Didžiausias konservatorių vunderkindo išbandymas
„Būti Jungtinės Karalystės premjeru – tai tarsi stovėti asteroidų lietuje. Kiekvieną dieną į tave kas nors skrieja: ar verta keliauti į Šri Lanką? Ką daryti dėl bado Filipinuose? Kodėl šis ministras padarė tą, o tas – aną“, – sykį savo darbą apibūdino Davidas Cameronas, Jungtinės Karalystės (JK) premjeras.
Dabar į p. Cameroną skrieja rimčiausias jo iššūkis, galintis ne tik išplėšti JK iš ES, bet ir į šipulius sudaužyti jo politinę karjerą. Birželio 23 d. šalies piliečiai spręs dėl savo likimo ES, o analitikai sutaria, kad politikas kovoja ir dėl savo išlikimo. „Brexit“ atveju p. Camerono dienos premjero ir konservatorių vadovo poste būtų suskaičiuotos.
Konservatorių viltis
2005 m. Davidui Cameronui žengiant į politinę kovą dėl partijos pirmininko vairo retas kuris tikėjosi, kad jam pavyks nugalėti daug labiau patyrusius kolegas. Tačiau partijos suvažiavime jaunas politikas be jokių užrašų rėžė kalbą, kuri pavergė šimtmečių tradicijas menančios partijos narius. Vėliau tokios jo kalbos ir apskritai puikūs komunikaciniai gebėjimai tapo p. Camerono vizitine kortele.
Jaunas, modernus ir charizmatiškas, jis buvo laikomas tuo metu sustabarėjusios konservatorių partijos reformatoriumi ir savotišku atsaku Tony Blairui, Leiboristų partijos vedliui, kurio dėka XX a. antrojoje pusėje dominavę konservatoriai buvo išversti iš valdžios olimpo, o leiboristai skynė pergalę po pergalės trejuose rinkimuose iš eilės ir valdė valstybę nuo 1997 iki 2010 m.
Ir iš tiesų 2010-aisiais p. Cameronas į valdžią grąžino konservatorius, o 2015 m. rinkimuose jiems pavyko užsitikrinti daugumą vietų Bendruomenių rūmuose. Ponas Cameronas jauniausiu per du amžius šalies premjeru tapo 43-ejų, būdamas šešiais mėnesiais jaunesnis už su juo lyginamą p. Blairą, kai šis prie JK vairo stojo 1997 m.
Jis sušvelnino konservatorių veidą. Tiesa, jo oponentai kartais atkreipia dėmesį, kad jam trūksta aiškių pažiūrų ir istorinės misijos suvokimo. Čia jis priešinamas su ikonografine konservatorių partijos vedle Margaret Thatcher, kuri būdama premjero poste (1979–1990 m.) radikaliai reformavo šalies ekonomiką. Ponas Cameronas gūžčioja pečiais ir sakosi esantis pragmatikas, netikintis grandiozinėmis vizijomis.
Kaip sykį pats pareiškė, jo lyderystės receptas – „turėti patikimą komandą ir aiškią kryptį“. Premjero valdymo stiliui būdingas atsakomybių paskirstymas. Kritikai dėl to skundžiasi, esą premjeras atidavė per daug galių kolegoms. Savo ruožtu p. Cameronas atrėžia, kad jo užduotis – priimti tinkamus sprendimus esminėse srityse, o ne kapanotis su smulkmenomis.
Pono Camerono nepalenkiamas optimizmas ir šalti nervai įtemptose situacijose yra pasigėrėjimo ir erzelio šaltinis JK. Kritikai norėtų, kad rūpestis jo plaukuose įspaustų daugiau žilų sruogų. Jo draugai tvirtina, kad valdžia konservatorių lyderio beveik nepakeitė, o politiniai bendražygiai atkreipia dėmesį į lyderystės gebėjimus.
„Prisitaikyti prie gyvenimo iki tol, kol tapo šalies premjeru, – štai kur buvo iššūkis p. Cameronui“, – atkreipdamas dėmesį į tai, kaip gerai poste jaučiasi dabartinis premjeras, sakė anoniminis jo bendražygis, kurį cituoja „Financial Times“.
