Nekonkuravimo įsipareigojimai darbuotojams
Pirmiausia, nereikėtų galvoti, kad nekonkuravimo susitarimas visuomet būtinas. Darbdavys pats turi įvertinti, kaip pasiūlymą pasirašyti tokį susitarimą priims darbuotojas. Aukštųjų technologijų sektoriuose trūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir kartais nekonkuravimo susitarimas gali būti tas faktorius, dėl kurio darbuotojas atsisakys bendradarbiavimo. Kiekvienas atvejis labai individualus – abiem pusėms reikia atvirai kalbėtis ir suprasti vienas kito požiūrį į nekonkuravimo įsipareigojimą.
Nusprendusiems pasirašyti tokį susitarimą, svarbiausia jį formuluoti trumpai ir aiškiai, vengti neapibrėžtų, ilgų nuostatų. Vėliau, jei kiltų ginčas, tokios nuostatos galėtų būti pripažįstamos neproporcingomis ir neįgyvendinamomis. Esminiai dalykai, kuriuos darbdavys turėtų įvardyti susitarime: aiškiai apibrėžta kompensacija už nekonkuravimą, geografinė įsipareigojimo apimtis bei trukmė (patartina ne ilgesnė kaip 2 metų). Darbuotojams nekonkuravimo susitarimai kartais gali sukelti nedraugiškos darbo atmosferos, noro kontroliuoti ir „pririšti“ jo žinias bei įgūdžius pojūtį. Be to, nekonkuravimo susitarimai dažniausiai sudaromi kartu su konfidencialumo susitarimais, jie gali būti ir įtraukti į darbo sutartis arba sudaromi kaip atskiri susitarimai.
Naujausia teismų praktika rodo, kad nekonkuravimo susitarimas galimas, tik jei teisingai už jį atlyginama. Atlyginimo teisingumas nustatomas atsižvelgiant į suvaržymus darbuotojo atžvilgiu. Kitas svarbus momentas – jei kompensacija yra įtraukiama į darbo sutartį, turi būti aiškiai numatyta, kokia dalis yra skirta būtent jai, o kokia darbo užmokesčiui. Atkreipčiau dėmesį į Valstybinės mokesčių inspekcijos nuomonę, pagal kurią nekonkuravimo susitarimų pagrindu mokamoms kompensacijoms yra taikomas gyventojų pajamų mokestis. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba taip pat laikosi pozicijos, kad kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimą turi būti apmokestinamos privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo mokesčiais, tačiau tik tuo atveju, jei kompensacija už nekonkuravimą yra mokama darbuotojui, kai jis dar dirba įmonėje.
Darbuotojui taip pat svarbu atkreipti dėmesį į neproporcingus laiko ir vietos apribojimus. Pavyzdžiui, nuostata, kad darbuotojas po darbo santykių nutraukimo su darbdaviu negali konkuruoti 5 metus visos Europos teritorijoje, būtų pripažinta neproporcinga, ypač jei darbdavys veiklą vykdo tik Lietuvoje.
Apskritai darbuotojas turėtų nepamiršti, kad turi lygias teises derėtis su darbdaviu dėl nekonkuravimo įsipareigojimo turinio ir reikalauti palankesnių sąlygų. Patartina susitarime aiškiai numatyti, kokie veiksmai bus laikomi nekonkuravimo susitarimo pažeidimu, taip bus aiškiau abiem pusėms ir ateityje padės išvengti ginčų.
