Ernestas Parulskis: Irklai ir žuvėdros

Statistiškai Nemuno ir Merkio santakoje buvo praleista daugiausia laiko. Violetos Bubelytės nuotr.

Kol dzūkas skambino seseriai, žiūrėjau į Merkio ir Nemuno santaką. Statistiškai dėliojant, pagal joje (ar ant jos?) praleistą laiką ji lenkia visas kitas mano aplankytas santakas.

Žinoma, gana greitai supratau, kad statistinė įveiktų santakų imtis labai nedidelė. Ką realiai turiu? Keliolika kartų įplaukiau iš Žeimenos į Lakają, šiek tiek mažiau – iš Žeimenos į Nerį, gal dešimt kartų iš Nemuno į Kuršmares, po kartą iš Neries į Nemuną, iš Nemuno į Šyšą, iš Vilnelės į Nerį (bet kažkada toje santakoje dar dvi valandas gėrėm vyną, todėl ji gauna antrą vietą), na ir tą 1975-ųjų dieną, kai įplaukėm iš Merkio į Nemuną.

Mūsų buvo gana didelė grupė, trys RZ (DDR vokiečių gamybos) baidarės, po du irkluojančius suaugusiuosius, baidarių viduryje – po vaiką. Vieną jų irklavo nežinia kaip mano tėvų kompanijoje atsiradęs estas, atkakliai baidares vadinantis kajakais. Tuomet nusprendžiau, kad tai susiję su estų šiaurietiškumu, ruonių medžiojimu Arkties vandenyse ir panašiai. Vėliau sužinojau, kad tai yra geomentalinis terminas. Rusai žodį „baidaru“ perėmė iš aleutų ir išplatino savo imperijoje, o visas likęs pasaulis pasinaudojo populiariųjų eskimų „kajaku“. Estai su latviais irgi liko prie kajakų.