Nuosaikus skeptikas
Virš p. Camerono karjeros sklando jau minėtos p. Thatcher šešėlis. Abiem lyderiams nesvetimi kandūs pasisakymai apie ES institucijas. Tiesa, p. Thatcher pažiūros į euroskepticizmo pusę evoliucionavo, kai ji valdė šalį, o p. Cameronas į valdžios olimpą užlipo jau persmelktas skepsio ES atžvilgiu.
Įtakingas savaitraštis „Politico“ p. Cameroną apibūdino kaip atsitiktinį europietį, į politiką įžengusį tada, kai JK narystė Bendrijoje jau buvo duotybė. Nepasitenkinimo dėl europinių klausimų sprendimo p. Cameronas niekada neslėpė, kartais karštai gindamas JK interesus, o kartais su lyg netyčiomis išsprūstančia pašaipa įgeldamas, jo manymu, neefektyviam sprendimų priėmimo ES procesui.
Jis nepritaria nuolatiniam ES integracijos kursui ir bet kokiomis iniciatyvoms, kurias mano varžant JK suverenumą. Tačiau, nors ir nevengia kritikos, p. Cameronas niekada nepasisakė už tai, kad JK turėtų palikti ES.
Beje, istorija dar parodys, ar jo požiūris, kad ES iriasi ne ta linkme, buvo klaidingas. Jau ir Briuselyje pradedama suprasti, kad „daugiau Europos“ nėra kiekvienos problemos sprendimas. Donaldas Tuskas, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, gegužės pabaigoje atkreipė dėmesį į europietišką refleksą realybės metamus iššūkius bandyti atremti „visokiausiomis utopijomis“.
Dabar tai p. Camerono padėties delikatumo nesumažina – metai iš metų kritikavęs ES, konservatorių lyderis turi įtikinti šalies rinkėjus, kad narystė Bendrijoje yra geresnė alternatyva nei atsiskyrimas.
Politinis pokeris
„Ponas Cameronas yra pokerio lošėjas, kuris neskuba ir stengiasi perskaityti kitus žaidėjus. Jis stato tada, kai žino, kad situacija palanki jam“, – perkeltine prasme apie šalies premjerą yra pasakęs Michaelas Gove’as, JK teisingumo sekretorius.
Šis konservatorių sunkiasvoris ir ilgametis p. Camerono sąjungininkas šiuo metu stovi priešingoje barikadų pusėje ir pasisako už JK atsišvartavimą nuo ES.
Būtent noras suvienyti santykių su Europa klausimu susiskaldžiusią konservatorių partiją tapo viena esminių priežasčių p. Cameronui 2013 m. priimant sprendimą ant kortos statyti šalies ateitį Bendrijoje. Konservatorių lyderis taip pat norėjo į savo pusę sugrąžinti visuomenės dalį, kurią per pastaruosius kelerius metus sugundė radikalių euroskeptikų JK nepriklausomybės partijos šūkiai.
Vargu ar p. Cameronas tikėjosi, kad likus mažiau negu vienai savaitei gyventojai bus pasiskirstę į dvi apylyges dalis, referendumo baigtis nenuspėjama, o jo partija kaip niekada susiskaldžiusi.
Šalies premjerui negailima kritikos dėl labai rizikingo statymo, galinčio įstumti šalį į kelerius metus truksiančią, politiškai ir ekonomiškai brangiai atsieisiančią netikrumo būseną.
Kita vertus, 2014 m. rugsėjį p. Cameronas jau buvo patekęs į keblią padėtį. Prieš pat referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės, kuriam pats uždegė žalią šviesą 2012-aisiais, nepriklausomybės šalininkų gretos buvo persvėrusios pasisakančių už likimą JK.
Puikus oratorius p. Cameronas skubiai vyko į šiaurę, kur agitavo škotus neatsiskirti nuo JK. Galiausiai 55% išreiškė norą toliau likti JK dalis. Dabar p. Cameronas turi įrodyti, jog gali įtikinti britus, kad jų tėvynės vieta – ES.
