Liudvikas Andriulis. Turkiški dūmai

Publikuota: 2018-01-14
Agnės Kananaitienės piešinys.
Agnės Kananaitienės piešinys.
Mobiliųjų telekomunikacijų ekspertas

Vaizdai pro prirūkyto fiato langus kaip negerėja, taip negerėja – ištisinė Panerių gatvė, garininių škurlių krautuvėlės, apšepę daugiabučiai. To žadėtojo senojo, gražiojo, Izmiro kaip nėra, taip nėra.

Jau sutemus sustojame prie kažkokios pavargusios laiptinės, išlipu ir einu paskui vairuotoją. Pasirodo, tai – ne viešbutis, tai – televizijos studija, įsikūrusi buitinio kombinato pastate su gražia, bet apšnerkšta marmurine laiptine. Pakylame porą aukštų, plastikinėje būdelėje sėdi liūdnas apsaugininkas, beviltiškai pypsi visų užmirštas metalo detektorius, aplink – praviros durys, kreivi „OnAir“ plafonai su prieš dvidešimtį metų perdegusiomis lemputėmis, Kubos krizę menanti televizijos įranga. Niūrokas vaizdelis, dingteli, primena Švitrigailos gatvės stalininius namus, kuriuose įsikūrę šimtai nežinomų puskontorių, o jų laiptinės lygiai taip pat dvokia nepavykusiu verslu ir pusės etato sekretorėmis.

Netikėtai prieš akis išdygsta neįtikėtinai gražios raižyto medžio durys, du šimtmečius, ko gero, menančios. Jas pravėręs pasijutau lyg Alisa Stebuklų šalyje – marmuras, paveikslai, barokiniai paveikslų rėmai, oda, gobelenai, raudonmedis. Pašoka meili sekretorė, čiumpa mano paltą, atidaro dar vienas duris. Užuodžiu cigaro kvapą – aš klano buveinėje.

Nuo milžiniško raudonmedžio stalo pašoka guvus, puikiai atrodantis jaunas vyras, deda į peleninę cigarą, spaudžia man ranką, pažindinamės. Nepriekaištinga itališka rankų darbo elegancija išsipustęs Emirhanas yra vienos labai įtakingos Turkijos šeimos atstovas. Jiems priklauso ir ta regioninė televizija, ir dar gausybė įvairių verslų, juos sudomino ir telekomunikacijos.

Tik kiek vėliau pastebėjau, kad kitame kambario gale prie stalo sėdi mažas seneliukas, už kompiuterio pasislėpęs. O, sakau, labas vakaras, nemačiau jūsų. Pakelia akis nuo ekrano, įdėmiai pasižiūri, nusišypso, „na, kas gi tu toks“, sako, spausdamas ranką. Smagus seneliokas – Emirhano tėvas, jam 80, guvaus, skaidraus proto, draugiškas, angliškai kalba be akcento, panašu, čia jis šeimininkas. Informuoja, kad jų šeima šiame pastate dirba jau du šimtus metų.

Dešimta vakaro, Emirhanas atsiprašo, kad ne į viešbutį mane nuvežė, bet jie būtinai nori šiandien pasikalbėti. Gūžteliu pečiais, ne pirmą dieną Rytuose, o ir šiaip dešimtą vakaro dirbti smagiau nei dešimtą ryto. Prisijungia pora pusamžių, prastai angliškai kalbančių turkų, Emirhanas paprašo padaryti pristatymą, užsirūko cigarą.

Tabako dūmus rėžiantis melsvas projektoriaus spindulys neįtikėtinai gražus; iš patamsių nuo sienos į mane žvelgia dvimetrinis Atatiurkas. Čia ne vieta sveikuoliams, vegetarams ir socialistams, čia niekas dar nėra girdėjęs apie socialinę verslo atsakomybę, darbo valandų reguliavimą ir profsąjungas. Čia Rytai – arbata krištolinėse taurėse, cigarai, šilkas ir senieji pinigai. Emirhanoproprosenelis sėkmingai, nors ir be projektoriaus, tuose pačiuose tabako dūmų kamuoliuose pardavinėjo laivus prieskonių.

Emirhanas – absoliutus psichas. Šokinėja nuo stalo, nutraukia, pats pasakoja, užsidegusiomis akimis savo žmonėms turkiškai perpasakoja mano žodžius – verdanti ugnis, kunkuliuojanti lava. Smegeninė jo veikia greitai – šokinėja per tris temas į priekį, dvi grįžta atgal, pasakoja šešias istorijas vienu metu, tik spėk gaudyti. Kalbant su juo kyla jausmas, kad jam reikėtų trijų galvų ir devynių liežuvių – net springsta norėdamas perduoti milžinišką duomenų kiekį per neįtikėtinai trumpą laiką. Tėvukas nedalyvauja – kitame kambario gale tyliai papsi cigarą ir žiūri į savo ekraną.

