Liudvikas Andriulis. Turkiški dūmai

Publikuota: 2018-01-14
Agnės Kananaitienės piešinys.
Agnės Kananaitienės piešinys.
Mobiliųjų telekomunikacijų ekspertas

Vaizdai pro prirūkyto fiato langus kaip negerėja, taip negerėja – ištisinė Panerių gatvė, garininių škurlių krautuvėlės, apšepę daugiabučiai. To žadėtojo senojo, gražiojo, Izmiro kaip nėra, taip nėra.

Jau sutemus sustojame prie kažkokios pavargusios laiptinės, išlipu ir einu paskui vairuotoją. Pasirodo, tai – ne viešbutis, tai – televizijos studija, įsikūrusi buitinio kombinato pastate su gražia, bet apšnerkšta marmurine laiptine. Pakylame porą aukštų, plastikinėje būdelėje sėdi liūdnas apsaugininkas, beviltiškai pypsi visų užmirštas metalo detektorius, aplink – praviros durys, kreivi „OnAir“ plafonai su prieš dvidešimtį metų perdegusiomis lemputėmis, Kubos krizę menanti televizijos įranga. Niūrokas vaizdelis, dingteli, primena Švitrigailos gatvės stalininius namus, kuriuose įsikūrę šimtai nežinomų puskontorių, o jų laiptinės lygiai taip pat dvokia nepavykusiu verslu ir pusės etato sekretorėmis.

Netikėtai prieš akis išdygsta neįtikėtinai gražios raižyto medžio durys, du šimtmečius, ko gero, menančios. Jas pravėręs pasijutau lyg Alisa Stebuklų šalyje – marmuras, paveikslai, barokiniai paveikslų rėmai, oda, gobelenai, raudonmedis. Pašoka meili sekretorė, čiumpa mano paltą, atidaro dar vienas duris. Užuodžiu cigaro kvapą – aš klano buveinėje.

Nuo milžiniško raudonmedžio stalo pašoka guvus, puikiai atrodantis jaunas vyras, deda į peleninę cigarą, spaudžia man ranką, pažindinamės. Nepriekaištinga itališka rankų darbo elegancija išsipustęs Emirhanas yra vienos labai įtakingos Turkijos šeimos atstovas. Jiems priklauso ir ta regioninė televizija, ir dar gausybė įvairių verslų, juos sudomino ir telekomunikacijos.

Tik kiek vėliau pastebėjau, kad kitame kambario gale prie stalo sėdi mažas seneliukas, už kompiuterio pasislėpęs. O, sakau, labas vakaras, nemačiau jūsų. Pakelia akis nuo ekrano, įdėmiai pasižiūri, nusišypso, „na, kas gi tu toks“, sako, spausdamas ranką. Smagus seneliokas – Emirhano tėvas, jam 80, guvaus, skaidraus proto, draugiškas, angliškai kalba be akcento, panašu, čia jis šeimininkas. Informuoja, kad jų šeima šiame pastate dirba jau du šimtus metų.

Dešimta vakaro, Emirhanas atsiprašo, kad ne į viešbutį mane nuvežė, bet jie būtinai nori šiandien pasikalbėti. Gūžteliu pečiais, ne pirmą dieną Rytuose, o ir šiaip dešimtą vakaro dirbti smagiau nei dešimtą ryto. Prisijungia pora pusamžių, prastai angliškai kalbančių turkų, Emirhanas paprašo padaryti pristatymą, užsirūko cigarą.

Tabako dūmus rėžiantis melsvas projektoriaus spindulys neįtikėtinai gražus; iš patamsių nuo sienos į mane žvelgia dvimetrinis Atatiurkas. Čia ne vieta sveikuoliams, vegetarams ir socialistams, čia niekas dar nėra girdėjęs apie socialinę verslo atsakomybę, darbo valandų reguliavimą ir profsąjungas. Čia Rytai – arbata krištolinėse taurėse, cigarai, šilkas ir senieji pinigai. Emirhanoproprosenelis sėkmingai, nors ir be projektoriaus, tuose pačiuose tabako dūmų kamuoliuose pardavinėjo laivus prieskonių.

Emirhanas – absoliutus psichas. Šokinėja nuo stalo, nutraukia, pats pasakoja, užsidegusiomis akimis savo žmonėms turkiškai perpasakoja mano žodžius – verdanti ugnis, kunkuliuojanti lava. Smegeninė jo veikia greitai – šokinėja per tris temas į priekį, dvi grįžta atgal, pasakoja šešias istorijas vienu metu, tik spėk gaudyti. Kalbant su juo kyla jausmas, kad jam reikėtų trijų galvų ir devynių liežuvių – net springsta norėdamas perduoti milžinišką duomenų kiekį per neįtikėtinai trumpą laiką. Tėvukas nedalyvauja – kitame kambario gale tyliai papsi cigarą ir žiūri į savo ekraną.

