Referendumai ir Italijoje: didesnės autonomijos nori Lombardija ir Venetas

Šiedu regionai, kurių sostinės atitinkamai – Milanas ir Venecija, balsavime siekia didesnės finansų ir administracijos kontrolės. Referendumus sukvietė Roberto Maroni ir Luca Zaia, Lombardijos ir Veneto regionų lyderiai, priklausantys antiimigracinei Šiaurės Lygai.

Nors referendumų rezultatas nebus teisiškai įpareigojantis, vis dėlto jis iliustruoja dabartinę tendenciją Europoje, kai regionai siekia daugiau galių susigrąžinti iš centro.

Praeityje šiaurinis Italijos Lombardijos regionas ir Venetas šiaurės rytuose reikalavo ir visiškos nepriklausomybės nuo Romos, bet šiuo metu regionų lyderiai aiškiai įvardija, kad kalba eina apie autonomiją, o ne atsiskyrimą.

Šiaurės Lyga tris dešimtmečius nuo pat įsikūrimo tvirtina, kad Italijos turtingesnė šiaurė turėtų labiau atsiriboti nuo skurdesnių pietų.

Roberto Maroni, Lombardijos regioninės vyriausybės vadovas – vienas Šiaurės Lygos įkūrėjų, Silvio Berlusconi vyriausybėje dukart ėjęs vidaus reikalų ministro ir dukart – darbo ministro pareigas.

Komentuodamas įvykius Katalonijoje, p. Maroni teigia, kad tai „signalizuoja apie Ispanijos vienybės pabaigą“, politiką cituoja „Financial Times“.

1991 m., kai buvo įkurta Šiaurės Lyga, ši politinė jėga buvo atvirai separatistinė. Jai vadovavo Umberto Bossi, Italijos pietus laikęs priešiška teritorija. Ponas Bossi 2012 m. buvo priverstas atsistatydinti dėl korupcijos skandalo, ir partijos vairą perėmė Matteo Salvini, žadėjęs radikalius politinio kurso pokyčius.

Ponas Salvini Šiaurės Lygą pavertė dešiniojo sparno politine jėga, panašia į Marine Le Pen vadovaujamą Nacionalinį frontą Prancūzijoje. Jam netgi pavyko išauginti Šiaurės Lygos populiarumą visos šalies mastu. Partijos įkūrėją p. Bossi įsiutino tai, kad p. Salvini su aukšto rango vizitu apsilankė pietinėje Italijoje.

„Dabar – ne 1996-ieji. Italija – kitokia šalis nei tuomet, kai Lyga kovėsi dėl nepriklausomybės“, – interviu „Politico“ sakė p. Salvini.

„Šiandienos iššūkiai peržengia nacionalines sienas, jie – Europos ir pasaulinio masto. Būtent todėl manau, kad Italija turi ateitį tik tuomet, jei jos šiaurė ir pietūs išliks išvien, o skirtumai bus labiau matomi kaip privalumas, o ne problema“, – pridūrė dabartinis Šiaurės Lygos lyderis.

Šiaurės Lygos dviprasmybė

Būtent tai, kad Šiaurės Lyga sustiprėjo visos šalies mastu, meta partijai dviprasmišką šešėlį – jėga, norėjusi sugriauti dabartinę politinę Italijos sistemą, dabar pati siekia įtakos toje sistemoje.

Apklausos rodo, kad nacionaliniuose rinkimuose už Šiaurės Lygą dabar balsuotų 14,6% rinkėjų. Jei taip nutiktų, ši partija taptų trečioji pagal populiarumą po centro kairėje esančios Demokratų partijos ir populistinio Penkių žvaigždžių judėjimo, kuriems žadama po 27% balsų.

Ši dviprasmybė atsispindi ir sekmadienio referendumuose. Rinkėjų atsargiai klausiama, ar jie norėtų daugiau „autonomijos“, nekeliančios grėsmės „nacionalinei vienybei“. Balsavimo rezultatus dar turės tvirtinti Italijos konstitucinis teismas.

Aptakios formuluotės signalizuoja, kad Šiaurės Lyga nesiekia atsiskyrimo, bet veikiau pasisako už švelnesnę fiskalinio federalizmo versiją, mano Francesco Gallieti, „Policy Sonar“ politinės analizės centro Romoje ekspertas, cituojamas „Financial Times“.

Partijos pozicija sušvelnėjo ir po korupcijos skandalo, privertusio trauktis p. Bossi – Šiaurės Lyga buvo apkaltinta piktnaudžiavusi viešosiomis lėšomis. Lygiai tokius pačius kaltinimus partija sviedžia nacionalinei vyriausybei Romoje.

Pono Maroni ir Veneto lyderio p. Zaia noras – didesnę surenkamų mokesčių dalį pasilaikyti savo regionuose, o ne siųsti juos skurdesnei pietinei daliai.

„Aš norėčiau pasilaikyti pusę – 27 mlrd. Eur – mokesčių, kuriuos dabar atiduodame pietinei daliai. Jei galėčiau taip padaryti, išspręsčiau visas Lombardijos problemas“, – pareiškė p. Maroni.

Dar vienas Šiaurės Lygos užmojis ir skiriamasis bruožas – užkirsti kelią imigracijai. Tuo metu, kai p. Maroni vadovavo vidaus reikalų ministerijai, Italija buvo paduota į žmogaus teisių teismą Strasbūre, kadangi išsiuntė namo migrantus, kurie, kaip manyta, bėgo nuo persekiojimo Libijoje, Somalyje ir Eritrėjoje.

Ponas Maroni teigia, kad Italija turėtų deportuoti bet kurį migrantą, neturintį oficialaus darbo kontrakto.

Ekonominės priežastys – taip pat svarus motyvas siekti didesnės autonomijos dviejuose minimuose Italijos regionuose.

Jų gyventojai jaučiasi nusivylę po to, kai dėl Europos skolų krizės ir Italijos bankų problemų buvo priversti užsidaryti daugelis verslų, o žmonės tapo skurdesni.

Tiesa, Šiaurės Lyga, įvertinusi Nacionalinio fronto pralaimėjimą Prancūzijoje, sušvelnino savo prieš eurą ir ES nukreiptą retoriką. Ponas Maroni kalba apie bendradarbiavimą su Briuseliu ir atmeta Italijos pasitraukimo iš euro zonos idėją.

Kai kurie politologai pažymi, kad referendumus vietos lyderiai taip pat naudoja kaip priemonę savo pozicijoms sustiprinti prieš kitais metais vyksiančius nacionalinius rinkimus.

Prognozuojama, kad tiek Lombardijos, tiek Veneto referendumas pasibaigs aiškiu „Taip“.