkyti migracijos sistemą. Bet problema įsisenėjo ir jau tapo chroniška, o vežimas ir nūnai ten pat: darbuotojų Lietuvoje trūksta, kliūtys jiems atvykti nešalinamos, užsitęsusiame „spektaklyje“ dalyvauja vis tie patys valstybinių institucijų veikėjai. Ministras toliau visą kaltę verčia vis tai pačiai pavaldinei. Tik ar nebus ir jis pats užsikrėtęs tuo nekompetencijos virusu?

VŽ nuomone, atsakingoms institucijoms laikas nustoti baksnoti vienai į kitą pirštais – reikia esminių skubių sprendimų. Pramonei, paslaugų sektoriui katastrofiškai trūksta darbuotojų – iš kurių mokesčių, beje, mokamos algos ir tiems patiems ministrams bei kitiems lėtapėdžiams politikams.