Pamiršta tema: Balkanų keliu nespėję migrantai
Deja, bet problema vis dar egzistuoja, nors ir nebeliko skambių antraščių, iš eterio nebesipila emocionalūs reportažai. Tačiau žmonės tebebėga vandeniu ir žeme, rizikuodami gyvybe, sveikata ir turtu. Tų nuo karo ir skurdo sprunkančių žmonių tikslas - išsivysčiusios Europos Sąjungos (ES) šalys. Tačiau tūkstančiai jų, kurių daugelis ko ne viską praradę ir sumokėję žmonių kontrabandininkams, liko strigę ES pasienyje Serbijoje arba dažnai netikrų vilčių jiems teikiančioje Vengrijoje. Tačiau viltis miršta paskutinė – tai tarsi mantra daugelio migrantų lūpose.
Žiniasklaidai mielai rodomas pavyzdinis centras
Serbijos sostinės Belgrado pietiniame pakraštyje įsikūrusiame Krnjačos pabėgėlių centre šiuo metu gyvena apie 600 migrantų: pusė iš jų – vaikai, apie 100 moterų ir 200 vyrų. Dauguma jų viliasi gauti leidimą išvykti į Vengriją, retas norėtų gauti pabėgėlio statusą Serbijoje.
VŽ spalio viduryje lankantis Krnjačoje ji nebuvo užpildyta, čia yra tūkstantis lovų. Šis centras, tarnauja nuo negandų bėgantiems žmonėms dar nuo Balkanų karo (1991-1995 m.) laikų. Tai yra vienas iš penkių tokių šalyje, taip pat Serbijoje veikia 13 registracijos centrų. Krnjača yra pats reprezentatyviausias centras, tad Serbijos pabėgėlių ir migracijos komisariatas mėgsta jį rodyti užsienio žurnalistams. Taip nutiko ir Belgrade vykusios tarptautinės žurnalistų konferencijos, skirtos migracijai Balkanų keliu, metu.
Nors Krjančos gyvenvietės prieigos primena sąvartyną, tačiau pats būstas ir aptverta teritorija iš pirmo žvilgsnio atrodo padoriai. Nameliuose po keliolika kambarių – dažniausiai standartiški keturviečiai, kuriuose yra po dvi dviaukštes lovas, tačiau būna ir mažesnių bei didesnių. Bendri dušai ir tualetai, tiekiamas maitinimas, aprūpinama apranga, veikia medikų punktas, laisvalaikio kambariai, siuvimo dirbtuvės, vaikų žaidimo kambarys. Visa tai daugiausia už iš Europos Sąjungos ir iš atskirų šalių gaunamas dotacijas, tačiau dienpinigių migrantai negauna. Kaip ten bebūtų, bet gyvenimo sąlygos iš pirmo žvilgsnio atrodo tikrai geresnės, nei teko matyti per migrantų bangos piką 2015 m. rudenį Vokietijoje, pavyzdžiui, Diuseldorfo mieste, kur šimtai žmonių buvo apgyvendinti laikinose palapinėse. Visgi apie migrantus iš Serbijos informuojantys žurnalistai ir nevyriausybininkai nuolat pabrėžia, kad Krnjača – parodinis centras, kitose vietose trūksta geriamojo vandens ir maisto, neužtikrinimas šildymas šaltuoju laikotarpiu ir pan.
Pagarsintas noras pasilikti išpopuliarina
Nepaisant to, labai retas migrantas nori pasilikti ir Krnjačoje, kaip ir Serbijoje apskritai. Retenybe ir beveik žvaigžde yra tapęs 20-etis Ibrahimas, kuris jau dvejus metus gyvena čia, o apie savo pabėgimą iš Ganos ir norą likti Serbijoje jau ne kartą yra pasakojęs įvairioms pasaulio žiniasklaidos priemonėms. „Man čia patinka, Serbija mano antri namai“, - sako jis prieš kameras, o centro vadovė plačiai šypsosi. Serbija nori, kad būtų ištransliuojamos geros istorijos, nes per pasaulį ši šalis yra nuskambėjusi dėl anaiptol ne tokių naujienų.