Tokių žmonių kaip Emirhanas pasaulyje nėra daug, jie ypatingi. Su jais suku dirbti, neįmanoma valdyti, reikia didžiulių pastangų bandant struktūrinti jų sąmonės srautą. Su tokiais žmonėmis būna arba juoda, arba balta – vieni savo entuziazmu ir energija nuverčia bet kokią sieną, kiti – išsidūksta ir sudega it laikraščio skiautė, taip ir nepadarę nieko apčiuopiamo.

Kontaktas su Emirhanu ir jo šeima mums labai svarbus. Žengti į Turkiją bandėm ne kartą, net žmogų ten vienu metu turėjome, bet pastangos buvo bevaisės – be stipraus vietinio palaikymo neperžengsi didžiulių įėjimo barjerų. Emirhanas mojuodamas rankomis barjerus žadėjo tiesiog išspardyti – tiesiog rytoj. Skamba, aišku, gerai, išties esu matęs, kaip greitai įtakingi žmonės Rytuose sprendžia klausimus. Bėda tik ta, kad čia kiekvienas turi pusbrolį ministrų kabinete ir rytoj gali pakeisti konstituciją. Gerai, mąstau sau, pažiūrėsim, ką tu išties gali.

Vargau aš su juo pusę metų. Kvalifikuotos komandos neturi, į laiškus atsako atsitiktine tvarka, rašo nesąmones, telefonu rėžia ugningas kalbas, deklaruoja amžiną partnerystę ir žada, kad už dviejų savaičių viskas bus – gaus ir licenciją, ir mokestinę lengvatą. Kaip dažnai būna su rytiečiais – kai jam ko reikia, sukelia didžiausią triukšmą ir spaudimą, skambina naktimis ir savaitgaliais, gavęs, ko nori, dingsta savaitėmis, o pats, aišku, drausminga darbo kultūra nepasižymi. Blogiausia, kad kai kas ten vis dėlto juda, todėl negali numesti, tik juda chaotiškai ir judėjimo krypties įvertinti neįmanoma.

Reikia važiuoti susitikti vėl, telefonu Rytuose pinigų dar nė vienas neuždirbo.

Liepa, Stambulas, nedidelis pastatas su vaizdu į Bosforą, tingiai siūbuoja jachtų stiebai. Kažkoks teisininkų biuras, aiškiai paskolintas tik mūsų susitikimui. Vėl cigarai, krištolinės peleninės, kamuoliai dūmų ir daug arbatos. Atskridom su Įkūrėju, mus pasitinka Emirhanas ir trys diedai. Diedai nematyti, nauji. Vienas kokių penkiasdešimties, žilais ūsais, atrodo, korumpuotaskorumpuotas, lyg iš valstybinės įmonės pirkimų skyriaus nužengęs. Nesuklydau – ministerijos veikėjas. Angliškai, kaip ir priklauso tokiam personažui, nekalba nė žodžio. Vienas iš dviejų – arba pakviestas man įspūdžio daryti, arba šiandien šnekėsimės labai rimtai.

Kitas – Emirhano žmogus, projekto vadovas. Inteligentiškas finansininkas, malonus, bet apie telekomus nesuvokia nė trupučio, ir, atrodo, jau nebesupras. Trečiasis teikia vilties – teisės mokslų daktaras, Ankaros universiteto dėstytojas, specializuojasi telekomunikacijų teisėje ir pusėtinai kalba angliškai.

Vėl paprašo, kad pristatyčiau savo įmonę ir projektą, Emirhanas užsirūko cigarą, ir prasideda tipiškas rytietiškas susitikimas. Po pusvalandžio teisės daktaras staiga atsistoja, atsiprašo, pasako, kad turi kitą susitikimą, ir išeina. Aš kilsteliu antakį, tęsiu. Emirhanui aiškiai pablogėjo – visiškai negali sukaupti dėmesio, kas dešimt minučių bėgioja skambinti, kas penkias – tyliai aptaria kažkokius reikalus su ministeriniu. Nebesuprantu, ar išvis manęs kas nors klausosi, o jei klausosi – ar supranta, apie ką aš šneku, nes vienas angliškai kalbantis išėjo, kitas – kosmose.

Man baigus, Emirhanas skelia įspūdingą amerikoniško stiliaus kalbą apie bendradarbiavimo gaires ir stiprius partnerius prie šio stalo, su kuriais gali kalnus nuversti. Jam kalbant atsidaro durys ir įvirsta dvimetrinis turkas su lėkštės dydžio rožinio aukso laikrodžiu. Emirhano draugelis, pasirodo, būsimas partneris, rimtas verslininkas.

