Būdas lietuvio po šimto metų

Kai kurie lietuvių bruožai per šimtmetį nepasikeitė – tai rodo ir reitingai, ir indeksai. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Vasario 16-ąją pasitikdami atkurtos Lietuvos šimtmetį rašėme apie lietuvio kodą prieš šimtą metų. Gediminas Kulikauskas savo straipsnyje „Verslo klasėje“ priminė keliautojų ir tyrinėtojų išvadas apie XX a. pradžios lietuvius.

Trumpai reziumuokime. Lietuviai XX a. pradžioje buvo nepaklusnūs užsispyrėliai ir konservatoriai. Miestai jiems buvo nuodėmės lizdas, žemė – didžiausia vertybė. Amatai, prekyba, verslas, bet koks kontaktas su pinigais – didžiausia nuodėmė. To meto lietuviui didžiulė ir baisi kelionė buvo nuvažiuoti iš Ariogalos į didžiulį didmiestį Kauną. Iš miestų daugiausia lietuvių gyveno Rygoje. Dabartinės Lietuvos teritorijoje gausiausiai lietuvių gyvenamas miestas buvo Šiauliai – jame buvo apie trečdalį lietuvių. Tačiau paradoksaliai tuo pačiu metu – nors ir nesiryždavo nuvažiuoti į gretimą miestą – lietuviai itin drąsiai emigruodavo už vandenyno. Santykiniais dydžiais tai buvo daugiausia iš Rusijos imperijos emigruojanti tauta. Naujovės sunkiai skynėsi kelią Lietuvoje, ir jas dažniausiai diegdavo iš emigracijos grįžtantieji.

Skaitant G. Kulikausko straipsnį ir gerokai daugiau faktų bei įspūdžių apimančią to paties autoriaus knygą „Lietuvio kodas“ neapleidžia įspūdis, kad labai labai daug kas mūsų charakteryje išliko lygiai taip pat ir po šimto metų.