Visi pernai žiemą buvo sužiurę į Belgradą, kur tūkstantis žmonių ypatingai šaltu oru, temperatūrai nukritus iki -15 laipsnių, gyveno nešildomuose gamyklų griuvėsiuose arba tiesiog gatvėje. Jie skundėsi, kad Serbija nesuteikia jiems pastogės. Skaičiuojama, kad vien šių metų sausį į Serbiją atkeliavo apie 7.000 migrantų, dauguma jų siekė būti Belgrade arba prie ES sienų, tad sostinėje ėmė masiškai trūkti pastogės, tačiau šalies atsakingos institucijos neigė informaciją, kad žmonės palikti likimo valiai, tikino, kad nevyriausybinės organizacijos kursto žmones likti gatvėje, daryti spaudimą, kad migrantai būtų įleisti į ES teritoriją – sienas uždariusias Vengriją arba Kroatiją. Nevyriausybinės organizacijos tai vadino prasimanymu, kuriuo valdžia maskavo savo klaidas.
„Laukiame, kada ateis mūsų eilė sąraše ir galėsime išvykti į Vengriją“, - VŽ pasakojo viename kambaryje gyvenantys keturi nepilnamečiai iš Afganistano – Nadimas, Samei, Nasiras ir Yusufi. Visi jie Serbijoje yra jau apie metus ir Vengrija nėra jų galutinė siekiamybė – du viliasi nukakti į Vokietiją, kiti du – į Šveicariją. Nes ten geriau, nes ten su ankstesne migrantų banga jau pavyko nusigauti jų artimiesiems ar pažįstamiems.
Vengrijos sąrašas – šansas ar iliuzija
Apie sąrašą kalba dauguma Krnjačos laikinų gyventojų. Kaip paaiškina Serbijos pabėgėlių ir migracijos komisariato atstovas spaudai Ivanas Miškovičius – Serbija yra sudariusi dvišalį susitarimą su iš esmės Balkanų kelią atkirtusia ir tvoromis atsitvėrusia Vengrija. Pastaroji per dieną sutiko į savo teritoriją įsileisti po 10 migrantų. Eiles sudaro Vengrijos, Serbijos institucijų atstovai, balso teisę turi ir pačių migrantų išrinkti atstovai. Pasak p. Miškovičiaus, pirmumą išvykti gauna šeimos su vaikais – jiems vidutiniškai gali tekti laukti apie 9 mėnesius, o menkiausi šansai vienišiems suaugusiems vyrams, kuriems numatomas laukimo laikas apie 3 metai.
Tačiau nevyriausybinės organizacijos vadina tai širma ir imitacija.
„Vengrijos sąrašas – tai iliuzija migrantams. Morka rodoma priekyje, kad būtų ramiau“, - sako Radošas Durovičius, Serbijos nevyriausybinės organizacijos, Prieglobsčio prašytojų apsaugos centro vykdomasis direktorius.
Jis priduria, kad garsiai kalbama apie duodamus leidimus išvykti, tačiau nutylima, kad migrantai Vengrijoje patenka į tokias pačias, o gal dar ir blogesnes gyvenimo sąlygas, prieglobsčio suteikimo procedūra pradedama iš naujo, tad laukimas dar prailgsta, didžioji dauguma negauna prieglobsčio. Pasak nevyriausybininko, migrantai dažnai nesupranta arba nenori suprasti, kad patekimas į ES teritoriją anaiptol nereiškia, kad jie galės keliauti toliau – į išsvajotąją Vokietiją ar Skandinaviją. „Bet, žinia, viltis miršta paskutinė“, - pridūrė jis.
Krjančos centre dirbantys savanoriai pasakojo pastebėję, kad daliai žmonių visgi ateina suvokimas, kad gali ir nepavykti palikti Serbijos, tad pamažu auga bandančių mokytis serbų kalbos skaičius, nors anglų kalbos pamokos vis dar masina daugiau centro gyventojų. Tačiau mokyklinio amžiaus vaikai nuo šio rudens jau eina į įprastas Serbijos mokyklas, taip tikimasi paskatinti jų greitesnę integraciją. Pono Miškovičiaus teiginius, kad tai vyksta neblogai, patvirtina ir serbų žurnalistai, sakantys, kad daugiau nepasitenkinimo buvo iš serbų vaikų tėvų pusės, tačiau jų pačių atžalos įtikino, kad mokymasis su migrantų vaikais nekelia problemų.