Naujasis dalyvis yra vienas tų žmonių, kurių nemėgti neįmanoma. Visuomet, net kalbėdamas, šypsosi, įdėmiai klausosi, protingas, patyręs, užduoda teisingus klausimus ir per penkias minutes suvokia projekto esmę. Tačiau vis tiek kalba paviršutiniškomfrazėm, nieko konkretaus, ir staiga suprantu, kad nieko Emirhanas su juo nėra susitaręs – kažką papasakojo, pakvietė paklausyti, pasikalbėti su specialistais, o sykiu – padaryti mums įspūdį savo pažintimis. Nepadarė mums jis įspūdžio – šeichas Omane dar ne tokių prie pietų stalo pasikviesdavo pačiauškėti, ir naudos iš to visuomet būdavo lygiai nulis. Nė kiek nenustebau, kai po pusvalandžio dvimetrinis žavingai nusišypsojo, padėkojo, deklaravo amžiną draugystę ir išvyko savais keliais.

Pyktelėję imame turkus spausti, uždavinėti konkrečius klausimus ir prašyti konkrečių atsakymų. Paaiškėja, kad Emirhanas, deja, nieko nežino, nieko konkretaus neturi ir neaišku, kada turės. Projekto vadovas mykia, ministerijos veikėjas kalba nesąmones. Kai prispaudžiam uodegą, Emirhanas užsidega ir rėžia audringą kalbą: „Reikia, kad ir jūs, vyrai, ir kad mes visi kartu tikėtumėme šiuo projektu, būtumėme stiprūs, kūrybingi – tuomet visas problemas išspręsime.“ Aha, išspręsime. Kūrybiškumu licencinius mokesčius tuoj modifikuosime. Liūdnai susižvalgom, atsisveikinam ir skrendam namo – nieko čia nebus.

Prieš porą savaičių, prabėgus beveik dvejiems metams po susitikimo Stambule, Emirhanas paskambino vėl ir pakvietė į Izmirą – yra, girdi, naujienų. Ar važiuosiu? Aišku, kad taip. Rytai vis dėlto.

Publikuota „Verslo klasėje“ 2012 m. nr. 8

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Be naftos: kurios šalys ketina atsisakyti vidaus degimo variklių 33

Jau ne kartą „Verslo klasėje“ minėtą Dono Hubertso iš „Royal Dutch Shell“ citatą verta periodiškai vis...

Verslo klasė
2018.10.21
Knygos: prisikėlusiojo terapija ir „Čečėnijos tragedija“

Leidėjai dar nesugalvojo geresnio būdo, kaip parduoti knygas, nei pagrindinio veikėjo prisikėlimas: Biblijos...

Verslo klasė
2018.10.21
„Teslos“ žudikai ateina Premium 16

Lietuvos kelius pasiekė pirmieji serijiniai „premium“ klasės elektromobiliai – „Jaguar I-Pace“...

Verslo klasė
2018.10.21
Beprotiškas hibridas iš „Porsche“ planetos: 6 mlrd. Eur – elektromobiliams Premium 2

Pirmojo serijinio elektromobilio gamybai besiruošiantis „Porsche“ kuria fizikos dėsnius ignoruojančią...

Verslo klasė
2018.10.20
Krovininis reisas Černobylis–Astravas Premium 8

33 000 MW. Toks buvo paskutinis Černobylio ketvirtojo reaktoriaus galios rodiklis, užfiksuotas valdymo...

Verslo klasė
2018.10.20
 1993-iųjų stebuklo formulė: geležinė valia, išmintinga diplomatija, truputis pinigų ir sėkmės Premium 6

Dar ir šiandien kai kuriuos draugiškus Lietuvos kaimynus sunku įtikinti, kad Rusijos kariuomenės išvedimą iki...

Verslo klasė
2018.10.19
Knygos: #Depresija „Selfų slėnyje“ Premium

Lietuvos rašytojų sąjunga išleidžia knygą su heštagais ir viršeliu, ant kurio puikuojasi „Instagram“ motyvai.

Verslo klasė
2018.10.19
Kosmoso lenktynėse rusai toli atsiliko Premium 17

2014 m. balandį, kai dėl karo veiksmų Ukrainoje Rusijai buvo pradėtas taikyti pirmasis sankcijų paketas,...

Verslo klasė
2018.10.14
Biuro mados: „Mr. Gorbachev, break these office walls!“ Premium

Kai keliaujant į Budejovicus buvo pavogtas leitenanto Lukašo lagaminas, Šveikas konstatavo: „Stotyse vogė ir...

Verslo klasė
2018.10.14
Dvidešimt tūkstančių kiaušinių ikonoms ir maldai Premium 1

Cerovani gyvenvietė netoli Tbilisio atsirado prieš dešimt metų, po penkių dienų karo. Pabėgėliams...

Verslo klasė
2018.10.13
Kaip mokyti(s) laimės: ką gali padaryti mokytojas Premium

„Jei mokytojas moko apie vidines vertybes, jis ir pats turi jas praktikuoti“, – tokie Tibeto dvasinio lyderio...

Verslo klasė
2018.10.07
Hobis: keli augalai balkone gali tapti emocine atgaiva Premium

Žydinčiomis gėlėmis išpuoštame sode šnekučiavosi dvi moterys. Ant mažo bistro stiliaus stalelio stovėjo...

Verslo klasė
2018.10.06

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau