Apie evoliuciją, mokslą ir pieną

Pienas yra vienu metu ir emulsija, ir suspensija. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Jeigu nemiegojote mokykloje per biologijos pamokas, žinote, kad žmogus – tai stuburinis gyvūnas, priklausantis žinduolių klasei. Taip pat greičiausiai prisimenate, kad žinduolis – tai toks gyvūnas, kuris gyvenimo pradžioje, vos tik gimęs, maitinasi motinos pienu, arba žinda.

Visi šios klasės gyvūnai turi šį požymį, ir tuo mes panašūs ir į peles, ir į karves, ir į banginius. Tačiau žmogus – išskirtinis žinduolis. Jis per evoliuciją išmoko maitintis ne tik savosios rūšies patelių pienu, bet ir kitų gyvūnų, tokių kaip karvės, ožkos, avys, jakai ir kitokie buivolai.

Dar daugiau. Paprastai, kai žinduolio jauniklis atjunksta nuo motinos, t. y. liaunasi misti vien pienu ir nuosekliai pereina prie kitokio maisto, jo organizmas praranda savybę virškinti pieną. Tai natūralu: kam organizmui eikvoti energiją gaminant piene esantį cukrų (laktozę) virškinti padedantį fermentą (laktazę), kai gyvūnas, pasiekęs tam tikrą amžių, niekada nebevartos maistui pieno. Juk, tarkim, užaugęs ir buliumi tapęs veršiukas, jeigu ir žiūrės į karvę, tai tikrai ne norėdamas maisto, o kiek kitokiais tikslais. O štai žmogaus organizmas tam tikrose vietovėse, kur pieno suvartojama daug, per tūkstančius metų mutavo ir pradėjo laktazę gaminti viso gyvenimo metu, ne tik kūdikystėje.