A. Puklevičius: grynai angliškai padaryta

Ir tie anglai kažkaip įsipaišė į lauko komandą, važiuojančią į Gdanską. O ten paprasčiausiai įsėdo į švedų laivą ir išplaukė. Be jokio tunelio kasimo, be jokių spec. gelbėjimo priemonių, stačiai įsėdo ir išplaukė. Lagerio vadovybė apmaudžiausiai spjaudėsi tokias naujienas išgirdusi. „Echt Englisch gemacht“, – sakė vienas šturmbanfiurerių. Suprask, grynai angliškai padaryta.

Bet jau tuoj bus treji metai, kai neapleidžia nuojauta, kad šis polinkis elgtis grynai angliškai anapus Lamanšo negrįžtamai prarastas. Nes sugalvoti labiau komplikuotą ir nevykusį procesą už „Brexitą“ yra misija neįmanoma.

Praeitin, atrodo, negrįžtamai nugrims ir toks posakis kaip „angliškas atsisveikinimas“. Na, kai svečiuose nenori trukdyti nei šeimininkės, nei kitų svečių, tyliai priemenėje susirandi savo paltą ir išeini į lietų be triukšmo ir ašarų.

Kadangi dabar angliškas atsisveikinimas yra toks, apie kurį sužino ne tik svečiai, bet ir visa apylinkė, trunka ilgiau nei bet koks vakarėlis, pažymėtas neryžtingais tūpčiojimais link slenksčio ir kankinančiais apmąstymais, čia savo paltą imu ar ne visai, teks ieškoti naujo apibūdinimo.

Bepigu tiems patiems vokiečiams, kurie jau anksčiau šalia „angliško atsisveikinimo“ turėjo ir „lenkišką“. Ir jie niekuo nesiskyrė, nebent kalbančiojo požiūriu į šitaip atsisveikinančius. Maždaug angliškai yra gražu, santūru ir kultūringa, lenkiškai – bailu, nepadoru ir klastinga. Bet čia jau kaltinkim kaimynų atžvilgiu siautėjančius vokiečių tautos vidinius demonus.

Grįžkime prie mūsų anglų. Būtent prie anglų, o ne britų. Nes škotai ir airiai, gal mažiau velsiečiai, aiškiai pasakė nenorintys turėti nieko bendro su šia avantiūra ir pasitaikius pirmai progai, na, kokiam kitam referendumui, su anglais atsiskaitysiantys.

Tai neturėtų labai stebinti, nes prisimenu vieną apklausą, darytą jau velionio žurnalo vyrams FHM. Skaitytojų buvo klausiama, ką jie pasirinktų – įmušti lemiamą įvartį už Anglijos rinktinę pasaulio futbolo čempionato finale ar praleisti aistringą naktį su Claudia Schiffer (senokai ta apklausa buvo daryta, tad nepykit, jeigu šis modelis mažiau girdėtas). Virš septyniasdešimt procentų daug negalvoję rinkosi įvartį. O visi, apsistoję ties C. Schiffer, buvo iš Škotijos ir dievagojosi verčiau pasirinksią aistringą naktį ar net savaitę su princu Charlesu, nei padėsiantys anglams laimėti finalą.

Žodžiu, kaip jau ir sakiau, kalbėkim apie anglus. Svarstydamas tokio elgesio priežastis ėmiau skaityti knygas. Ir viena jų (parašyta, beje, airio Finley O’Toole’o, juk visuomet taikliau mus apibūdina žvilgsnis iš šalies) vadinosi „Herojiška nesėkmė“. Joje juodu ant balto įrodinėjama, kad anglams visuomet buvo būdinga heroizuoti apmaudžius dalykus.

Sakykim, lordas Alfredas Tennysonas savo įžymiausią eilėraštį parašė apie Lengvosios brigados ataką Krymo kare, nors galėjo siužetui pasirinkti Vaterlo mūšį. Pastarąjį anglai laimėjo, o kavaleristų zovada tiesiai į rusų artilerijos gerkles buvo tokia idiotiška, kad rusai netgi vertė negausius belaisvius papūsti, maždaug gal išgėrę šoblėmis mojavo.

Arba Chartumo fiasko, arba Isandlavanos pralaimėjimas zulusams. Visos šios nelaimės sulaukė daug daugiau aliejinių paveikslų, dainų ir romanų bei poemų nei sveikos, tvirtos ir pelnytos pergalės.

Dėl to, dėstė autorius, anglams labai patinka taip susimauti, kad būtų verta tai įamžinti.

Ir tuoj pat pridėjo, kad anglai galėjo sau leisti tokią prabangą todėl, kad šios nesėkmės būdavo tik trumpi kluptelėjimai. Žlugus Lengvajai brigadai, Krymo karas vis tiek buvo laimėtas. Po Chartumo okupacijos Mahdi dervišų vis tiek Sudane neliko, na o zulų karas irgi žinome, kaip baigėsi.

Ir po to autorius leidosi į ilgiausius aiškinimus, kaip ši aplinkybė skiria anglus nuo panašaus mazochizmo Rytų ir Vidurio Europoje, kur vieni garbina Pilėnų susideginimą (čia, matyt, mes?), kiti pralaimėjimą turkams Šv. Vito dieną (čia jau serbai), o dar kiti kavalerijos ataką prieš tankus (čia jau lenkai). Mat šitos tautos po panašių nesėkmių, skirtingai nei anglai, gaudavo į kaulus smarkiai ir ilgam.

Jau norėjau piktintis, maždaug apie Žalgirį mes tikrai daugiau tautosakos prikūrę nei apie Pilėnus ir vaikus dažniau vytautais krikštijam nei margiriais, bet nebespėjau, nes mane prigavo frazė „Rytų ir Vidurio Europa“.

Ir tada supratau, iš kur visas šis „Brexito“ bardakas.

Juk grynai iš atpratimo spręsti sudėtingus uždavinius.

Kai tavo prieštvaninę santechniką remontuoja rumunas, vaikus namuose prižiūri lenkė, vištoms galvas nusukinėja lietuvis, o svarainių derlių surenka bulgaras, kur tu begali, žmogau, treniruoti aplinkos suvokimo ir tvarkymosi su ja įgūdžius?

Vienintelis paradoksas, aišku, kad gydyti smegenų ir raumenų atrofiją anglai pradėjo ne nuo moksleivių lygos, tos pačios santechnikos ar prekių rūšiavimo, o puolė tiesiai į aukščiausią – sudėtingų tarpvalstybinių santykių painiavą.

Va šitas pasitikėjimas savimi, apie jį tikrai galime pasakyti „Echt Englisch gemacht“. Ir pareikšti viltį, kad apie šią herojišką nesėkmę bus lipdomos skulptūros, kuriami pilnametražiai filmai ir netgi sekamos pasakos vaikams.

Rašyti komentarą