Serbija tyli apie neteisėtus kaimynės veiksmus
Vengrijoje ar Kroatijoje, į kurių teritoriją vis dar kas dieną dalis migrantų bando patekti tiek legaliai, tiek nelegaliai, iš esmės niekas likti nenori. Nuolat girdimi liudijimai ir apie tai, kad Vengrija tiesiog parsiunčia leidimo negavusius žmones į Serbiją, kartais iš Vengrijos, Kroatijos ir Rumunijos atsiunčiami ir tie, kurie anksčiau niekada nė nebuvo įkėlę kojos į Serbiją.
„Dažnai mus pasiekia informacija, kad migrantai tranzitinėse zonose, pavyzdžiui Vengrijoje, patiria smurtą tiek iš policijos, tiek iš ten patruliuojančių nacionalistų civilių. Žmonės grąžinami į Serbiją akivaizdžiai sužaloti. Serbijos valdžia tyli, matyt yra kažkokie susitarimai“, - svarsto p. Durovičius ir piktinasi, kad remiami prie sienos Serbijos pareigūnai sako, kad nieko negali padaryti, nors diplomatiniais kanalais, jo įsitikinimu, tikrai būtų galima pakeisti esamą padėtį.
Andras Ledereris, Vengrijos Helsinkio komiteto atstovas, pritaria, kad tiek iš Serbijos, tiek iš Vengrijos pusės yra rodomas fasadas, kuris neatitinka dengiamos tikrovės. Pasak jo, Vengrijoje žmonėms suteikiamos siaubingos sąlygos, patekti į teritoriją beveik neįmanoma, jau yra pritaikytas Baudžiamasis kodeksas apie 3.000 asmenų dėl nelegalaus sienos kirtimo. Dauguma sugebėjusių prasibrauti į šalį, pažeidžiant tarptautines konvencijas, tiesiog grąžinami atgalios, jau nekalbant apie smurto atvejus, kurie dažnai niekaip nėra apibrėžiami oficialioje legalioje informacijoje. „Tranzito zonoje migrantų vaikai žaidžia žaidimą „Policija ir pabėgėliai“ – vieni būna pabėgėliai, kiti, kurie juos vaikosi, - policininkai. Tai daug ką pasako“, - pasakoja p. Ledereris ir išvardina dar kelis pavyzdžius, kaip žmonės pasienyje būna užsiundomi šunimis. Dar viena jį sukrėtusi išgirsta istorija, kai upėje nuskendo migrantas, o, liudininkų teigimu, policija ne tai kad nebandė jo gelbėti, bet netgi apmėtė akmenimis.
Ponas Miškovičius apie pagarsintus Vengrijos veiksmus ir kitų kaimynių galimus pažeidimus negalėjo atsakyti, teisindamasis, kad tai ne jo institucijos, o Vidaus ir Gynybos ministerijos kompetencijos.
Tuo tarpu Balkanų regione dirbančios nevyriausybinės organizacijos ir žurnalistai akcentuoja, kad Serbija yra „pakabinta“ ir apskritai migracijos klausimo neeskaluoja, nes dabartinė Serbijos valdžia bando palaikyti gerus santykius su ES, o ES už nemaištavimą dėl pabėgėlių problemos atsako tuo, kad užmerkia akis prieš Serbijos vidaus politikos įvykius, spaudos laisvės suvaržymus, korupciją ir kitas negandas.
„Buvo sunku stebėti, kai ES nebuvo vieningo atsakymo – vieni priėmė šimtus tūkstančių, kiti statė sienas. Dabar, kol Turkijos ir ES susitarimas dėl migrantų daugiau mažiau veikia, esame gana ramūs. Gauname finansinę pagalbą iš ES, tai irgi yra labai svarbu. Tačiau visiškai ramūs būti negalime, stebime situaciją“, - sako migrantų klausimus kuruojančios institucijos atstovas p. Miškovičius ir patikslina, kad ES Serbijai skiria 18 mln. Eur migrantų klausimams spręsti, atskirai dar paramą skiria JAV, Vokietija, Čekija.
Uždarytas tik teoriškai
Statistika kalba pati už save – jei per migrantų krizės piką, 2015 m. viduryje, į Serbiją atvyko daugiau nei pusė milijono žmonių, buvo dienų, kai per parą buvo registruojama po 10.000-12.000 atvykėlių, tai 2016 m. pabaigoje šalies teritorijoje buvo jau tik 12.800, o paskutiniais 2017 m. duomenimis Serbijoje yra apie 4.000 registruotų migrantų, skaičiuojama, kad į Serbijos teritoriją per dieną atkeliauja nuo 20 iki 70 migrantų. Dalis jų registruojasi, kita dalis visų pirma bando nelegaliai veržtis toliau – į Kroatiją ar Vengriją. 99% atkeliaujančiųjų Serbija tėra tranzitinė šalis. Šiemet prieglobstį gavo vos du žmonės – siras ir afganas, pernai – 27.