Tokių žmonių kaip Emirhanas pasaulyje nėra daug, jie ypatingi. Su jais suku dirbti, neįmanoma valdyti, reikia didžiulių pastangų bandant struktūrinti jų sąmonės srautą. Su tokiais žmonėmis būna arba juoda, arba balta – vieni savo entuziazmu ir energija nuverčia bet kokią sieną, kiti – išsidūksta ir sudega it laikraščio skiautė, taip ir nepadarę nieko apčiuopiamo.

Kontaktas su Emirhanu ir jo šeima mums labai svarbus. Žengti į Turkiją bandėm ne kartą, net žmogų ten vienu metu turėjome, bet pastangos buvo bevaisės – be stipraus vietinio palaikymo neperžengsi didžiulių įėjimo barjerų. Emirhanas mojuodamas rankomis barjerus žadėjo tiesiog išspardyti – tiesiog rytoj. Skamba, aišku, gerai, išties esu matęs, kaip greitai įtakingi žmonės Rytuose sprendžia klausimus. Bėda tik ta, kad čia kiekvienas turi pusbrolį ministrų kabinete ir rytoj gali pakeisti konstituciją. Gerai, mąstau sau, pažiūrėsim, ką tu išties gali.

Vargau aš su juo pusę metų. Kvalifikuotos komandos neturi, į laiškus atsako atsitiktine tvarka, rašo nesąmones, telefonu rėžia ugningas kalbas, deklaruoja amžiną partnerystę ir žada, kad už dviejų savaičių viskas bus – gaus ir licenciją, ir mokestinę lengvatą. Kaip dažnai būna su rytiečiais – kai jam ko reikia, sukelia didžiausią triukšmą ir spaudimą, skambina naktimis ir savaitgaliais, gavęs, ko nori, dingsta savaitėmis, o pats, aišku, drausminga darbo kultūra nepasižymi. Blogiausia, kad kai kas ten vis dėlto juda, todėl negali numesti, tik juda chaotiškai ir judėjimo krypties įvertinti neįmanoma.

Reikia važiuoti susitikti vėl, telefonu Rytuose pinigų dar nė vienas neuždirbo.

Liepa, Stambulas, nedidelis pastatas su vaizdu į Bosforą, tingiai siūbuoja jachtų stiebai. Kažkoks teisininkų biuras, aiškiai paskolintas tik mūsų susitikimui. Vėl cigarai, krištolinės peleninės, kamuoliai dūmų ir daug arbatos. Atskridom su Įkūrėju, mus pasitinka Emirhanas ir trys diedai. Diedai nematyti, nauji. Vienas kokių penkiasdešimties, žilais ūsais, atrodo, korumpuotaskorumpuotas, lyg iš valstybinės įmonės pirkimų skyriaus nužengęs. Nesuklydau – ministerijos veikėjas. Angliškai, kaip ir priklauso tokiam personažui, nekalba nė žodžio. Vienas iš dviejų – arba pakviestas man įspūdžio daryti, arba šiandien šnekėsimės labai rimtai.

Kitas – Emirhano žmogus, projekto vadovas. Inteligentiškas finansininkas, malonus, bet apie telekomus nesuvokia nė trupučio, ir, atrodo, jau nebesupras. Trečiasis teikia vilties – teisės mokslų daktaras, Ankaros universiteto dėstytojas, specializuojasi telekomunikacijų teisėje ir pusėtinai kalba angliškai.

Vėl paprašo, kad pristatyčiau savo įmonę ir projektą, Emirhanas užsirūko cigarą, ir prasideda tipiškas rytietiškas susitikimas. Po pusvalandžio teisės daktaras staiga atsistoja, atsiprašo, pasako, kad turi kitą susitikimą, ir išeina. Aš kilsteliu antakį, tęsiu. Emirhanui aiškiai pablogėjo – visiškai negali sukaupti dėmesio, kas dešimt minučių bėgioja skambinti, kas penkias – tyliai aptaria kažkokius reikalus su ministeriniu. Nebesuprantu, ar išvis manęs kas nors klausosi, o jei klausosi – ar supranta, apie ką aš šneku, nes vienas angliškai kalbantis išėjo, kitas – kosmose.

Man baigus, Emirhanas skelia įspūdingą amerikoniško stiliaus kalbą apie bendradarbiavimo gaires ir stiprius partnerius prie šio stalo, su kuriais gali kalnus nuversti. Jam kalbant atsidaro durys ir įvirsta dvimetrinis turkas su lėkštės dydžio rožinio aukso laikrodžiu. Emirhano draugelis, pasirodo, būsimas partneris, rimtas verslininkas.

Naujasis dalyvis yra vienas tų žmonių, kurių nemėgti neįmanoma. Visuomet, net kalbėdamas, šypsosi, įdėmiai klausosi, protingas, patyręs, užduoda teisingus klausimus ir per penkias minutes suvokia projekto esmę. Tačiau vis tiek kalba paviršutiniškomfrazėm, nieko konkretaus, ir staiga suprantu, kad nieko Emirhanas su juo nėra susitaręs – kažką papasakojo, pakvietė paklausyti, pasikalbėti su specialistais, o sykiu – padaryti mums įspūdį savo pažintimis. Nepadarė mums jis įspūdžio – šeichas Omane dar ne tokių prie pietų stalo pasikviesdavo pačiauškėti, ir naudos iš to visuomet būdavo lygiai nulis. Nė kiek nenustebau, kai po pusvalandžio dvimetrinis žavingai nusišypsojo, padėkojo, deklaravo amžiną draugystę ir išvyko savais keliais.