Davido Camerono karjera ir asmeninis gyvenimas
VERSLO TRIBŪNA
Iš šalies gali atrodyti, kad Giedrius Valainis pasiekė viską, apie ką svajoja daugelis vadovų. Jo valdoma kruizinių laivų interjero įmonė „Aros Marine“ šiandien patenka tarp penkių didžiausių pasaulyje šio sektoriaus žaidėjų, o užsakymai čia plaukia iš kelių žemynų. Tačiau pats vadovas sako – sustoti ir užmigti ant laurų jie tikrai neketina. Įmonė jau turi ambicingų užmojų, o prieš juos žengiant G, Valainis nusprendė tiek sau, tiek kitiems komandos vadovams mesti iššūkį, atnešusį ne vieną teigiamą pokytį organizacijoje.
Vokietijos energijos kaupimo technologijų bendrovė „Fenecon“ GmbH pradeda veiklą Lietuvoje, bendradarbiaudama su vietiniu partneriu UAB „Elinta“. Įmonės planuoja ne tik plėsti verslą Baltijos regione, bet ir spręsti aktualiausius energetikos iššūkius – nuo atsinaujinančių išteklių balansavimo iki tinklo stabilumo užtikrinimo.
Vilniaus Naujamiestyje, Vytenio g. 50, baigtas įgyvendinti projektas „Elfa loftai“. Čia renovuotame pastate sukurti 65 pilnai įrengti loftai. Juose atlikta pilna apdaila, yra net baldai ir buitinė technika. Anot nekilnojamojo turto specialistų, tai išmintingas pasirinkimas tiek gyvenimui, tiek investavimui ilgalaikei ar trumpalaikei nuomai. Beje, visi pardavimui pasiūlyti loftai buvo nupirkti dar jų nebaigus įrengti, o 24 vystytojai pasiliko nuomai.
Tarptautinė gyvūnų prekių parduotuvių tinklo valdytoja ir jų maisto gamintoja UAB „Kika Group“ investavo 20,5 mln. Eur ir Kauno r. baigė statyti konservuoto maisto gamyklą „Akvatera W“. Tai antroji grupės gamykla. Pirmoji UAB „Akvatera LT“ nuo 2004 m. gamina sausą ekstruduotą aukščiausios klasės kačių ir šunų maistą bei skanėstus, kurie atitinka šiuolaikinius augintinių maitinimo reikalavimus.
Karjera
Su aukščiausio laipsnio pagyrimu 1988 m. baigė filosofiją, politiką ir ekonomiką Oksfordo universiteto „Brasenose“ koledže.
Baigęs mokslus, įsidarbino Konservatorių partijos tyrimų departamente. 1992 m. tapo Normano Lamonto, tuomečio Iždo kanclerio specialiuoju patarėju, nuo 1993 m. ėjo analogiškas pareigas pas Michaelą Howardą, tuometį vidaus reikalų sekretorių.
Galiausiai p. Cameronas atsitraukė toliau nuo Konservatorių partijos. Jis norėjo tapti parlamento nariu, tačiau manė, kad prieš tai turi įgauti patirties už politinių ratų ribų. 1994 m. prisijungė prie žiniasklaidos grupės „Carlton Communications“, kur iki 2001 m. ėjo korporatyvinių reikalų direktoriaus pareigas.
2001 m. išrinktas į parlamentą, 2005 m. tapo Konservatorių partijos lyderiu, nuo 2010 m. – Jungtinės Karalystės premjeras.
Asmeninis gyvenimas
Kilęs iš pasiturinčios aristokratų šeimos.
1996 m. vedė savo žmoną Samanthą. Pora turi tris vaikus: Nancy (gimė 2004 m.), Arthurą (gimė 2006 m.) ir Florence (gimė 2010 m.). Jų pirmagimis Ivanas gimė neįgalus, jam diagnozuotas cerebralinis paralyžius ir labai sunkios formos epilepsija. Berniukas mirė 2009 m. būdamas šešerių metų.
Pomėgiai
Knygos: Roberto Graveso, „Su visu tuo atsisveikinta“. Muzika: Bobas Dylanas, „The Killer“, „The Smiths“, „Radiohead“, „Pulp“. Filmai: „The Good, the Bad and the Ugly“, „Lawrence of Arbia“, „The Godfather“.
Pomėgiai: karaokė, kompiuteriniai žaidimai, tenisas, bėgiojimas.
Maistas ir gėrimai: mėgsta italų virtuvę ir raudonąjį vyną, nevengia gaminti pats.