Visgi nevyriausybininkai ir Serbijos valdžiai nepataikaujanti vietos žiniasklaida ir migracijos temomis besidomintys užsienio žurnalistai įsitikinę, kad nuslopęs Vakarų politikų ir žiniasklaidos dėmesys migracijai per Balkanus yra nepateisinamas.
VERSLO TRIBŪNA
Jau 5 kartą organizuotas „Spiečiaus“ verslo bendruomenės renginys „Spiečiamės“ šiemet subūrė rekordinį dalyvių skaičių. Rugsėjo 26 d. vykusiame susitikime iš viso dalyvavo daugiau nei 500 Inovacijų agentūros įkurtų aktyvaus verslo erdvių „Spiečius“ narių ir alumnų iš visos Lietuvos bei daugiau nei 30 nacionalinio verslo lyderių, mentorių ir ekspertų.
„Evernord“ grupei priklausantis atviro tipo informuotiems investuotojams skirtas fondas „Evernord Bond Fund“ jau kitų metų pradžioje pradės grąžinti investicijas ir uždarbį savo investuotojams: nuo 2026 m. I ketvirčio, kiekvieną ketvirtį, jiems bus išmokama dalis investuotų lėšų su palūkanomis. Tokia fondo struktūra užtikrina nuolatinį kapitalo srautą (cash flow) ir atliepia investuotojų poreikį gauti periodines pajamas bei sumažinti reinvestavimo riziką.
„Kika Group“ Žemaitkiemyje, Kauno r., atidarė konservuoto maisto gyvūnams gamyklą „Akvatera W“. Sprendimą statyti naują gamyklą lėmė sparčiai augantis šio maisto segmento poreikis ir Lietuvoje, ir tarptautinėse rinkose. Su „Akvatera W“ siekiama išplėsti produktų asortimentą – pasiūlyti pilną augintinių mitybos sprendimų liniją: sausą maistą, funkcinius skanėstus bei konservuotą maistą. Kartu buvo keliami tikslai sustiprinti eksporto potencialą, padidinti gamybos mastą bei įdiegti moderniausias technologijas, kurios užtikrintų aukštesnį efektyvumo, kokybės ir tvarumo lygį.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija suteikė leidimą vykdyti gyvenamųjų namų statybas sostinės Bokšto g. 21A. Projektą vykdanti NT bendrovė „Rewo“ čia restauruos ir rekonstruos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą įtrauktą saugomą pastatą, atliks kito pastato sienos likučių, tvoros tvarkybą taip pat bus statomi trys nedideli dviaukščiai pastatai su mansardomis. Bendras suprojektuotų antžeminių statinių plotas - 900 kv. metrų.
Žarka Radoja, Serbijos nepriklausoma žurnalistė ir visuomenininkė įsitikinusi, kad jos šalies valdžia prisideda prie problemos retušavimo: „Balkanų kelias tebevyksta, tiesiog niekas arba mažai kas tuo besidomi. Serbijos oficiali pozicija – užeikite, bet trumpam. Vaizdavimas, kad Serbijos didelė širdis ir ji mielai priima žmones, yra netikras.“
Nevyriausybininkas Durovičius priduria, kad uždarius Balkanų kelią nebuvo išspręsta ir nelegalaus žmonių gabenimo problema, tiesiog tokie kontrabandininkai ėmė dirbti subtiliau, o jų paslaugos tapo dar brangesnės. Jam pritaria vengras p. Ledereris, kuris teigia, kad Balkanų kelias yra uždarytas tik teoriškai.
Serbijoje, Kroatijoje ir Bosnijoje ir Hercegovinoje transliuojančios kabelinės televizijos „N1” žurnalistas Miodragas Soviljis žurnalistų konferencijoje Belgrade situaciją reziumavo liūdna tiesa: „Deja, bet žmonės atbunka. Jų nebesukrečia net tikrai siaubingos istorijos, auditorija praranda susidomėjimą, o žiniasklaidos turinio planuotojai tai stebi. Galiausiai nebelieka temos pirmuose puslapiuose, o tada lyg ir atrodo, kad nėra ir problemos.“