Pyktelėję imame turkus spausti, uždavinėti konkrečius klausimus ir prašyti konkrečių atsakymų. Paaiškėja, kad Emirhanas, deja, nieko nežino, nieko konkretaus neturi ir neaišku, kada turės. Projekto vadovas mykia, ministerijos veikėjas kalba nesąmones. Kai prispaudžiam uodegą, Emirhanas užsidega ir rėžia audringą kalbą: „Reikia, kad ir jūs, vyrai, ir kad mes visi kartu tikėtumėme šiuo projektu, būtumėme stiprūs, kūrybingi – tuomet visas problemas išspręsime.“ Aha, išspręsime. Kūrybiškumu licencinius mokesčius tuoj modifikuosime. Liūdnai susižvalgom, atsisveikinam ir skrendam namo – nieko čia nebus.

Prieš porą savaičių, prabėgus beveik dvejiems metams po susitikimo Stambule, Emirhanas paskambino vėl ir pakvietė į Izmirą – yra, girdi, naujienų. Ar važiuosiu? Aišku, kad taip. Rytai vis dėlto.

Publikuota „Verslo klasėje“ 2012 m. nr. 8

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Ernestas Parulskis: Irklai ir žuvėdros Premium 1

Kol dzūkas skambino seseriai, žiūrėjau į Merkio ir Nemuno santaką. Statistiškai dėliojant, pagal joje (ar ant...

Verslo klasė
2018.06.24
Naujieji „Huawei“ flagmanai kelia dvejopus jausmus 11

Dar prieš kelerius metus telefonų rinkoje buvo ganėtinai nuobodu. Dominavo tik „Apple“ ir „Samsung“. Bet...

Verslo klasė
2018.06.24
Prabanga nuvažiuoja nuo kelio: pasaulį apėmė visureigių karštinė

Net pačių prabangiausių automobilių gamintojai nebeturi kur dėtis: jų klientams reikia visureigių. Tai –...

Verslo klasė
2018.06.23
Jurga Vilpišauskaitė: švarūs Tokijo pirštai 2

Tokijo metro. Traukinių ir autobusų kostiumuoti žmonės laukia sustoję lygia eile. Jie išsirikiuoja ant...

Verslo klasė
2018.06.23
Molekulinė virtuvė jūsų namuose Premium

Jei pažvelgtume šimtus metų į praeitį ir iki dabar, maisto gamyba ne taip jau smarkiai ir keitėsi. Esminiai...

Verslo klasė
2018.06.23
Kaip Gianni Agnelli gelbėjo Italiją nuo komunizmo Premium

 „FIAT yra Italija. Italija yra FIAT. O FIAT ir Italija – tai aš“, – kadaise sakė Gianni Agnelli.

Verslo klasė
2018.06.17
Kinija Europoje: prisigrūdo pirkinių pilną krepšį 11

Kai Kinijos „Midea Group“ 2016-aisiais paskelbė už 4 mlrd. JAV dolerių perkanti  Vokietijos robotų gamintoją...

Verslo klasė
2018.06.17
Būdas lietuvio po šimto metų Premium

Vasario 16-ąją pasitikdami atkurtos Lietuvos šimtmetį rašėme apie lietuvio kodą prieš šimtą metų. Gediminas...

Verslo klasė
2018.06.16
Interviu su „Telios“ vadovu: nuo ego sistemos – prie ekosistemos Premium

„Telios“ vadovas 49-erių Johanas Dennelindas atvažiavo į Vilnių atidaryti pirmojo „Telios“ paslaugų centro,...

Verslo klasė
2018.06.16
Kas yra mokyklos šeimininkas Premium

Esate mokyklos direktorius. Dešimta valanda ryto, eilinis pirmadienis. Per kūno kultūros pamoką mokinė...

Verslo klasė
2018.06.10
Verslo valdymas: kai laikas bėga, o tikslai neartėja Premium

Neseniai lankiausi pas vieną buvusį klientą, su kurio vadovaujama įmone prieš penkerius metus teko darbuotis.

Verslo klasė
2018.06.10
Baltosios revoliucijos pergalė Armėnijoje 3

Jerevano gatvėse kalbama, kad saugiu eismu nepasižyminčioje Armėnijoje nebėra automobilių avarijų ir...

Verslo klasė
2018.06.09
Donaldas Trumpas ekonomikos valtį siūbuoja Persijos įlankoje Premium 1

Nepraėjo nė 3 metai nuo tarptautinės bendruomenės sveikinto Irano branduolinio susitarimo pasirašymo (angl.

Verslo klasė
2018.06.09
Kaip matuoti darbuotojus: Ar Petras dirba gerai? Premium 2

Neseniai prieš vieną savo internetinių seminarų iš kliento sulaukiau laiško su labai konkrečiu klausimu.

Verslo klasė
2018.06.03

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau