Emigracija išrausė duobes darbo rinkoje
Nedarbas Lietuvoje praėjusių metų pabaigoje siekė beveik 9%. Ne paslaptis, kad nemenka dalis registruotų bedarbių anaiptol nė nesiekia įsidarbinti. Vieni, pašalpų išlepinti, vengia menkai mokamo nekvalifikuoto darbo ir tik ieško progų išsisukti nuo darbo biržos pateiktų pasiūlymų, kiti, abejotino gyvenimo būdo paženklinti, tiesiog atbaido potencialius darbdavius ir pan. Lietuvai jau senokai trūksta ir kvalifikuotos darbo jėgos, ir nekvalifikuotą darbą dirbančių žmonių. Ilgą laiką įstatymai, leidžiantys įsivežti ir įdarbinti darbuotojus iš trečiųjų šalių, buvo gana nelankstūs, procedūra gauti leidimą tokiam darbuotojui gyventi ir dirbti šalyje užtrukdavo keletą mėnesių. Dar ne taip seniai, jei kuri nors įmonė norėdavo iš trečiosios šalies pasikviesti padirbėti konkretų specialistą ar tokį darbuotoją į Lietuvą laikinai komandiruodavo žinoma tarptautinė bendrovė, jis turėdavo praminti ne vieną taką biurokratijos džiunglėse. O jei dar panūsdavo čia atsivežti ir šeimą, turėdavo vėl brautis į tas pačias džiungles ir minti ilgus naujus takus.
Pagal dar neseniai galiojusį įstatymą Lietuvoje pradėjęs dirbti užsienietis šeimos narius galėjo atsivežti tik gyvenęs čia dvejus metus. Kitose ES šalyse dvejų metų apribojimas taikomas tik ekonominiams migrantams. Europos migracijos tinklo duomenimis, dauguma senųjų ES narių (Austrija, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Suomija, Olandija ir kt.), taip pat Čekija turi aiškią darbo imigracijos politiką, skirtą trečiųjų šalių darbuotojams pritraukti ir taip patenkinti savo rinkos poreikius. Pvz., Čekija 2009 m. įteisino žaliąją kortelę – vieną bendrą dokumentą, suteikiantį teisę gyventi ir dirbti tiems užsieniečiams specialistams, kurių labiausiai trūksta. Šalys stengiasi imigracijos srautus ekonomizuoti – išduoda ilgalaikius leidimus gyventi asmenims, kurie ypač prisideda prie šalies ekonomikos. Imigrantų pagalba siekiama ilgalaikių ekonomikos tikslų – padidinti aukštos kvalifikacijos darbuotojų skaičių ir skatinti inovacijas.
Lietuvoje ilgą laiką buvo gajus stereotipas, kad imigrantai užims vietos gyventojų darbo vietas, o siūlydami pigesnę darbo jėgą pristabdys darbo užmokesčio augimą šalyje. Darbuotojų paieškos specialistai pastebi: dėl dažnai gana konservatyvios ir uždaros įmonių organizacinės kultūros darbinant užsieniečius nukenčia patys verslai, apribojantys savo galimybes vykdyti plėtrą, pasiūlyti ir eksportuoti daugiau ir geresnių produktų ar paslaugų – tai ypač pasakytina apie lietuviško kapitalo įmones. Dėl tokio siauro požiūrio neišnaudojamas ir visas šalies ekonominis potencialas.
Šiandien Lietuvos darbo rinkoje susiklostė tokia padėtis, kad kai kurių darbų paprasčiausiai nėra kam dirbti. Darbuotojų stygiumi skundžiasi statybų sektoriaus įmonės, pastaraisiais metais trūksta tarptautinių krovinių vežimo vairuotojų. Garsiau apie būtinybę palengvinti darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimą prabyla ir kitų sektorių atstovai.
Prieš kurį laiką sąlygos įdarbinti užsienietį ne iš Bendrijos šalių Lietuvoje buvo palengvintos, procedūra gauti leidimą tokiam darbuotojui gyventi ir dirbti šalyje sutrumpėjo nuo kelių mėnesių iki tam tikrais atvejais poros savaičių. Jei Seimas priims Vyriausybės siūlomus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimus, galimybės darbuotojams iš trečiųjų šalių dar pagerės – teliks laukti didesnių pastangų ir iniciatyvos iš darbdavių pusės.
